„Aš dažnai susiduriu su situacija, kai mane pavadina „mokytoja“ iš inercijos. Tiesiog nusijuokiu, ir tiek. Tačiau man įstrigo vieno berniuko istorija, kai tik pradėjau dirbti. Jis buvo penktokas ir po vienos pamokos pasakė: „Aš norėčiau būti mokytoju“, – prisiminė Jonavos Justino Vareikio progimnazijos mokytojas Laurynas Gailius. Jį tokios situacijos įkvepia, mat supranta, kad ne veltui dirba.
Laurynas – daugiadarbis ir, galima sakyti, nuolat besimokantis mokytojas. Jis moko vaikus gamtos, geografijos, yra karjeros specialistas, o šiemet dar baigė studijas, leidžiančias mokyti pilietiškumo pagrindų, ir vadovų kursus.
„Sakiau, kad jau viskas, bet esu iš tų, kurie, ką nors pamatę, jei užkabina, imasi“, – šypsodamasis sakė L. Gailius.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Laurynas – daugiadarbis mokytojas. Jis moko vaikus gamtos, geografijos, yra karjeros specialistas.
- Šiemet dar baigė studijas, leidžiančias mokyti pilietiškumo pagrindų, ir vadovų kursus.
- Vaikystėje Laurynas sakydavo nė už ką nebūsiantis mokytoju. Dabar pedagogas tikras, kad atrado savo kelią.
- „Vaikai labai gerai jaučia, kada su jais iš tikrųjų bendrauji, o kada – tik apsimeti“, – sakė mokytojas.
Laurynas sako, kad mokytojo darbas jam prilipo, patinka dirbti su vaikais, jaučia, kad su vaikais užsimezgęs pagarbus abipusis ryšys. Tad kadaise mamai sakęs, kad ne, nebus mokytojas, šiandien gali jau kolegiškai su ja, istorijos mokytoja, ir su žmona, taip pat pedagoge, pasidalinti mokyklos virtuvės reikalais.
„Tačiau jei jauti, kad tavęs nemėgsta ar tu vaikų nemėgsti, jei klasėje tvyro įtampa, tikiu, kad šis darbas gali netikti“, – sakė pedagogas.
– Be to, kad esate geografijos ir gamtos mokslų mokytojas, jūs esate ir karjeros mokytojas. Kaip pats pasirinkote mokytojo karjerą?
– Ilga istorija. Daug metų dirbau sporto srityje. Galiausiai keitėsi gyvenimas, aplinkybės, todėl nusprendžiau padaryti pertrauką ir tiesiog pakeliauti. Pertrauka užtruko metus. Tuomet gavau pasiūlymą pabandyti laikinai padirbėti geografijos mokytoju. Pakalbėjęs su mokyklos direktoriumi, nusprendžiau pabandyti.
Sakiau sau: „Laurynai, laikinai.“ Pasižiūrėsiu, kaip man seksis su vaikais, ar neišsigąsiu. Iki tol dirbau treneriu, tad turėjau darbo su vaikais patirties, bet viena yra dirbti sporto mokykloje, o visai kas kita – tapti mokytoju.
Po pusės metų gavau pasiūlymą dirbti nuolat – tapti klasės auklėtoju, geografijos ir gamtos mokslų mokytoju. Žodžiu, gavau visą komplektą. Irgi sakė: „Pasibandyk, ar pritapsi, vyrų mokykloje mažai…“
– O jų reikia?
– Reikia. Pas mus turbūt nuo seno egzistuoja stereotipas, kad vaikai turi būti su moterimi – darželyje, mokykloje, namuose. Statistika rodo ir kad vaiko priežiūros atostogų dažniausiai eina moteris, mokyklose daugiausia dirba moterys. Šiuo atžvilgiu atsiliekame nuo Vakarų. Lietuvoje vyrų mokytojų yra maždaug 11 procentų.
Mokykloje vienareikšmiškai reikia vyrų.
– Kodėl?
– Aš dažnai susiduriu su situacija, kai mane pavadina „mokytoja“ iš inercijos. Tiesiog nusijuokiu, ir tiek. Tačiau man įstrigo vieno berniuko istorija, kai tik pradėjau dirbti. Jis buvo penktokas ir po vienos pamokos pasakė: „Aš norėčiau būti mokytoju.“
Štai tokie dalykai mane labai veža. Tu supranti, kad esi pavyzdys vaikui.
Kitas privalumas – jau šiek tiek savanaudiškas. Kai esi mokytojas vyras, tampi savotišku vienetiniu egzemplioriumi. Dalyvauju įvairiuose projektuose, konkursuose ir kartais jaučiu, kad yra didesnė tikimybė būti pakviestam vien todėl, kad esu vyras.
Manau, gerai, kai kolektyve yra įvairių lyčių atstovų, – atsiranda tam tikra atsvara, galima pasikonsultuoti vieniems su kitais.
Kartais išgirstu: „Na, tu vyras, tau neskauda.“ Bet kodėl mums turėtų neskaudėti? Mes nesame kažkokie labai skirtingi žmonės.
Aš jau šeštus metus dirbu mokykloje ir šiandien net negalvoju apie jokius pokyčius savo gyvenime. Man čia sekasi. Turbūt ne dėl to, kad esu vyras. Tiesiog sekasi. Man labai svarbu, kad vaikai mane myli ir vertina.
Tarkime, turėjome mokykloje renginį „Metų garbė“. Po tokių renginių turbūt ypač pajunti savo darbo prasmę. Žinoma, visko būna. Grįžti namo susinervinęs – nepasisekė, vaikai kažko neišmoko, gal prastai atsiskaitė. Bet po tokių renginių supranti, kad iš tikrųjų darai kažką gero. Tau dėkoja, tėvai paspaudžia ranką, pasako, kad tavo dėka vaikas kažko pasiekė.
Dirbti mokytoju reikia noro ir jėgų. Tai tikrai emociškai nėra lengvas darbas, bet kartu tai ir didelis malonumas.
– Iš kur tų jėgų imate?
– Esu kilęs iš pedagogų šeimos. Visą gyvenimą mačiau pedagogo darbą iš arti. Mama iki šiol dirba. Kartais girdžiu tokią klišę: „Jei matai, kaip mokytojai gyvena, niekada pats nebūsi mokytojas.“ Bet aš iš savo mamos visą laiką jaučiau visai ką kita – ji mėgavosi savo darbu. Šiandien, nors jau yra priešpensinio amžiaus, ji vis dar tuo mėgaujasi.
Aš pats gyvenime vaikščiojau skirtingomis kryptimis: sportas, šiek tiek istorijos ir įvairūs kiti dalykai. Bet kažkaip mane vis tiek nubloškė į mokyklą. Atrodo, atradau savo kelią. Dabar dėl to džiaugiuosi.
Dažnai kalbama, kad mokytojai mažai uždirba. Sakoma: „Jei man mokėtų tiek ir tiek, gal tapčiau mokytoju“ arba atvirkščiai – „Už tiek mokytoju nedirbčiau.“ Melas. Ypač jei gyveni regione, gyveni vidutinės šeimos gyvenimą.
Kartais mokytojų klausiu: „Jeigu jums rytoj atlyginimą pakeltų tūkstančiu eurų, ar jūsų darbas pasikeistų? Ar tai jus labiau motyvuotų?“ Žinoma, aš džiaugčiausi gaudamas daugiau pinigų, galėčiau sau daugiau leisti, bet kad pirmą vietą skirčiau pinigams – tikrai taip nėra.
Mane labai motyvuoja ir skatina dirbti šioje mokykloje tai, kad turiu laisvę. Čia leidžia kurti, leidžia daryti savaip. Leidžia imtis iniciatyvos, netgi, sakyčiau, šiek tiek paišdykauti.
Jeigu turi laiko, noro, ambicijų, gali daug ką padaryti. Žinoma, labai svarbi ir komanda. Mane motyvuoja mokytojai, su kuriais dirbu. Žinoma, visko būna, kaip ir visur, bet tai normalu. Aptarnaujantis personalas yra labai svarbus. Kartais būna taip, kad reikia į mokyklą atvažiuoti šeštadienį ar sekmadienį. Tada žinai, kad gali paskambinti ir tau atrakins duris.
– Kaip suprantu, nuo vaikystės neplanavote tapti mokytoju?
– Tikrai neplanavau. Kai buvau vaikas, matydavau problemas, su kuriomis susidurdavo tėvai mokytojai, tada sakydavau: „Ne, nebūsiu mokytojas.“
Net ir baigęs mokyklą, apie pedagogines studijas negalvojau. Iš karto stojau į Kūno kultūros akademiją.
– Iš mamos dabar išgirstate: „Va, sakei, kad nebūsi, o tapai“?
– Būna. Mama ir paragino eiti dirbti į mokyklą.
– Norėjote tapti krepšininku?
– Kaip ir kiekvienas paauglys, galvojau apie sportą, kad žaisiu NBA ir man nereikia tų mokslų. Net ir supratęs, kad taip nebus, rinkausi sporto studijas. Įsidarbinau treneriu, paskui kilau karjeros laiptais. Su vaikais irgi dirbau, vėliau tapau sporto centro direktoriaus pavaduotoju. Galiausiai atėjo pasiūlymas dirbti mokykloje. Dabar jau šešti metai dirbu mokykloje.
– Sakėte, kad, sutikdamas ateiti į mokyklą, svarstėte, ar neišsigąsite. Ar buvo tokių akimirkų, kai buvote išsigandęs ir galvojote, kad gal geriau vėl treneriu būti?
– Ne. Kai čia siūlė dirbti mokytoju, paklausė, ar norėčiau ir kokio sporto būrelio. Tuomet pasakiau: „Žinokit, aš nebenoriu grįžti į treningus.“
Tiesiog jau buvau pajutęs, kad sporte savo etapą įveikiau. Dabartinėse rogėse jaučiuosi gerai.
Šiek tiek buvau išsigandęs tik todėl, kad man iškart davė ir vadovauti klasei. Tai buvo didžiausias iššūkis. Galvojau: kaip čia bus? Pats juk turėjau auklėtojų, kai mokiausi. Pamenu, kaip būdavo: eini pas auklėtoją, kažkuo skundiesi, kažko klausi. Dabar pats turi tapti tuo žmogumi. Gavau šeštokus.
– Na, ir kaip?
– Kažkaip žiauriai gerai buvo. Nežinau, kaip taip susiklostė, bet ryšys labai greitai atsirado. Tada prasidėjo karantinas… Visi išėjome mokytis iš namų. Nuotoliniu būdu bendravome turbūt daugiau kaip metus. Į mokyklą grįžome jau septintos klasės viduryje. Tada tas ryšys dar labiau sustiprėjo.
Iki tol, galvodamas apie tai, kad mokyklą baigę aštuntokai išeina, sakydavau: „Ko čia gailėtis? Na, išėjo vieni vaikai, gauni penktokus ir vėl važiuoji.“ Bet likus keliems mėnesiams iki aštuntokų išleidimo pradėjo darytis liūdna.
Progimnazijoje labai aiškiai matai, kaip vaikas keičiasi. Į penktą klasę ateina dar tokie vaikai. Septintoje klasėje jau prasideda tas laikotarpis, kai viskam prieštarauja, nieko nenori, nieko nereikia.
Aštuntoje klasėje jie jau nebe vaikai, tokie labai faini. Atsiranda naujas mąstymas, jie pradeda suprasti, kad mes nesame kažkokie priešai, kad mes norime jiems gero. Kai jie išeina, lieka tuščia vieta. Gaila.
Aš vis dar esu jaunas mokytojas – ne pagal metus, bet pagal patirtį. Man tie šeštokai buvo pirmoji klasė, kurią išleidau. Žinoma, kai pasiklausai vyresnių kolegų, girdi: „Aš jau keturioliktą kartą išleidau.“ Jiems gal jau atsiranda tam tikra monotonija, o man tai buvo pirmieji „kūdikiai“.
Paskui jie išsibarsto po gimnazijas. Dažniausiai dar kurį laiką užsuka, tarkime, Mokytojo dienos proga ateina iš savo gimnazijų, pasveikina. Kolegėms atneša gėlių, o man – šokoladų.
– Ar jau pripratote prie to, kad, pavyzdžiui, nuėjęs į parduotuvę, kavinę ar dar kur nors, girdite: „Laba diena, mokytojau“?
– Negali prie to visiškai priprasti. Turime daugiau kaip 800 mokinių. Dar jeigu turi brolį ar sesę, tai mokinių šeimoje jau būna dvigubai. Tada dar tėtis, mama, močiutė...
Eini gatve ir atrodo, kad visą laiką esi stebimas. Girdi: „Laba diena, laba diena, laba diena...“ Tarkime, per kokią miesto šventę.
Kartais net nežinau, su kuo sveikinuosi. Vaiką atpažįsti, bet nežinai, ar čia jo mama, tėtis, močiutė, tačiau jie tave pažįsta.
– Kokių pamokų pats išmokote dirbdamas mokykloje?
– Supratau viena: viską, ką turėsi visus mokslo metus, lemia pirmoji pamoka. Jei ateisi nepamiegojęs, nesusišukavęs, suniurzgęs, viskas, būsi pasmerktas. Esu sėdėjęs klasėje ant suolo. Pažįstamas, kurio dukra mokosi mūsų mokykloje, po pamokų paskambino ir pasakė, kad dukra nieko daugiau tą dieną neatsiminė, tik tai, kad sėdėjau ant stalo.
Pirmoji pamoka yra viskas. Turi šypsotis, turi parodyti, kad tai, ko mokysimės, bus įdomu. Dabartinis vaikas, jei tik pajus, kad jam neįdomu, viskas – daryk ką nori, jam ir bus neįdomu.
Tu, mokytojas, gali geografiją padaryti neįdomią, bet dabar turi iš ko parengti įdomią pamoką. Šiandien geografija turėtų būti prioritetinė pamoka. Juk dabar tiek vyksta pasaulyje: karai, sienų stumdymai, konfliktai, išbandymai demokratijai...
Mums, galima sakyti, nereikia vadovėlių, kai taip viskas keičiasi. Todėl kiekvienai pamokai turi ruoštis atskirai. Bet dėl to ir lengviau sudominti – gali kalbėti apie tai, kas vyksta šiandien. Ypač dabar, kai vaikai daug ką sužino iš socialinių tinklų, įvairių informacijos kanalų. Jie gyvena savo informaciniame burbule. Todėl mokytojo užduotis – padėti jiems atsirinkti, kas yra tikra, kas svarbu ir kaip visa tai suprasti.
Dar su kolege rūpinamės, kad visi mokiniai dalyvautų „Junior Achievement“ finansinio raštingumo mokymuose. Milijonas užduočių, skirtų ir pradinukams, ir mūsų vyresnėliams – aštuntokams. Matai, kad vaikai dar nesupranta pinigų reikšmės. Tad svarbu padėti suprasti, kad pinigai neauga...
Atvažiuoja pas mus kolegijų ir profesinių mokyklų atstovai. Profesinė mokykla mūsų visuomenėje yra tabu. Tai ne vaikų bėda. Jie sakytų: „Gal aš ir norėčiau...“ Išties ne visiems skirta gimnazija. Nebūna stebuklų gyvenime. Jei aštuonerius metus mokeisi ketvertais, neįdedi pastangų... Bet sako: „Neisiu į profesinę, nes tėvai nenori.“ Pateikiu pavyzdžių, kiek žmonės iš amato uždirba. Atvirų durų dienas reikia rengti ne vaikams, o tėvams. Juk jei vaikas nuo mažumės su tėvu mašinas remontuoja, ką tai reiškia? Aš tik variklio dangtį atsidaryti moku...
Buvau Lenkijoje komandiruotėje. Ten aštuntokai turi tris egzaminus: lenkų kalbos, anglų kalbos, matematikos. 30 proc. aštuntokų patenka į licėjų, o pas mus turbūt 95 proc. nueina į gimnaziją. Dešimtoje klasėje daug nubyra. Taip atsiranda daug nelaimingų žmonių, kurie nežino, ko nori. Padarykime tyrimą, kiek kirpėjų ir manikiūrininkų įgiję aukštąjį išsilavinimą. Aibė. Ketveri metai aukštojoje mokykloje išbraukti iš gyvenimo. Galiausiai nueini ten, kur būtum galėjęs būti prieš ketverius ar šešerius metus.
– Jūs pats ne tik mokytojas, bet ir mokinys...
– Man greitai keturiasdešimt, bet aš galiu būti pavyzdys, kad reikia mokytis visą gyvenimą. Gal todėl, kad mama – mokytoja.
Kai baigiau pilietiškumo pagrindų studijas, pasakiau, kad jau viskas. (Juokiasi.) Bet aš esu iš tų žmonių, kurie nuolat ką nors pamato, kuo nors susidomi. Jeigu jaučiu, kad veikla manęs nebeužkabina, renkuosi kitą kelią.
Baigiau dar ir vadovų kursus.
– Gal galvojate apie direktoriaus darbą?
– Nieko neatmetu, bet ir nesakau, kad rytoj būsiu geriausias direktorius. (Juokiasi.) Tam reikia daug ko išmokti, užaugti. Man atrodo, gyvenime viskas kažkaip sudėliota. Nemėgstu lipti kitiems per galvas.
– Ar mokytojas gali pasakyti vaikams: „Aš nežinau“?
– Aš nebijau to pasakyti. Pavyzdžiui, vaikas parodo kažkokį vabzdį ir klausia: „Mokytojau, pasakykite, kas čia.“ O aš sakau: „Nežinau. Atsiųsk man tą nuotrauką. Aš pasidomėsiu ir kitą kartą galėsime apie tai padiskutuoti.“ Tai yra normalu. Aš negaliu žinoti visko.
Tada vaikas pajunta, kad jam skiriamas dėmesys, kad jis rūpi. Svarbiausia – nepamiršti, ką pažadėjai. Jie labai gerai jaučia, kada su jais iš tikrųjų bendrauji, o kada – tik apsimeti.
