„Game over“ – vienas didžiausių siaubų dabartinių keturiasdešimtmečių paauglystėje buvo pamatyti šį užrašą išsipikseliavusiame ekrane. Zilitonai ir suborai – tuometiniai dabar ant savo geimerių vaikų burnojančių igreko kartos priklausomybių šaltiniai – paskelbdavo „Super Mario“ ar „Contra“ misijos pabaigą ir tekdavo susitaikyti, kad žaidimą reikės pradėti iš naujo, nes gyvybių nebėra, o „Save“ funkcija tame pasaulyje neegzistavo.
„Game over“ buvo paaugliškų malonumų žudikas, siaubų siaubas.
Švietimo žaidimų ekrane vis dažniau ima degti iš gražių idėjų virtualybės į skaudžią realybę sugrąžinantis išsipikseliavęs „Game over“. Tiesiog ore sklando švietimo aklavietės nuojauta.
Vis daugiau sričių specialistų pabrėžia grįžimo prie tradiciškesnio ugdymo poreikį.
Kažkas nesuveikė dar dešimtajame dešimtmetyje, kai zilitonų kartą, kuriai ir pats priklausau, užsimota auklėti tautinio humanizmo ir holistinio ugdymo dvasia, turėjusia stiprinti nepriklausomybę ką tik atkūrusių lietuvių tautinį tapatumą ir demokratinį sąmoningumą. Neišgryninus santykio tarp tautinio auklėjimo, humanistinio susirūpinimo psichologine gerove ir akademinio svorio, dargi susidūrus su vis geriau ekonomiškai gyvenančios visuomenės pragmatiškumu, gražios idėjos išsisklaidė it miražas.
XXI a. pradžioje jų fragmentai perėjo į progresyviosios pedagogikos populizmą, kad akademinis mokymasis sunkiai suderinamas su naujo pasaulio demokratiškumu ir emocine gerove, todėl ugdymas turi būti patrauklus ir žaidybiškas.
Per pastarąjį dešimtmetį šios tendencijos įgijo, išdrįsiu pavadinti, švietimo lobizmo bruožų.
Tuo metu pradėjęs savo, kaip mokytojo, kelią, buvau didelis tokių idėjų šalininkas. Kai jaunatviškas maksimalizmas ir maištinga aistra apmąžta, blaiviau pamatai pasaulį.
Būtent tuo metu edukologija palinko į filosofiją, palikdama nuošaly didaktikos klausimus, pradėta kalbėti apie posthumanistinį švietimą, postmodernistinę mokyklą ir su dekonstrukciniu pasimėgavimu prasidėjo mokyklos demonizavimas, ją sutapatinant su dogmatiška siaurą mąstymą diegiančia institucija.
Prieš mokytoją eilėmis sustatyti stačiakampiai suolai staiga tapo didžiausia kliūtimi kurti santykį su mokiniu, o mokytojas, kuris organizuoja žinių perdavimo procesą, virto siaurai mąstančiu švietimo profesionalu, kurį reikia patraukti iš ugdymo proceso centro.
Naivus įsitikinimas, kad mokiniai gali savivaldžiai mokytis, privedė prie to, kad žinios buvo supaprastintos iki faktinės informacijos ir pradėta kalbėti, kad jos apskritai netenka vertės, nes visus faktus galima susirinkti internete.
Pertekliaus ir politinio populizmo visuomenėje proto ugdymo impulsu turi tapti ne eilinis dopamino dirgiklis, o rimtas intelektualinis iššūkis.
Dėl prarasto balanso tarp edukologijos ir didaktikos galiausiai bendrajame ugdyme turime grynąją švietimo filosofiją su gražia vizija apie laisvą, kūrybingą ir iniciatyvų inovatorių, bet be aiškių orientyrų, kokios mokomojo dalyko žinios yra bendrojo ugdymo objektas, kaip mokiniams efektyviai perduoti žinias, kokius gebėjimus naudojant tas žinias reikia ugdyti, kaip tas žinias ir gebėjimus vertinti.
Per pastarąjį dešimtmetį šios tendencijos įgijo, išdrįsiu pavadinti, švietimo lobizmo bruožų, kai įvairios edukacijų verslo grupės bando per politikus prakišti savo idėjas, jog švietimo variklis yra nesibaigiančios idėjinės ir technologinės inovacijos.
Europinių fondų pinigai tapo šią faustišką inovavimo energiją maitinančiu šaltiniu. Nebėra ramybės ir stabilumo, yra nesibaigianti kaita, kuri neturi aiškaus tikslo.
Ugdymo turinio atnaujinimo ir brandos egzaminų krizės yra galutinis patvirtinimas, kad progresyviosios pedagogikos lūkesčiai neišsipildė ir netgi sukūrė aklavietę, kai nežinome, kur einame, kokiu tikslu einame ir ar išvis kur nors einame.
Su švietimo „tiktokeriais“ ir „jūtūberiais“ reikia suokalbiauti atsargiai, nes prenumeratorius jie dažnai siekia pritraukti demonstratyvaus maišto akcijomis.
Kalbant kultūrinėmis analogijomis, galima sakyti, kad progresyviąją pedagogiką ištiko tas pats, kas postmodernizmą ištiko kultūroje, kai juokas ir žaidybiškumas ištrynė ribas tarp rimto ir nerimto, svarbaus ir nesvarbaus, prasmingo ir neprasmingo ir galiausiai virto cinizmu, kuris iš meno atėmė bet kokią metafiziką. Lietuvos švietimo istorijoje kilnus noras humanizuoti sovietinį švietimą degradavo iki progresyvių žaidimo ir nesibaigiančio inovavimo principų, kurie tapo paklausia edukacijų verslo kliše ir galiausiai atvedė prie aklavietės.
Nors progresyvūs edukologai ir edukacijų verslo lobistai vis dar bando brukti ugdymo inovatyvumo, žaidybinimo ir maloninimo poreikį, vis daugiau sričių specialistų pabrėžia grįžimo prie tradiciškesnio ugdymo poreikį. Pertekliaus ir politinio populizmo visuomenėje proto ugdymo impulsu turi tapti ne eilinis dopamino dirgiklis, o rimtas intelektualinis iššūkis.
Neuromokslininkai patvirtina: rašant ranka geriau aktyvuojasi smegenų veikla, dirbtinis intelektas bukina vaikus.
Su švietimo tiktokeriais ir jūtūberiais reikia suokalbiauti atsargiai, nes prenumeratorius jie dažnai siekia pritraukti demonstratyvaus maišto akcijomis, bet įdomu stebėti, kad net ir socialiniuose tinkluose ima reikštis tradicinio mokymo renesanso idėjos. Tiktokeris mokytojas istorikas Jonathanas Buchwalteris atvirai atmeta ugdymo žaidybinimo madas ir verčia mokinius skaityti vadovėlius, analizuoti šaltinius, rašyti ranka į popieriaus lapą.
Neuromokslininkai patvirtina: rašant ranka geriau aktyvuojasi smegenų veikla, dirbtinis intelektas bukina vaikus, jei jie neturi pakankamai žinių informacijai patikrinti, vaikų atmintis ir mąstymo gebėjimai menksta, jeigu smegenys nėra treniruojamos akademine veikla.
Naujausi neuroestetikos mokslo tyrimai irgi patvirtina, kad klasikinė literatūra ar kitas intelektualinį iššūkį keliantis meno kūrinys yra puiki mankšta smegenims, nes reikalauja filologinių ar meno istorijos žinių, o tai suaktyvina už loginį mąstymą atsakingas smegenų dalis, lavina analitinį ir kritinį mąstymą, ugdo intelektualinę ištvermę.
Kad progresyvioji pedagogika yra ne lokali, o globali problema, rodo ir Jeilio universiteto iniciatyva susigrąžinti klasikinę misiją skleisti ir išsaugoti žinias moksliniais tyrimais ir akademiniu mokymu.
Pamatęs „Game over“ igrikas galėdavo pradėti žaidimą iš naujo arba jį išjungti.
Progresyviosios pedagogikos pabaiga nereiškia emocinio šaltumo ar jautrumo psichologinei savijautai ištrynimo. Kai kurie teoretikai sako, kad kultūros istorijoje postmodernizmą keičia naujasis jautrumas, siekiantis grįžti prie prasmės klausimo ir atviro kalbėjimo apie egzistencines problemas. Švietimo kontekste tai reiškia, kad grįžtame prie suvokimo, kad iššūkiai augina, o mokytojo ir mokinio bendradarbiavimo pagrindas yra abipusė atsakomybė ir abipusis įsipareigojimas.
Labai svarbu reabilituoti sąvokas, kurios buvo nepagrįstai nurašytos: autoritetinis santykis rodo ne galios pranašumą, o patirtį ir žinias, kuriomis geranoriškai dalinamasi, tradicinis mokymasis yra ne kalimas ir mechaniškas informacijos atgaminimas, o atidus ir sistemingas analitinis darbas rūpestingai lydint mokinį, kūrybingas mokymasis yra ne naivus tikėjimas, kad mokyklinio amžiaus vaikas ims kurti naujas idėjas ir koncepcijas, o gebėjimas gautas žinias sieti tarpusavyje ir taikyti įvairiuose kontekstuose, mokytojo inovatyvumas yra ne savitikslis technologijų keitimas ir utopinių idėjų kūrimas, o lankstus žinių ir patirties taikymas perteikiant ugdymo turinį.
Pamatęs „Game over“ igrikas galėdavo pradėti žaidimą iš naujo arba jį išjungti.
Siūlau išjungti.
Išjungęs ir sugrąžinęs senųjų sąvokų turinį, supranti, kas seniai suprasta: sustyguota mokytojų rengimo tvarka, subalansuotos ugdymo turinio apimtys, mokymo procesą valdantis puikiai dalyką išmanantis mokytojas, gebantis kurti saugią atmosferą, kurioje su rūpesčiu ir palydėjimu sistemingai ir metodiškai perduodamos žinios, gerai sustyguota pasiekimų tikrinimo sistema, aiškiai apibrėžianti reikalingų žinių ir gebėjimų ribas, yra švietimo ekosistemos esmė.
Biologai sako, kad pažeistos ekosistemos geba greitai atsinaujinti, tačiau jei pažeidimas yra per gilus, ji gali pereiti į degradacijos būseną, iš kurios nebeprisikels. Ar žaidimo pabaiga yra ir tikrovės pabaiga – sunku pasakyti. Reikia viltis, kad ne.
