Lietuva mėgsta ambicingos valstybės įvaizdį. Mes didžiuojamės startuoliais, ryžtu geopolitikoje, tačiau vos kalba pasisuka apie švietimą, ši drąsa išgaruoja. Atsiranda keistas nuolankumas ar net abejingumas: „užtenka būti aukščiau vidurkio“, „juk ir taip viskas gerai“. Tačiau vidutiniškumas švietime yra chroniška liga, kuri kenkia mūsų vaikų ateičiai ir visai valstybei.
Siekdama padėti išgydyti šią ligą, Lietuvos startuolių asociacija „Unicorns Lithuania“ įkūrė organizaciją „Švietimas #1“, kurios tikslas – net ir keičiantis valdžioms, nešti ambiciją ir siekti sisteminių pokyčių, kurie padėtų kiekvienam Lietuvos vaikui gauti ne vidutinį, o patį geriausią Europoje išsilavinimą.
Tačiau pristatę savo tikslą, neretai susiduriame su klausimu, ar tikrai mums reikia būti geriausiems? Ar nėra pakankamai gerai taip, kaip yra? Ir ką išvis reiškia būti geriausiems?
Vidutiniškumas švietime yra chroniška liga, kuri kenkia mūsų vaikų ateičiai ir visai valstybei.
Kai sakome, kad Lietuva privalo turėti kokybiškiausią ugdymą Europoje, mes kalbame apie tai, kad mūsų visuomenė privalo turėti geriausius gebėjimus. Juos šiuo metu kokybiškiausiai tarptautiniu mastu matuoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Ji kas trejus metus atlieka PISA tyrimą, kuris vertina, kaip 15 metų vaikai įvairiose šalyse geba pritaikyti žinias spręsdami realias problemas. Tai yra, ar jie moka mąstyti kūrybiškai, ar sugeba rasti atsakymą ten, kur nėra vadovėlio padiktuoto vieno neva teisingo sprendimo. Šie gebėjimai lemia, ar jie bus pasiruošę nuolat besikeičiančiam pasauliui, ar ne.
Šiandien PISA testų skaičiai Lietuvai yra negailestingi. Pagal minėtus esminius gebėjimus estai Europoje yra pirmi, lenkai – šešti, latviai – trylikti. Lietuviai – vos dvidešimti. Tai reiškia, kad mūsų kaimynai savo vaikus ateičiai ruošia kur kas sėkmingiau nei mes.
Kodėl mums tai turėtų rūpėti? Nes mes nesame izoliuota sala. Esame maža, atvira ekonomika globaliame pasaulyje, kurio žaidimo taisyklės yra nepermaldaujamos: investicijos ir aukštos pridėtinės vertės darbo vietos keliauja ten, kur yra talentai. Ne veltui gerėjantys PISA testų rezultatai siejami su spartesniu ekonominiu augimu.
Jei mūsų vaikų gebėjimai liks 20-oje vietoje, turime suprasti nepatogią tiesą: net ir Lietuvos verslas, kad ir kaip patriotiškai nusiteikęs, negalės amžinai čia investuoti, jei neturėsime ateičiai pasiruošusių žmonių.
Turime ir 160 tūkstančių bedarbių, ir įmonių, kurios jau neranda reikiamų darbuotojų.
Jau šiandien matome paradoksą: nepaisant spartaus Lietuvos ekonomikos augimo, esame tarp 10 didžiausią nedarbo lygį turinčių Europos Sąjungos šalių. Turime ir 160 tūkstančių bedarbių, ir įmonių, kurios jau neranda reikiamų darbuotojų, todėl yra priverstos ieškoti jų kitose šalyse. Kodėl? Todėl, kad dalis mūsų žmonių išėjo iš švietimo sistemos be esminio įrankio – gebėjimo mokytis, keistis ir prisitaikyti naujoje realybėje.
Vargu ar verta priminti, kad dirbtinio intelekto era atotrūkį tarp to, ką šiandien vaikai mokosi mokykloje, ir to, ko reikės jiems išėjus iš mokyklos, tik pagilins. Pasauliui nereikia žmonių, mokančių tik atkartoti ugdymo programos turinį. Reikia kritiškai mąstančių kūrėjų, kurie atpažįsta dezinformaciją, sprendžia kompleksines problemas ir nebijo nuolatinio mokymosi proceso. Tai svarbu tiek ekonomikai, tiek valstybės atsparumui išorės grėsmėms.
Kalbėdami, jog reikia geriausio švietimo Europoje, išgirstame ir tokias frazes: „Būkime tiesiog lietuviški“, „Turėkime savą švietimą“. Tačiau kas sakė, kad negalima būti ir lietuviškam, ir geriausiam Europoje? Ar lietuviškumas yra „atsilikimo“ sinonimas? Tikrai ne. Mes galime žiūrėti, ką daro geriausios švietimo sistemos kitose šalyse ir pritaikyti tai Lietuvoje prie vietinio konteksto. Būtent tokiu būdu į pirmūnes išsiveržė Estija – kopijavo tuometę lyderę Suomiją ir pritaikė jos praktikas
pagal savo poreikius.
Ką galime kopijuoti jau dabar? Pirma, mums reikalingi kokybiški švietimo duomenys. Jie leidžia sprendimus grįsti faktais, o ne nuojautomis, ir tiksliai nukreipti pagalbą ten, kur jos labiausiai trūksta. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvos ketvirtokų pasiekimai vieni geresnių Europoje, o po kelerių metų, matuojant PISA duomenis, staigiai krentame iki 20-os vietos? Ieškant atsakymo į šį klausimą tampa akivaizdu, kad absoliuti dauguma šalių, kurių rezultatai aukštesni nei Lietuvos, turi šešerių metų pradinio ugdymo modelį, labiau pritaikytą pagal vaiko brandą.
Užuot kas kelerius metus vykdę reformas, turime pokyčius išbandyti mažu mastu.
Antra, būtina stipresnė vadyba visais lygmenimis – nuo valstybės institucijų iki mokyklų vadovų. Nuo to priklauso daug esminių procesų: efektyvus išteklių naudojimas, geros mokytojų darbo sąlygos, subalansuota egzaminų sistema ir kt. Kokia mūsų švietimo strategija ir siekiami tikslai? Kaip ją keičiame, jei akivaizdžiai nesiseka ir reikia pridėti 10 balų prie egzaminų sistemos, kad sistema atrodytų „veikianti“?
Trečia, užuot kas kelerius metus vykdę reformas, turime pokyčius išbandyti mažu mastu. Privalome juos testuoti, tobulinti ir, tik įsitikinę jų sėkme, plėsti visoje šalyje. Pasaulis nieko nelaukia. Kol mes sprendžiame, ką kiti jau išsprendė, ant nosies kabo didžiausias technologinis lūžis – dirbtinis intelektas (DI). Kad ši banga nenuplautų į praeitį, reikia mažų protingų bandomųjų sprendimų ieškant atsakymų, kaip turi keistis švietimas paruošiant mūsų vaikus DI amžiui. Egzaminų sistema, ugdymo
turinys, įgūdžiai, kurių reikės ateityje, mokytojo DI asistentai – daug kas turi keistis gana radikaliai norint suspėti su nauja pokyčių banga.
Klausti, ar tikrai mums reikia būti geriausiems švietimo srityje, tolygu klausti, ar tikrai mūsų vaikams reikia geriausios įmanomos ateities. Verčiau kelkime klausimą: ką galime padaryti, kad kiekvienas Lietuvos vaikas gautų kokybiškiausią ugdymą Europoje?
