Kostas Domkus mokytoju dirba mažiau nei metus. Įsidarbinti Pasvalio rajono Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje pasvalietį paskatino atsitiktinumas, bet tai buvo posūkis, apie kurį Kostas svajojo nuo penktos klasės. O kai po mėnesio tuomet dar laikino darbo teko palikti mokyklą, jis pasijuto it kas norėtų dalį širdies atplėšti. O paskui grįžo.
„Jei dirbi svajonių darbą, o šitas darbas tikrai buvo tas, apie kurį svajojau nuo penktos klasės, esi laimingas. Man atrodo, kiekvienas žmogus turi rasti tą sritį, kad į darbą eitų kaip į šventę. Jei eini į darbą kankindamasis, tikriausiai kažkas ne taip“, – sako Pasvalio rajono mokytojas.
Kadaise Kaune Sporto universitete fizinio ugdymo studijas baigęs Kostas ne vienus metus uždarbiavo svetur – statybose Danijoje.
„Kartą grįžęs užsiregistravau Užimtumo tarnyboje, iš ten ir paskambino, kad reikia pavaduoti mokytoją. Nuvykau į mokyklą. Kitą dieną jau dirbau“, – šypsojosi Kostas.
Tada K. Domkus suprato, kad jei nepabandys šįkart, antrą kartą tokia galimybė gali ir nebepasitaikyti. Jis neslepia norėjęs pastovumo, mat gyvenimas skyrium su šeima, kad ir protarpiais, kamavo.
„Labai norėjau nuolatinio darbo, o čia dar ir pagal profesiją buvo“, – savo istoriją pasakojo K. Domkus.
Pirmą dieną jautė baimę, bet ne dėl pamokų
Pirmoji diena mokykloje buvo jaudinanti. Pačių pamokų Kostas nebijojo – dar studijuodamas įgijo ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, juk nuolat praktikuodavosi, dirbo su vaikais, išbandė mokykloje būtinas sporto šakas, o ir krepšinį žaidė.
„Bijojau ko kito: kaip mane vaikai priims. Bet sulig pirma, antra pamoka supratau, kad priima normaliai.
Buvo matyti iš vaikų akių, kad jiems labai įdomu, vis tiek kažkas naujo, naujas mokytojas, supratau, kad tikrai viskas labai gerai“, – pasakojo Kostas.
Tačiau pavadavimas užtruko vos mėnesį. Kostas iš mokyklos išėjo liūdnas ir vėl išvyko į statybas Danijoje. Tačiau netrukus gyvenimą pakoregavo svarbus įvykis šeimoje – artėjantis dukters gimimas.
„Jau buvau nusprendęs, kad tuos pirmus mėnesius, kai gims dukra, niekur nevažiuosiu. Būsiu su žmona ir vaiku. Ir tada vėl sulaukiau skambučio, kad yra pasiūlymas visam laikui dirbti mokykloje. Nieko nelaukdamas tą pačią dieną atvykau ir pradėjau dirbti“, – šypsodamasis pasakojo K. Domkus.
Pirmiausia jaunas mokytojas sulaukė draugų reakcijos – artimiausieji pasidžiaugė, kad Kosto svajonė nuo vaikystės galiausiai išsipildė. Kostas sulaukė ir kolegų palaikymo, jis ypač džiaugiasi, kad prigyti padėjo kita fizinio ugdymo mokytoja Danguolė.
„Nebuvo nė vienos dienos, kad gailėčiausi dirbdamas mokykloje. Kai pavadavau kolegą, taip patiko, kad kai sužinojau, kad jis grįžta, atrodė, kad tuos vaikus iš manęs nori atimti. Taip patiko dirbti, kad norėjau tęsti ir buvo sunku atsisveikinti. Dabar tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau“, – pasakojo Joniškėlio G. Petkevičaitės-Bitės gimnazijos mokytojas.
Kodėl tapo mokytoju? Įkvėpė mokytojai
Kostas buvo aktyvus vaikas, sako, kad gal net hiperaktyvus. Tad nesyk sulaukdavo drausminimo. Tiesa, ne per visas pamokas. Būtent ta išimtis ir lėmė, kad širdis pradėjo linkti į pedagogiką.
„Visose pamokose mane drausmindavo, o fizinio ugdymo – skatindavo. Su visais fizinio ugdymo mokytojais labai gerai sutariau – ir Valakėliuose, kur augau, ir Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Turbūt didžiausią įtaką padarė fizinio ugdymo mokytojai – ir Audrius Vanagas, ir Sigitas Filmanavičius, ir Žygimantas Vačikauskas.
Jaučiausi lyg ateidamas ne pas mokytoją, o pas draugą. Sužavėjo jų darbo specifika ir tiesiog supratau, kad tikrai noriu siekti to kelio, nes visas mano gyvenimas susijęs su sportu, ypač su krepšiniu“, – pasakojo K. Domkus.
Sportuoti pradėjo dar vaikų darželyje, o jau būdamas pradinukas turėjo ir krepšinio trenerį. Tiesa, Pasvalyje ne visada buvo krepšinio trenerių, tad Kostas lankė ir lengvąją atletiką, ir futbolą. Tačiau daugiausia, be abejonės, žaidė krepšinį.
„Tvirtai stoviu ant žemės, tad galiu pasakyti, kad visuomet buvau mėgėjas, labai greitai supratau, kad iš manęs profesionalaus krepšininko nebus. Bet iki šiol mėgėjiškai žaidžiu“, – pasakojo K. Domkus.
Dabar Kostas žaidžia Pasvalio mėgėjų lygos krepšinio komandoje, ji varžosi Panevėžio mėgėjų čempionate. Tačiau labiausiai jis mėgaujasi mokytojo darbu.
Aistrą krepšiniui mokytojas atskleidžia ir krepšinio būrelyje. Kostas džiaugiasi, kad susirenka nemažai vaikų, nors Pasvalio rajone pirmesniu smuiku griežia tinklinis.
„Man, fizinio ugdymo mokytojui, nesvarbu, ką vaikas pasirinko, pats svarbiausias dalykas, kad mokiniams įskiepyčiau norą būti fiziškai aktyviems“, – sakė Kostas.
Didžiausia bėda – vaikams sunku sutelkti dėmesį
Per metus K. Domkus suprato, kad mokytojo darbas sudėtingas, mat su vaikais nėra paprasta.
„Pirmą mėnesį, kai pavadavau, buvau su rožiniais akiniais, o dabar jau visokių situacijų pasitaiko su mokiniais. Ir pasipykti tenka, ir padrausminti, bet, mano akimis, tai normalu“, – pasakojo K. Domkus.
Pedagogas džiaugiasi, kad jam gan lengvai sekasi vaikus įtraukti į įvairias fizines veiklas. Jis patikina netempiantis mokinių krepšinio pusėn.
„Dabar didžiausia problema turbūt ta, kad vaikams labai sunku sutelkti dėmesį, nes jie visko daug turi. Atrodo, tavęs kaip ir klauso, bet mintys kažkur kitur. Tad stengiuosi žaismingai viską pateikti, tada įsitraukia į pamoką ir noriai dalyvauja.
Aišku, mokinys mokiniui nelygus, prie vieno prieiti galima labai paprastai, kitą reikia labiau padrąsinti“, – apie darbinę kasdienybę pasakojo K. Domkus.
Ar jis mokykloje dirbs iki pensijos? Duokdie, sako Kostas, kad tai leistų demografinė padėtis ir vaikų mokyklos nepristigtų. Tuomet jis galėtų visą gyvenimą dirbti tuo, kuo svajojo nuo mažens.
