Ruduo mokykloje yra tik dar vienas ruduo. Mokiniams – tiesiog naujų mokslo metų pradžia, kai dominuoja socialiniai (ne)įgūdžiai, o šalia yra dar ir mokymosi procesai. Bet rutiną visada galima paįvairinti viena kita šunybe, o gyvenimą palengvinti, kai namų darbų užduotis patiki dirbtiniam intelektui.
Tėvams sumažėja rūpesčių dėl vaikų užimtumo, padaugėja dėl jų mokslumo, savijautos ar elgesio. Bet visada, jeigu nori, galima atrasti kaltų, kodėl atžala neatlieka savo pareigų, – nesudomino, nemotyvavo, „užsisėdo“.
Mokytojams – tos pačios ir vis naujos darbinės problemos, kasdienybės rutina ir emociniai švenčių ar netikėtų atradimų blyksniai. Ir visada galima pasiguosti, kad anksčiau jaunimas buvo geresnis (rašytiniai liudijimai siekia Antikos laikus).
Atrodo, net visi pokyčių vėjai nesugeba nei išvėdinti, nei sugriauti gana stabilaus švietimo pagrindo. Tai gal viskas gerai, gal be reikalo visuomenė nerimauja, gal ir mokytojų bendruomenės balsas per daug dramatiškas?
Atrodo, net visi pokyčių vėjai nesugeba nei išvėdinti, nei sugriauti gana stabilaus švietimo pagrindo.
Deja, jeigu žvilgsnį fokusuotume į detales, pamatytume, kad po ta rutina slypi labai daug nerimą keliančių ženklų. Visų pirma pabandykime pažiūrėti į panoraminį vaizdą ir aptarkime bent kelias sistemines problemas.
Mokytojai jau treti metai dirba pagal atnaujintas programas, bet neturi kokybiškos medžiagos ruošdamiesi pamokoms (ir kas tie keli pridėti procentai užmokesčiui už pasiruošimo pamokoms laiką – jie normalių darbo sąlygų nekompensuoja). Ir nors prieš šitą reformą buvo sakyta, rašyta, kovota, perspėta, kad taip ir bus, visi apsimetė, kad negirdi, kad žino geriau, kad nebėra galimybių stabdyti procesus. Ar buvo prisiimta atsakomybė už sukeltą sumaištį? Žinoma, ne.
Ir nors tėvai prieš dvejus metus nepadavė NŠA (ir ŠMSM) į teismą, tai neeliminuoja to, ką teko švietimo bendruomenei ištverti.
Lygiai taip pat nacionaliniai žinių patikrinimai kaskart lydimi skandalų ir nesusipratimų (ir ne tik šių metų +10 prie VBE rezultatų – prisiminkime ankstesnius tarpinių patikrinimų viražus, užduotis su klaidomis, viešus įžeidimus mokiniams ir mokytojams, privalomas pamokas egzaminų sesijos metu ir kitus nelogiškus sprendimus). Ir nors tėvai prieš dvejus metus nepadavė NŠA (ir ŠMSM) į teismą, tai neeliminuoja to, ką teko švietimo bendruomenei ištverti. Ar prisiėmė kas nors atsakomybę už sukeltą sumaištį? Žinoma, ne.
Dabar NŠA pasiryžusi koreguoti atnaujintą turinį, žinių patikrinimo sistemą, vertinimo kriterijus ir visa kita, ką reikėjo padaryti ruošiantis pokyčiams prieš trejus metus. Įdomiausia, kad tai planuojama vykdyti naudojantis „nepavargusių mokytojų“ savanoriška / neapmokama veikla. Vėl be mokslinio pagrindimo, be aiškios krypties – tiesiog užprogramuota nesėkmė, imitacinis tarimasis su švietimo bendruomene ir beprasmis papildomas darbas. Ne be reikalo Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga (LKLMS), atsakydama į kvietimą kartu su NŠA darbuotojais koreguoti vertinimo normas, konstatavo: „Iki šiol nėra parengtos jokios oficialios ekspertinės išvados, kurios aiškiai pagrįstų vertinimo kriterijų keitimo būtinybę, kryptis ar apimtį. Vertinimo sistemos koregavimas, nesant nei empirinio duomenų pagrindo, nei moksliškai pagrįstos argumentacijos, kelia rimtų abejonių dėl proceso kompetencijos, skaidrumo ir legitimumo.<...> Todėl laikome, kad vertinimo kriterijų koregavimo procesas turėtų būti visiškai sustabdytas, iki NŠA pateiks aiškias ekspertines išvadas apie dabartinių kriterijų trūkumus; tyrimais ir moksline literatūra grįstus siūlymus; aiškią ekspertinės darbo grupės sudėtį. Tik gavusi šiuos dokumentus LKLMS galėtų svarstyti galimybę įsitraukti į tolesnes diskusijas.“ Jeigu vis dėlto imitaciniai tarimaisi be sisteminio mokslinio požiūrio į procesus įvyks, tai vėl programuos nesėkmes. Ar prisiims kas nors už tai atsakomybę? Manau, ne.
Čia tik keli fragmentai pažvelgus į panoraminį vaizdą. Viešumon iškyla ir lokalios, tačiau sistemos puvinius signalizuojančios problemos – komplikuoti, sudėtingi santykiai su kai kurių ugdymo įstaigų vadovais. Kalvarijoje pradinių klasių mokytoja buvo privesta badauti, nes metus besitęsiantys teismai ir ginčai niekaip nesibaigė galimybe ramiai ir oriai dirbti. Toje pat įstaigoje vadovas į teismą yra padavęs ir kitą mokytoją. Kiek ir kokių akcijų reikės, kad situacija iš esmės pasikeistų?
Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre sukilo didžioji dalis kolektyvo, nes direktorė skaldė, priešino darbuotojus, daliai nelojalių siūlė išeiti „susitarimo“ būdu, o audito metu nustatyta, kad ji padarė pažeidimų viešųjų pirkimų, veiklos organizavimo, turto valdymo ir vidaus kontrolės srityse. Ir nors buvo raštu kreiptasi į visas įmanomas instancijas, tik ruošimasis streikui padėjo vadovei apsispręsti ir pasitraukti iš užimamų pareigų.
Visa tai sukuria uždarą problemų ratą, savotišką Gordijo mazgą.
Klaipėdos „Ąžuoliuko“ lopšelyje-darželyje ugdymo įstaigos vadovė patvirtino Darbo apmokėjimo sistemą jos nesuderinusi su darbuotojų interesus ginančia profesine sąjunga. Klaipėdos apylinkės teismas pripažino, kad sprendimas buvo neteisėtas, ir jį panaikino. Dabar laukia nauji derybų etapai. Ar jie vėl nesibaigs teismais, nežinia.
Ir čia tik ledkalnio viršūnė, kuri matoma, o didžioji jo dalis tyliai plaukioja laukdama savo titanikų. Net suprantant, kad ugdymo įstaigų vadovų trūksta, vis tiek lieka skausmingai atviras klausimas – ar tikrai ŠMSM ir jai pavaldžios institucijos elgiasi atsakingai, tikrindamos kandidatų į vadovus asmenines savybes ir kompetencijas? Ar tikrai iškilus tam tikriems mobingo, psichologinio smurto, nepotizmo ar finansinio aplaidumo, piktnaudžiavimo faktams yra ne tik konstatuojama netinkama padėtis, bet ir priimami sprendimai, reikalingi pokyčiams įvykti? Ir čia klausimas būtų tiek aukščiausio lygio politikams ir valdininkams, tiek ir miestų / miestelių merams. Nes kol kas atrodo, kad mokytojai paliekami vieni grumtis su vėjo malūnais, o sėkmingas baigtis lemia bendrystė ir priklausymas profesinei organizacijai, kuri vienintelė gina jų interesus (visais minėtais atvejais LŠDPS). Tačiau pati sistema, nepaisant visų vadovų lyderystės mokymų, konferencijų ir kitų išorinių veiksnių, yra iš dalies ydinga ir nenorinti pripažinti klaidų.
O kur dar problemos, kylančios su įtraukiuoju ugdymu, su dalies visuomenės moraliniu spaudimu, kartais pasibaigiančiu ir psichologiniu mokytojų terorizavimu, su popierizmo ir neracionalių reikalavimų gausa, su „švietimo ekspertais“, kurie patys nieko bendro su ugdymo įstaigomis neturėdami reiškia savo kategorišką nuomonę, su keistais projektais, kurie sprendžia kai kurias finansines problemas, bet siurbia kolektyvų laiką, gyvybinę energiją ir labiau trukdo, nei padeda vykdant ugdymo procesą (bet ataskaitose ir viešojoje komunikacijoje galima atrodyti gerai). Visa tai sukuria uždarą problemų ratą, savotišką Gordijo mazgą.
Tada kuriamos darbo grupės, kurios turi generuoti idėjas, kaip į švietimo sistemą pritraukti naujų specialistų, nes padėtis tokia, kad jau nebeįmanoma ignoruoti kylančios grėsmės, susijusios su mokytojų trūkumu. Dauguma jaunų žmonių neina dirbti į ugdymo įstaigas arba kelerius metus aktyviai paveikę traukiasi nusivylę, pervargę arba dar blogiau – perdegę. Pasiteisinimas, kad taip yra ir kitose šalyse, ir skamba kaip pasiteisinimas iš nevilties. Vienos akivaizdžiai matomos išeities nėra ir negali būti. Tačiau kokybiškos, palankios savirealizacijai ir orios darbo sąlygos galėtų būti puikus stimulas į ugdymo įstaigas pritraukti daugiau aktyvaus jaunimo. Juk tai viena prasmingiausių, visuomenei reikalingiausių veiklų.
Ko tam reikėtų? Man atrodo, visų pirma reikėtų nustoti įsisavinti pinigus įvairiuose projektuose tik dėl pinigų ir pradėti tvarkyti sistemą neimituojant, nemeluojant, stiprinant privalumus ir garsiai pripažįstant bei taisant klaidas. Dar reikėtų mokslinio kiekvieno pokyčio pagrindimo, rizikų ir galimybių analizės, laiko kokybiškam testavimui atlikti, finansinių galimybių įsivertinimo, galų gale gebėjimo atsitraukti, jeigu kažkas ne taip. Teigiama, kad visų organizuojamų pokyčių sudedamosios dalys yra laikas, finansai ir kokybė. Vieną iš jų visada reikia paaukoti dėl kitų dviejų. O švietimo reformoms visada maža laiko ir pinigų.
Tai ką aukojame? Išvadas galima pasidaryti patiems. Žodžiu, reikėtų, kad į visas reformas jau pačioje pirminėje stadijoje būtų pažiūrėta kitaip – vertinant ne ketverių metų politinių kadencijų laikotarpiais ir ne pagal nusistovėjusius netinkamus valdininkų darbo principus. Žinoma, gerokai lengviau ir paprasčiau visuomenei pristatyti, kad susitarei su tais, kurie visada tūpčioja, linkčioja ir pritaria, bet gal laikas išgirsti ir tuos, kurie skambina pavojaus varpais, nurodo problemas, perspėja apie negeras tendencijas ir reikalauja kokybės. Nes dešimtmečiais daroma taip, kad atrodytų gerai. Gal laikas pabandyti daryti taip, kad padėtis iš tiesų pradėtų gerėti?
