Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientė Emilija Šoriūtė ruošiasi studijoms JAV, nors prieš kelerius metus buvo apsisprendusi muziką iškeisti į baletą. Pianistė, jau įstojusi į tris prestižines užsienio muzikos mokyklas ir gavusi itin retą stipendiją studijoms Teksase, sako, kad grįžimas prie fortepijono buvo vienas sunkiausių, bet svarbiausių sprendimų jos gyvenime.
E. Šoriūtė dalijasi, kad vienas svarbiausių jos muzikinės kelionės lūžių tapo Roberto Schumanno ciklas „Vaikų scenos“, kurį ji atliko dar dešimtoje klasėje. Ypač artima jai tapo septintoji ciklo dalis „Svajonė“ („Träumerei“).
„Visas ciklas man labai brangus ir buvo tarsi lūžio taškas. Bet su šita scena labiausiai susigyvenau, geriausiai jaučiausi ją atlikdama“, – sako pianistė.
Plačiau – garso įraše:
Vis dėlto muzika ne visada buvo pagrindinis jos pasirinkimas. Klaipėdoje augusi Emilija vaikystėje daug dėmesio skyrė ne tik fortepijonui, bet ir šokiui – ypač baletui.
„Ir muziką, ir šokį labai mylėjau. Dalyvaudavau konkursuose, važinėdavau po pasaulį, bet kartu ir šokau. Labiausiai traukė klasikinis baletas“, – prisimena ji.
Šeštoje klasėje mergina buvo nusprendusi muzikos atsisakyti ir visą dėmesį skirti šokiui. Tuo metu, pasak jos, grojimas jau buvo tapęs ne tik malonumu, bet ir nuolatiniu spaudimu.
„Kai grojau, reikėjo daug dirbti, jaučiau didelį spaudimą iš aplinkinių, kad per mažai groju, reikia dar daugiau. Konkursai labai vargindavo. Gal tai buvo savotiškas mano kerštas tėvams – palikti muziką ir eiti toliau su baletu“, – atvirauja E. Šoriūtė.
Būtent tada ji atvyko mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kur prasidėjo rimta jos kelionė baleto pasaulyje.
Neturėjo balerinos duomenų
Atvykusi į mokyklą, Emilija greitai suprato, kad baleto pasaulyje vien darbo nepakanka – daug lemia ir prigimtiniai duomenys.
„Stojant nebuvau labai stipriai pasiruošusi. Sprendimą stoti priėmiau tik maždaug prieš metus, tada labai susiėmiau ir daug dirbau. Bet vis tiek neatitikau standartų, kuriuos turėjo kitos merginos, – jų linijos buvo labai gražios. Man trūko balerinos duomenų, o daug kas juk yra tiesiog įgimta“, – prisimena ji.
Vis dėlto stojamųjų metu komisija pastebėjo kitą jos stiprybę – gebėjimą improvizuoti.
„Per stojamuosius pašokau savo improvizaciją. Man pasakė, kad gal nėra tų gražių linijų, bet juos labai sužavėjo mano improvizacija. Jie kažką manyje pamatė ir priėmė“, – sako Emilija.
Baleto skyriuje ji praleido trejus metus. Pasak pianistės, tuo metu buvo itin užsispyrusi ir nuolat siekė būti geriausia.
„Labai daug dirbau visus tuos trejus metus. Bet galiausiai man pasakė ir pati supratau, kad baletas nėra man. Galėjau rinktis šiuolaikinį šokį, bet mano svajonė buvo būti balerina“, – atvirauja ji.
Aštuntos klasės pabaigoje jai teko priimti sunkų sprendimą – likti balete susimažinant lūkesčius ar grįžti prie muzikos. Nors tuo metu, prisipažįsta pašnekovė, nebuvo visiško vidinio užtikrintumo, ji jautė, kad turi pasirinkti būtent muziką.
„Buvo labai baisu. Nebuvo tokio aiškaus jausmo, kad žinau, ką darau. Net šiek tiek save stūmiau į muziką, nes žinojau, kad tai teisinga. Labai skaudėjo, bet supratau, kad taip reikia“, – sako ji.
Anot pianistės, būtent po šio sprendimo atsirado visiškai naujas santykis su muzika.
„Kai priėmiau sprendimą, atsirado troškimas pažinti muziką dar labiau. Tai buvo tarsi nauja banga“, – pasakoja E. Šoriūtė.
Įstojo į tris prestižines aukštąsias mokyklas
Pasirinkusi grįžti prie muzikos, E. Šoriūtė į fortepijono atlikimo meną nėrė visa širdimi. Šiandien Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientė jau yra sulaukusi kvietimų studijuoti trijose prestižinėse aukštosiose muzikos mokyklose – Londono karališkojoje muzikos akademijoje, Londono karališkajame koledže bei JAV, Teksaso krikščioniškajame universitete.
„Kai teikiau paraiškas, viskas atrodė neįmanoma. Galvojau: kaip galima įstoti į Karališkąją akademiją ar koledžą? Amerika išvis atrodė kaip svajonė. Bet tiesiog pabandžiau ir kažkaip pavyko“, – prisimena pianistė.
Galiausiai ji pasirinko studijas Fort Vorto mieste esančiame Teksaso krikščioniškajame universitete, kuriame vyksta ir garsusis Vano Cliburno pianistų konkursas. Sprendimą nulėmė ne tik pati mokykla, bet ir itin retai skiriama stipendija.
„Gavau „The Nordan Scholarship“ stipendiją, kuri padengia visą studijų kainą. Kai gavau šį įvertinimą, klausimų nebeliko – supratau, kad turiu važiuoti ten“, – sako Emilija.
Anot jos, ši stipendija yra itin selektyvi – kasmet ji skiriama vos keliems arba net vienam stojančiajam.
„Suma yra milžiniška – daugiau nei 66 tūkstančiai dolerių. Stojančiųjų būna tūkstančiai, todėl vis dar negaliu tuo patikėti“, – atvirauja pianistė.
Nauja pradžia
Pašnekovė pripažįsta, kad šiandieniniai pasiekimai jai pačiai atrodo tarsi netikėtas posūkis po sudėtingų apsisprendimų tarp baleto ir muzikos.
Didelę reikšmę šiame kelyje, pasak Emilijos, turėjo jos fortepijono mokytoja Gabrielė Kondrotaitė.
„Man net keista ją vadinti mokytoja – ji tarsi mama. Iš jos gaunu labai daug palaikymo. Buvo ir laimės ašarų“, – sako pianistė.
Džiaugsmu ir pasididžiavimu dėl dukters pasiekimų gyvena ir jos tėvai, nors, neslepia Emilija, mintys apie studijas už Atlanto kelia ir nerimo.
„Žinoma, baisu išleisti – toli ta Amerika, bet labai pasitikime vieni kitais“, – sako ji.
Mintis apie studijas JAV E. Šoriūtei kelia ir jaudulį, ir smalsumą. Pianistė neslepia, kad išvykimas į Teksasą jai reiškia visiškai naujo gyvenimo pradžią.
„Turėsiu du lagaminus ir su jais išvažiuosiu. Kiek ten tų daiktų pasiimsiu – porą rūbų, o visa kita reikės nusipirkti“, – sako ji.
Didžiausią nerimą, anot pašnekovės, kelia ne tik atstumas nuo namų, bet ir kasdieniai buities klausimai.
„Gąsdina ir sumos – kiek kainuos pragyvenimas, bet ir smagu. Man patinka nauji etapai ir labai įdomu, kaip viskas pasiseks“, – pasakoja pianistė.
JAV pasirinko dėl požiūrio
Pasak pianistės, Europą ji tebelaiko vienu svarbiausių klasikinės muzikos centrų, tačiau Ameriką pasirinko dėl ten vyraujančio požiūrio į jaunų atlikėjų sceninę praktiką.
„Kol esu jauna, noriu kuo daugiau dalyvauti konkursuose. Man labai gera būti ant scenos ir tuo mėgaujuosi. Siekiu tapti koncertuojančia pianiste, o Amerikoje labai palaikomas ėjimas į sceną ir dalyvavimas konkursuose“, – sako ji.
Anot Emilijos, Europoje jaunam atlikėjui dažnai tenka viskuo rūpintis pačiam.
„Daugelis žino, kad jeigu nori koncertuoti ar dalyvauti konkursuose Europoje, turi pats viską organizuoti ir nelabai kas padės“, – teigia pianistė.
Ji pasakoja, kad JAV muzikos mokyklose studentai nuolat skatinami groti viešai ir taip pratintis prie scenos.
„Ten vyksta specialios klasės, kur studentai kiekvieną savaitę susirenka ir groja ant scenos prieš savo kurso draugus. Net jei žmonės artimi, vis tiek jaudiniesi, o taip ugdoma sceninė patirtis. Pianistui tai labai svarbu, ypač jei sieki būti koncertuojančiu atlikėju“, – aiškina pašnekovė.
Paklausta, kodėl pasirinko būtent Teksasą, o ne tradiciškai su muzika siejamus Niujorką ar Bostoną, pianistė sako, kad sprendimą nulėmė konkretus pedagogas.
„Šį universitetą pasirinkau dėl profesoriaus dr. Tamaso Ungaro, kuris laikomas vienu geriausių pedagogų ne tik Amerikoje, bet ir pasaulyje“, – sako E. Šoriūtė.
Vienatvės nebijo
Pianistė pripažįsta, kad solisto kelias, nors ir kupinas scenos džiaugsmo, neišvengiamai susijęs su vienatve – tiek ruošiantis koncertams, tiek būnant scenoje.
„Kai reikėjo rinktis tarp šokio ir muzikos, labai verkiau mamai. Žinojau, kad pianistas daug laiko praleidžia vienas“, – prisimena ji.
Vis dėlto šiandien į vienatvę mergina žvelgia visai kitaip.
„Dabar jau net nevadinčiau to vienatve – man tai yra pilnatvė. Kai groju, esu savo rutinoje, o muzika mane labai pripildo. Šalia visada turi būti kavos puodelis ir kažkas saldaus“, – šypsosi Emilija.
Nors M. K. Čiurlionio menų mokyklos aplinka kupina žmonių ir nuolatinio judesio, mintis apie išvykimą į visiškai naują aplinką jai kelia ir nerimo.
„Šiek tiek baisu, ypač kai išvažiuosiu į naują vietą, kur nieko nepažįstu. Bet tikiu, kad greitai susirasiu draugų. Man bus iššūkis išmokti būti su savimi“, – sako pianistė.
Pasak jos, didžiausias pokytis laukia ne scenoje, o kasdienybėje – tada, kai šalia nebeliks instrumento.
„Kai turiu fortepijoną šalia savęs, man viskas gerai. Sunkiau, kai jo nėra, – tada reikia sugalvoti, ką veikti“, – priduria Emilija.
Vis dėlto ji tiki, kad naujas gyvenimo etapas atneš ir naujų atradimų – galbūt netikėtų pomėgių ar ryšio su knygomis, kurioms iki šiol pritrūkdavo laiko.
Mėgstamiausi pianistai
E. Šoriūtė dalijasi, kad jai artimiausi atlikėjai – Martha Argerich, Jeanas-Efflamas Bavouzet ir Edwinas Fischeris.
„Priklauso nuo to, ką jie atlieka. Jei klausau Ravelio, tai dažniausiai Martha Argerich arba Jeanas-Efflamas Bavouzet. Jei Bachą – Fischeris“, – pasakoja pianistė.
Vienu stipriausių pastarojo meto muzikinių įspūdžių Emilijai tapo Lietuvoje girdėtas koncertas, kuriame skambėjo Edvardo Griego lyrinės pjesės.
„Nuolat klausau jo įrašų, todėl kai sužinojau, kad jis atvyksta į Lietuvą, iškart nusipirkau bilietus. Tas koncertas buvo išskirtinis – po jo jaučiausi kupina meilės ir kažkokio naujo keisto jausmo. Šį koncertą atsiminsiu visą gyvenimą“, – sako ji.
Kalbėdama apie savo kelią į muziką, Emilija pripažįsta, kad jame netrūko abejonių ir aplinkinių perspėjimų, tačiau vidinis užsispyrimas visada buvo stipresnis.
„Kartais, kai būna labai sunku, paskambinu mamai ir ji labai padeda. Bet kažkaip visada viduje jaučiau didelę šviesą, kuri padėdavo neklausyti piktų žodžių ar bauginimų, kad Amerika toli ar kad bus sunku“, – sako pianistė.
„Kartais tai net dar labiau motyvuoja“, – priduria ji.
Nemokėjo skaityti natų
Paklausta, ką veiktų turėdama daugiau laisvo laiko už muzikos ribų, ji pirmiausia pamini keliones ir kalnus: „Labai mėgstu kalnus ir labai norėčiau kuo daugiau nukeliauti ten, kur dar nesu buvusi.“
Vis dėlto net ir kalbėdama apie poilsį pianistė greitai grįžta prie muzikos.
„Kitas dalykas, kuris pirmiausia ateina į galvą, yra naujas repertuaras. Su kiekviena diena vis labiau suprantu, kaip gerai buvo padaryti trejų metų pertrauką muzikoje, nes grįžau su daug stipresniu alkiu“, – pasakoja Emilija.
Ji atvirai prisimena ir savo grįžimo į muziką pradžią po baleto laikotarpio. Pirmieji metai, anot merginos, buvo sunkūs ne tik emociškai, bet ir techniškai.
„Kai mokytoja liepė žiūrėti į natas, išsigandusi pažiūrėjau į ją ir pasakiau: „Aš nemoku jų skaityti“, – prisimena pianistė.
Po baleto, sako ji, buvo sunku priprasti prie visiškai kitokio muzikanto darbo ritmo, kuriame didžioji dalis atsakomybės tenka jam pačiam.
„Balete visą dieną būni tarp žmonių, turi labai daug fizinio krūvio, o muzikos specialybės pamoka vyksta porą kartų per savaitę, o visą kitą laiką turi dirbti pats vienas. Man buvo sunku priprasti prie tokio režimo“, – pasakoja Emilija.
Pasak pianistės, tik dešimtoje klasėje ji pradėjo laisviau skaityti natas ir rimčiau pasinerti į grojimą.
Pokalbio pabaigoje E. Šoriūtė pasirinko Maurice’o Ravelio kūrinį „Laivelis vandenyne“. Mergina sako, kad šis kompozitorius pastaraisiais metais tapo itin svarbia jos muzikinio augimo dalimi.
„Šį kūrinį pati groju šiais metais, su juo užaugau. Pastaruosius metus M. Ravelis mano gyvenime atliko labai svarbų vaidmenį“, – sako pianistė.
Didelę reikšmę jos muzikiniam keliui turėjo ir darbas su dirigentu Geoffrey Simonu iš Jungtinės Karalystės.
„Su juo labai daug dirbome grodami M. Ravelio kūrinius ir išmokome begalę naujų dalykų“, – teigia pašnekovė.
Parengė Ignas Ramanauskas.
