Nors informacijos apie sveikatą šiandien netrūksta, susirgus dažnai atsiranda daugiau klausimų nei atsakymų. Šeimos gydytoja Justė Latauskienė pasakoja apie ilgalaikį ryšį su pacientais, jų baimes ir lūkesčius, o taip pat apie tai, su kokiais iššūkiais kasdien susiduria patys gydytojai.
Ji sako, kad būtent ilgalaikis ryšys su pacientu yra viena didžiausių šios specialybės privilegijų. Skirtingai nei skubios pagalbos grandyje, šeimos gydytojas žmogų paprastai mato daugybę kartų – kartais metų metus.
„Ypač kalbant apie lėtines problemas ar klausimus, kuriems žmogus net neturi žodyno, labai svarbu, kad jis gali ateiti vėl ir vėl. Kartais žmogus net nežino, kad tai, ką jaučia, yra patologija“, – pasakoja gydytoja.
Plačiau – vaizdo įraše:
Anot jos, sveikatos problemų ne visada pavyksta išspręsti per vieną vizitą. Kartais prireikia kelių pokalbių, papildomų tyrimų ar pakartotinių konsultacijų.
„Mūsų kabinetuose kontaktas yra tęstinis. Būna problemų, kurias galima išspręsti per penkiolika minučių, bet labai dažnai būna penkiolika minučių šią savaitę, penkiolika – kitą, dar vienas pokalbis vėliau“, – sako J. Latauskienė.
Liga pakeičia
Gydytoja pastebi, kad susirgęs žmogus dažnai pasikeičia – tampa piktas, išsigandęs ar sutrikęs, tačiau tai yra ligos, o ne charakterio išraiška.
„Čia nėra moralinio vertinimo. Susirgęs žmogus gali parodyti tą savo pusę, kuri sveikam nepasirodytų – būti piktas, išsigandęs, sutrikęs. Bet pacientas negali būti blogas“, – sako ji.
Pasak J. Latauskienės, liga beveik visada paliečia ne tik patį žmogų, bet ir jo artimuosius, kurie neretai tampa svarbia gydymo proceso dalimi.
„Yra ligų, su kuriomis žmonės turi dirbti, ir kartais ne jie vieni – kartu dirba visa šeima, kad žmogus liktų gyvas ir patirtų kuo mažiau kančios“, – teigia gydytoja.
Kalbėdama apie tai, ką pacientai kartais vadina medicinos stebuklais, J. Latauskienė sako, kad dažniausiai tai būna paprasti, bet žmogui labai svarbūs dalykai – visų pirma skausmo suvaldymas.
Ji pasakoja, kad pacientai neretai ateina susitaikę su mintimi, jog teks gyventi su skausmu, tačiau situacija pasikeičia, kai jis sumažėja.
„Kartais žmogus sako: „Vau, davėt man vieną receptą, o pasirodo, man tik tiek reikėjo“, – pasakoja gydytoja.
Anot jos, medicinoje svarbūs pokyčiai susiję ne tik su fizinių simptomų mažinimu, bet ir su tuo, kaip žmogus priima savo ligą.
„Mano, kaip gydytojos, matomi stebuklai daugiausia būna susiję su tuo, kaip žmonės nori gyventi. Mes, gydytojai, stengiamės, kad nebūtų to blogo dalyko, ir žmogus pats to nori. Bet kartais paaiškėja, kad ir tame procese yra kažkas gero – jog iš šios patirties jis išeis paaugęs, su daugiau savęs“, – kalba J. Latauskienė.
Žmonės nori sužinoti vis daugiau
Kalbėdama apie eiles sveikatos sistemoje, J. Latauskienė sako, kad jos yra natūrali augančių medicinos galimybių pasekmė.
„Vienintelė situacija, kai nebūtų eilių, būtų tokia, jei gydytojai nieko nedarytų arba žmonės pas juos eitų tik tada, kai jau gresia mirtis“, – sako ji.
Anot pašnekovės, kartu auga ir pacientų lūkesčiai – šiandien žmonės nori sužinoti vis daugiau apie savo sveikatą, genetinius tyrimus, organizmo pokyčius.
„Mes esame kūrybinga rūšis – prisikuriame problemų ir jų dar prisikursime, rasime vis daugiau vietų, kur galima laukti gydytojo pagalbos. Manau, medicina tik plėsis“, – pastebi J. Latauskienė.
Pasak gydytojos, kalbos apie „negautą taloną“ ar „nespėjusį gydytoją“ dažnai atskleidžia ne tik sistemos problemas, bet ir augančius pacientų lūkesčius. Vis dėlto, anot jos, vien jų sumažinimas problemos neišspręstų.
„Be abejo, lengviausias būdas gyvenimu džiaugtis yra susimažinti lūkesčius. Bet tikrai yra labai daug sisteminių dalykų. Jei paliksime tik gydytojus, medicina tiesiog neveiks“, – sako J. Latauskienė.
Gydytoja pabrėžia, kad gydytojų darbas turi būti organizuojamas taip, jog sistema galėtų veikti visiems.
„Kiekvienas gydytojas, gavęs pacientą, norėtų jį išknibinėti iki galo. Bet kad kas antram žmogui nereikėtų tapti gydytoju, kažkas turi pasakyti: „Viskas, sekantis“, – teigia ji.
Anot J. Latauskienės, pacientai dažnai nemato vadybinės sistemos dalies – darbo, kuris vyksta planuojant laiką, nustatant prioritetus ir paskirstant ribotus išteklius.
„Tam žmogui reikia ir prieš gydytoją atstovėti, ir pasakyti: tiek laiko negalima skirti, turi būti pakankamai gerai, ne būtinai idealiai. Kartais tenka pasakyti ir pacientui: kito problema didesnė, tad tu palauk. Gera vadyba yra labai reikalinga, kaip ir politinė valia aiškiai apsibrėžti, ką turi dirbti gydytojas“, – aiškina ji.
Delsimas kreiptis
A. Černauskas taip pat dalijasi patirtimi, kad pacientai skubiosios pagalbos skyriuje dažnai baiminasi pačių blogiausių diagnozių. Todėl pirmasis gydytojo uždavinys neretai būna ne tyrimai, o nerimo sumažinimas.
„Vietoj to, kad tęsčiau klausinėjimą ir nagrinėjimą, iškart pasakau: „Čia tikrai ne insultas, ne infarktas, galim šnekėti toliau“. Nuimu 80 procentų nerimo, ir tada galime normaliai kalbėtis“, – sako jis.
J. Latauskienė pritaria, kad pacientų delsimą kreiptis į medikus dažnai lemia ne abejingumas, o baimė. Pasak jos, vengiantis nerimas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl žmonės atidėlioja vizitą.
„Žmogus supranta, kad serga, supranta, ką ta liga duos, ir tai jį stingdo. Žmogui sunku pirmą kartą perlipti ir ateiti. Kaip į šaltą vandenį – jei nesi pratęs, tu nepulsi į jį. Tai tiesiog fiziologinė reakcija“, – sako ji.
Gydytoja pastebi, kad į kabinetą ateina ne tik žmonės, kurie delsia kreiptis pagalbos, bet ir tie, kuriuos nuolat lydi sveikatos nerimas. Pasak jos, pacientus, norinčius nuolat tikrintis profilaktiškai, dažnai tenka nuvilti – medicina negali numatyti visų galimų ligų ar jų priežasčių.
„Ligos yra gana gyvi sutvėrimai. Yra dalykų, kuriuos mes galime patikrinti, bet daugybės – ne. Negalime ištirti žmogaus gyvenimo sąlygų, jo santykių, darbo krūvio ar mitybos įpročių“, – aiškina J. Latauskienė.
Anot jos, dalis žmonių į gydytojus kreipiasi todėl, kad ankstesnės patirtys su ligomis paliko stiprų nerimą.
„Būna pacientų, kurie gyvenime matė per daug ir per anksti. Tai, kas kitiems žmonėms atrodo nedidelis sveikatos sutrikimas, jiems iš karto tampa priežastimi ateiti pas gydytoją“, – sako ji.
Gydytoja pabrėžia, kad anksčiau tokie žmonės dažnai būdavo vadinami hipochondrikais, tačiau šis terminas, jos teigimu, nėra tinkamas.
„Kartais žmogaus gyvenimas jam būna nepalankus, o jo jautrumas niekada nebūna palaikytas. Jo poreikiai lieka neatliepti, ir jis auga tarsi dykumoje, o aplinka dar reikalauja būti kietam ir tvirtam. Ir, aišku, jam skauda – viską skauda“, – pasakoja J. Latauskienė.
Jos teigimu, tokiu atveju žmogus ima klausti: „Kas su manimi negerai?“, nors kartais problema slypi ne pačiame žmoguje, o jo gyvenimo aplinkybėse.
J. Latauskienė pastebi, kad ligos patirtis kai kuriems žmonėms tampa ypač stipriu smūgiu todėl, kad ji visiškai neatitinka jų įsivaizdavimo apie save ir savo gyvenimą.
„Būna žmonių, kurie galvoja, kad yra labai stiprūs, nes gyvenime neturėjo didelių iššūkių. Ir kai juos ištinka liga, kuri iš šalies gal net neatrodo tokia didelė problema, jų pasaulis sugriūva, nes jie pamato, kad nėra tokie stiprūs, kaip galvojo“, – sako gydytoja.
Anot jos, net ir statistiškai dažnos ligos žmogui gali tapti tragedija, nes sugriauna jo turėtą gyvenimo planą.
„Žmogus galvoja: viską dariau teisingai, taip neturėjo nutikti. Ir būtent todėl, kad darė teisingai, gal išvengė kažko baisesnio. Bet jam atrodo: viskas arba nieko. Ir tada tas „nieko“ tampa labai didelis“, – pastebi J. Latauskienė.
Ragina pasiruošti prieš vizitą
J. Latauskienė pripažįsta, kad gydytojo darbe aiškios ribos tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo dažnai išnyksta. Net ir pasibaigus darbo dienai mintys apie pacientus niekur nedingsta.
„Tai nėra darbas, kai pasibaigia pacientai, užveri kompiuterį, išeini namo ir ramu. Vis pagalvoji: ar gerą dozę išrašiau, ar nereikėjo kitaip, kaip tam žmogui sekasi. Tos mintys vis tiek sukasi“, – sako ji.
Kalbėdama apie sveikatos sistemą, gydytoja pabrėžia, kad didžiausių pokyčių reikėtų siekti planuojant ne vienerius ar kelerius metus į priekį, o dešimtmečiams.
„Norėčiau, kad Lietuvoje turėtume ilgalaikes vizijas – galvotume ne apie trejus ar ketverius metus, o apie trisdešimt ar keturiasdešimt. Jei norime, kad ateityje žmonės rečiau mirtų nuo širdies ir kraujagyslių ligų, gal reikia orientuotis ne tik į gydymą, bet ir į vaikų fizinį aktyvumą ar geresnę maisto kokybės kontrolę“, – svarsto J. Latauskienė.
Ji taip pat ragina pacientus aktyviai domėtis savo liga ir prieš vizitą pasiruošti svarbiausius klausimus.
„Jeigu susirgai, pradėk bent nuo Vikipedijos straipsnio. Prisijaukink terminus, suprask, kas tai yra, pasižiūrėk, kiek žmonių serga ta liga“, – pataria gydytoja.
Anot jos, konsultaciją verta pradėti nuo svarbiausios problemos.
„Labai daug žmonių daro klaidą pradėdami nuo smulkmenų, galvodami, kad prie svarbiausio klausimo pereis vėliau. Bet laikas ribotas, todėl reikia iš karto eiti prie esminio klausimo“, – sako J. Latauskienė.
Ji priduria, kad dalis pacientų tikisi, jog gydytojas pats supras, kas juos iš tiesų neramina, nors apie jautriausius dalykus reikia išdrįsti pasakyti garsiai.
Apibendrindamas pokalbį A. Černauskas sako, kad medicina dažnai prasideda ne nuo tyrimų ar receptų, o nuo pokalbio.
„Nuo to, ar žmogus ateina pasiruošęs, ar išdrįsta paklausti, ar pasako ne tik, kur skauda, bet ir kas iš tikrųjų neramina. Per tas dešimt ar penkiolika minučių gali įvykti du scenarijai – formalumas arba reali pagalba. Kartais skirtumą tarp jų lemia vienas klausimas – tas, kurio neuždavėme arba kurį pagaliau išdrįsome užduoti“, – sako skubiosios pagalbos gydytojas.
Parengė Ignas Ramanauskas
