Aleknos rekordo trokštančio Denny interviu LRT – apie ryšį su Mykolu ir „pamišėlių“ sportą

Sunku, bet labai gera. Sunku, bet tikrai verta. Sunku, bet itin prasminga. Tokios trumpos, bet iškalbingos idėjos vis nutūpia mintyse po pokalbių su didžiojo sporto keliu žengiančiais atletais. Apie dryžuotą tarsi zebras profesionalų sportą primena ir išskirtinį interviu LRT sutikęs duoti Australijos disko metikas Matthew Denny.

„Sunkumai paverčia gerą jausmą vertingu“, – dvi tolimas pasaulio vietas sujungusio vaizdo skambučio metu sako antrą pagal gerumą istorijoje disko metimo rezultatą pernai užfiksavęs 30-metis M. Denny.

2016 m., būdamas vos 20-ies, M. Denny pirmą kartą pasirodė olimpinėje scenoje. Tada jis buvo dar tik disko metimo milžinų apsuptas naujokas, o dabar, prabėgus dešimtmečiui, pats tvirtai stovi tarp šios kartos pirmūnų. Per šį laikotarpį australas svarbiausiose varžybose net tris kartus liko ketvirtas ir du sykius užėmė šeštą vietą. Galiausiai pirmą kartą medaliu (bronziniu) jis pagaliau pasipuošė 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.

Atrodytų, kad ilgi ir sunkūs medalio laukimo metai tą akimirką turėjo atsipirkti su kaupu, tačiau pačiu geriausiu norintis tapti M. Denny demonstruoja čempionišką charakterį ir teigia, kad didieji karjeros džiaugsmai dar priešaky.

„Buvo puiku pagaliau užlipti ant nugalėtojų pakylos, bet Paryžių palikau ir nusivylęs. Sunku taip sakyti, nes iškovojau medalį, bet nuoširdžiai tikėjau, kad turėjau savyje metimą, kuris būtų leidęs triumfuoti. Varžybų metu jo neatlikau, ir tai yra šio žaidimo dalis. Kalbant apie optimizmą, manau, kad geriausius metus dar turiu prieš save“, – sako lengvaatletis.

M. Denny pavardė dabar rašoma greta tokių disko metikų, kaip Danielis Stahlis, Kristjanas Čehas ir, be jokios abejonės, Mykolas Alekna. Būtent šie atletai diktuoja madas sektoriuje ir kuria tokią istoriją, kokios lengvosios atletikos gerbėjai dar niekada nematė. Tiesa, paklaustas, kas yra geriausias visų laikų metikas, M. Denny žvelgia ne į dabartį, o į praeitį ir su šypsena veide ištaria lietuvišką pavardę.

„Ach, tai sunku... Manyčiau, kad rinkčiausi tarp Larso Riedelio ir Virgilijaus Aleknos, bet interviu duodu lietuviui (juokiasi), tai vis dėlto pasirinksiu V. Alekną“, – nuotaikingai teigia australas.

Dukart „Deimantinės lygos“ čempionas, kadaise žavėjęsis V. Aleknos metimais, dabar atkakliai varžosi su jo sūnumi Mykolu Alekna. Ne tik varžosi, bet ir yra užmezgęs draugišką ryšį, kuris dar labiau pagyvina intriguojančias ir sunkiai nuspėjamas akistatas sektoriuje.

Viena įspūdingiausių įvyko Ramonoje 2025 m. balandžio 13 d., kai visas lengvosios atletikos pasaulis garsiai kalbėjo apie istorines lenktynes dėl naujo pasaulio disko metimo rekordo. Ekspertai ir sirgaliai tada prognozavo du scenarijus: arba M. Alekna pagerins sau pačiam priklausantį rekordą (74,35 m), arba M. Denny perims šį statusą iš lietuvio.

Dideli lūkesčiai pasiteisino, nes varžybose buvo užfiksuoti trys visų laikų tolimiausi disko metimai. M. Denny įrankį nuskraidino 74,78 m, o Mykolas Alekna fiksavo 74,89 m bei 75,56 m rezultatus ir taip išsaugojo planetos rekordininko vardą.

„Iš mano perspektyvos – esame geri draugai, dažnai dalyvaujame tose pačiose varžybose. Manau, jis, kaip jaunas vaikinas, yra ne tik labai konkurencingas, bet ir pagarbus, – apie Mykolą Alekną kalba M. Denny. – Aš tai vertinu, nes manau, kad svarbu būti ne tik konkurencingam, bet ir oriam.

Vertinu jo stiprumą. Būdamas nuožmus varžovas, jis daro ir mane geresniu atletu. Tai suteikia malonumo, o dar gebame ir pasilinksminti. 2024 m. „Deimantinėje lygoje“ Romoje turėjome tokį juokelį. Po Paryžiaus žaidynių abu buvome pavargę, ir aš tose varžybose neprasibroviau į pirmąjį trejetą (neturėjo galimybės atlikti paskutinį metimą – LRT). Pasiūliau Mykolui draugiškai susilažinti.

Jis buvo pirmajame trejete, todėl pasakiau, kad jeigu laimės varžybas paskutiniu bandymu, nupirksiu šventinių gėrimų po „Deimantinės lygos“ finalo, po kelių savaičių. Jis sutiko, bet galiausiai nelaimėjo. Taigi po finalo jam teko pirkti pirmąjį gėrimą. Tai labai smagi sporto dalis – kai esant konkurencijai ir kovai, sugebi taip pajuokauti ir bendrauti, gerbti vienas kitą. Aš tuo tiesiog mėgaujuosi.“

Dar kartą susitikti akis į akį Ramonoje M. Alekna ir M. Denny galėjo šiemet, tačiau lietuviui treniruotės metu plyšo krūtinės raumuo, todėl jis buvo priverstas gultis ant operacinio stalo ir varžybose nepasirodė. Didžiausio varžovo nesulaukęs M. Denny galiausiai iškovojo pergalę. Geriausiu metimu Ramonoje jis šiemet užfiksavo 74,04 m rezultatą. Nors skaičius solidus, lengvaatletis pripažįsta, kad pagrindinis tikslas buvo kitoks – 76 m ir naujas pasaulio rekordas.

„Paskambinau Mykolui po to, kai sužinojau, kad jis patyrė traumą. Pasakiau jam, kad būtų buvę šaunu vėl išvysti Ramonoje. Neįvykusi akistata su juo šiek tiek nuliūdino, bet svarbiausia, kad jam gerai sekasi vėl po truputį sportuoti.

Akivaizdu, kad praėjusiais metais buvo itin malonu kovoti su Mykolu. Tose varžybose likau antras, pagarba jam, kad diską numetė taip toli. Šiemet buvo tikslas grįžti į Ramoną ir vėl bandyti pagerinti pasaulio rekordą. Manau, šiemet šiose varžybose buvau geresnis atletas negu praėjusiais metais – geresnės sportinės formos, toliau metantis diską.

Kalbant apie pasaulio rekordą, tai norint jį pasiekti, reikia gerų orų sąlygų. Jos buvo, bet ne tokios palankios kaip pernai. Kai numečiau 74,04 m, jaučiau, kad neatlikau savo geriausio metimo. Nors ir toli numečiau diską, tikslas buvo pirmą kartą [istorijoje] numesti 76 m... Tačiau dar yra labai daug varžybų ir dalykų, kuriuos galima nuveikti ir įrodyti šį sezoną“, – pasakoja M. Denny.

Išskirtiniame interviu LRT jis dalinasi akimirkomis iš savo kelionės į disko metimo olimpą, kalba apie gyvenimo prasmės paiešką ir „pamišėlius“ profesionalius sportininkus, prisimena lietuje paskendusį pasaulio čempionato finalą Tokijuje ir atiduoda pagarbą Lietuvos disko metikams.

– Kaip šiuo metu vienu žodžiu galėtumėte apibūdinti disko metimą ir jo prasmę?

– Sakyčiau – žalias, neapdorotas. Lengvoji atletika yra individualus sportas. Ji labai išraiškinga – lengva pamatyti, ar tu esi geras, ar ne. Turi priimti, kad tai parodai visam pasauliui. Kaskart, kai varžaisi, rodai, ar esi pakankamai geras. Kartais nesi, todėl tai tampa ir sunkia patirtimi. Tai didelis dalykas, kurį tu, kaip žmogus, turi padaryti, turi tapti ir pažeidžiamas. Galbūt žmonės to nepastebi, bet kai iš tikrųjų į tai pažvelgi, visur yra natūrali emocija, natūrali jėga, natūrali aistra.

– Ką reiškia šiuo metu varžytis disko metimo sektoriuje, kuriame nugalėtojas niekada nėra aiškus iki paskutinio metimo?

– Aš labiau ir noriu varžytis sunkiausiu laikotarpiu, o ne lengvesniu. Dabar tu privalai būti pačiu tikriausiu atletu, pačia geriausia versija. Jeigu laimi, tai laimi, o jeigu ne, tai ne. Turi mesti be proto toli, kad laimėtum. 6–8 vyrukai yra pajėgūs mesti 69–70 metrų. Tai beprotiška, tiesiog beprotiška, bet ir labai smagu.

– Iš dabarties nusikelkime į praeitį. Ar galite mūsų skaitytojams papasakoti, kaip jūs atradote sportą, kaip prasidėjo ši jūsų kelionė?

– Užaugau Australijos miestelyje, kuriame gyvena mažiau negu tūkstantis žmonių. Gyvenau mažame ūkyje, turiu 7 brolius ir seses. Mes buvome sportiška šeima: brolis žaidė regbį, aš taip pat norėjau žaisti profesionaliai. Buvau labai aktyvus vaikas, todėl daug sportavau. 6–7 klasėje dalyvavau mūsų valstijos čempionatuose, kuriuose likdavau paskutinis [disko metimo rungtyje]. Taigi mano startas nebuvo sėkmingas (šypsosi). Tai man suteikė drąsos susirasti trenerį ir pabandyti įvertinti, ar galiu būti geras lengvosios atletikos sportininkas. Tėvai sakė, kad tai truks vieną savaitę, bet dabar jau prabėgo 17 metų.

Pamilau sportą, pamilau tikslą tapti geru sportininku. Man itin patiko tai, kad pats turiu atlikti darbą tam, kad pasiekčiau rezultatą. Regbyje tu priklausai ir nuo kitų, nuo komandos draugų, kurie taip pat lemia rezultatą. Po kelių mėnesių treniruočių iš paskutinės vietos valstijoje pakilau į antrą poziciją šalyje. Nuo tada viskas ir prasidėjo.

– Ką sportas davė jums, kaip asmenybei? Galbūt pakeitė jūsų požiūrį į pasaulį, gyvenimą, svarbiausius dalykus?

– Manau, mano gyvenime yra dvi labai svarbios dalys. Kai buvau jaunas, 15 metų, nusprendžiau nebeužsiimti jokiu kitu sportu – susikoncentruoti tik į disko metimą. Tuo metu buvau vienas talentingiausių regbio žaidėjų mokykloje, kuri buvo orientuota į šį sportą. Vis dėlto nusprendžiau likti disko metimo sporte, ir šis ėjimas išmokė mane, kad ne visada turi daryti tą patį, kad pritaptum prie kitų. Nepritapimas gali būti gerai, jeigu darai tai, ką iš tiesų mėgsti. Šis sprendimas man suteikė labai stiprių vertybių, leido daryti tai, ko tikrai noriu.

Antra gyvenimo dalis prasidėjo gimus sūnui praėjusį gruodį. Jo buvimas šiame pasaulyje kartu su manimi ir žmona parodo, kaip stipriai visa kita iš tiesų yra nesvarbu. Manau, mums, profesionaliems sportininkams, labai pasisekė, nes turime darbą, kurį labai mėgstame. Tuo džiaugiesi, bet galiausiai supranti, kad pats svarbiausias dalykas yra šeima. Dabar labai atidžiai renkuosi, ką darau, į kokias varžybas vykstu, nes noriu būti su sūnumi.

– Ar manote, kad kiekvienam žmogui didžiausias gyvenimo laimėjimas yra tiesiog atrasti tai, ką myli iki pat širdies gelmių? Jeigu tai randi, užpildai savo gyvenimą?

– Žinoma. Manau, turėti kažkokią aistrą, didžiuotis tuo, ką darai, ir nesidrovėti tuo yra gyvenimo esmė, leidžianti pajausti malonumą. Mano du mėgstamiausi dalykai yra varžytis didžiausiose varžybose toli metant diską ir būti su šeima. Didžiuojuosi savo laimingu gyvenimu. Jeigu užsiimčiau kuo nors kitu, ką mėgčiau ne taip stipriai, tai turbūt nebūčiau toks laimingas, koks esu dabar. Džiaugiuosi savo priimtais sprendimais.

– Pakalbėkime apie profesionalųjį sportą. Matome rezultatus, rekordus, pergales ir pralaimėjimus, tačiau kas lieka už to profesionalo gyvenimo užuolaidų?

– Besiruošdamas sezonui, išsikeli lūkesčius, ir jo metu viskas po truputį atsiveria. Žinoma, ruošiesi, kad būtų kuo geriau, bet kartais taip nebūna, todėl bandai prisitaikyti, išsiaiškinti, kaip pasiekti tikslus.

Visada stengiuosi daryti viską, kas man leistų tapti geriausia savo versija. Dabar jau esu vyresnis, todėl man kur kas lengviau susitelkti. Labai svarbu yra mokėti susitelkti, bet tuo pat metu nepamiršti ir atsipalaiduoti. Reikia turėti lūkesčių, bet jie negali būti išsikelti taip, kad tu jų sieksi pernelyg spausdamas save. Reikia gebėti viską subalansuoti, kad sezonas būtų sklandus, ypač psichologiškai. Tai nėra lengva, bet turi būti pasiruošęs, pozityvus ir mėgautis procesu.

– Skaitytojams gali kilti klausimas: jeigu viskas iš tiesų sunku, jeigu yra rizika patirti traumų, jeigu reabilitacijos po jų sunkios, o visos treniruotės varginančios, kodėl atletai vis tiek sportuoja? Kodėl atletai tai daro?

– Geras klausimas (šypsosi). Atsimenu, kaip kažkas yra sakęs apie sportininkus, kad kiekviename iš jų slypi dalelė pamišėlio. Kiekvienas atletas turi to turėti, kad būtų geras. Kartais negali pamatyti pernelyg daug realybės, nes ji gali atgrasyti nuo sporto. Pavyzdžiui, olimpinėms žaidynėms mes ruošiamės itin ilgą laiką, būna labai sunku, bet iš atletų vis tiek spinduliuoja optimizmas.

Jeigu žvelgčiau į save, tai vėlgi reikėtų grįžti į vaikystę, kai aš be galo mėgdavau sportuoti ir tobulėti. Dabar yra taip pat, o skirtumas tik tas, kad aš be proto mėgstu varžytis. Kai kova būna „viskas arba nieko“ ir visi yra pasiruošę varžytis, pademonstruoti viską tada, kai reikia... Einu miegoti galvodamas apie tai. Toks požiūris visą kasdienę rutiną padaro lengvesnę. Jeigu žiūrėsi tik į konkrečios dienos dalykus, tai gali išprotėti ir daugiau nebesportuoti, todėl platesnis žvilgsnis ir optimizmas yra raktas į sėkmę.

– Tai jums ir padėjo žvelgti į priekį? Ne kartą didžiausiose varžybose užėmėte ketvirtą vietą, kol galiausiai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovojote bronzą. Kaip vertinate savo karjerą iki šiol?

– Buvo daug akimirkų, kai žinojau, kad man nepavyko parodyti to, ką galiu. Toks žinojimas ir nusivylimas skatino bandyti tobulėti ir rasti tuos papildomus metrus. Bėgant metams, sugebėjau tapti vis geresnis.

Buvo puiku pagaliau užlipti ant nugalėtojų pakylos, bet vis dėlto Paryžių palikau nusivylęs. Sunku taip sakyti, nes galiausiai iškovojau medalį, bet nuoširdžiai tikėjau, kad turėjau savyje tokį metimą, kuris man būtų leidęs laimėti. Varžybų metu jo neatlikau, ir tai yra šio žaidimo dalis. Grįžtant prie optimizmo, manau, geriausius metus dar turiu prieš save.

Sunkumai paverčia gerą jausmą vertingu. Tos ketvirtos vietos, Mykolo pagerintas pasaulio rekordas praėjusiais metais... Tai sunkios akimirkos, bet iš jų pasimokai ir tampi geresniu sportininku. Visada juokiamės su žmona, kai sakau, kad jei kažką pasieksiu, turbūt vis tiek būsiu nepatenkintas. Vis dėlto tai yra gerai, nes leis man toliau išlikti geru sportininku. Kai būsiu 50 metų, turėsiu kelis vaikus, būsiu sugrįžęs į ūkį ir galėsiu pasakyti jiems, kad tėtis dalyvavo olimpinėse žaidynėse ir kažką pasiekė. Jiems iš pradžių nerūpės, nes norės, kad tiesiog eičiau su jais žaisti. Vis dėlto tikiuosi, kad aš pats po 10–20 metų galėsiu suprasti ir vertinti tai, ką pasiekiau.

– Kaip norėtumėte būti prisimintas?

– Oho, tai žiaurus klausimas (šypsosi). Manau, kaip atletas norėčiau būti prisimintas kaip įnirtingas varžovas. Kaip tas, greta kurio buvo malonu ir smagu varžytis. Kai sportas tampa pernelyg rimtas, kai ši aplinka nebeleidžia mėgautis, tai tampa vieta, kurioje nesmagu būti.

Prisimenu 2023 m. pasaulio čempionatą Budapešte. Didžiuojuosi savimi dėl to, kad tapau tokios įspūdingos kovos priežastimi. Iš pradžių visiems nelabai sekėsi mesti diską, o aš buvau itin konkurencingas, motyvuotas ir mėgavausi šiuo finalu. Numečiau 68,24 m ir pagerinau Australijos rekordą. Pamenu, kaip tada visi vyrukai pagaliau prabudo. Net pats D. Stahlis tada sakė, kad aš buvau priežastis, kodėl varžybos galiausiai pasisuko tokia linkme. Medalio nelaimėjau, bet turėjau įtakos galutiniam rezultatui. Iš maždaug tokių perspektyvų ir norėčiau būti prisimintas.

Iš žmogiškosios pusės norėčiau būti prisimintas kaip malonus, nuoširdus ir patikimas. Noriu būti prisimintas kaip žmogus, kuris leidžia kitiems būti laimingiems.

– Koks yra jūsų pagrindinis ir pats didžiausias tikslas?

– Laimėti auksą Los Andželo olimpinėse žaidynėse ir pagerinti olimpinį rekordą. Nuo pat vaikystės mano svajonė buvo tapti geriausiu, dominuojančiu disko metiku. Kol kas toks netapau, bet manau, kad vis dar galiu tai padaryti.

Žinoma, labai sunkus metas tai pasiekti, nes konkurencija milžiniška. Taip pat norėčiau iš viso dalyvauti penkeriose olimpinėse žaidynėse ir taip karjerą baigti 2032 m. Brisbane. Jeigu šios olimpinės žaidynės taptų mano paskutinėmis varžybomis, jausmas būtų nuostabus. Norėčiau ten ne tik dalyvauti, bet ir sukurti gerą konkurenciją. Jeigu 2032 m. vis dar kovosiu dėl medalių, tai būsiu labai laimingas vyrukas ir galėsiu viską baigti, daugiau niekada nebemesti disko

– Beprotiškai varžybos susiklostė 2025 m. Tokijuje vykusiame pasaulio čempionate. Finalo metu lijo lietus, varžybos buvo stabdomos ir vėl tęsiamos, daug sportininkų krito ir vėl stojosi. Kaip jūs viską pamenate?

– Šis čempionatas man asmeniškai buvo sunkus. Visą sezoną paskyriau savo tėčiui, kuris mirė 2024 m. pabaigoje. Jis buvo didžiausias mano gerbėjas ir palaikytojas. Paaukojau keletą varžybų dėl to, kad čempionato metu būčiau pačios geriausios sportinės formos. Padariau viską, kad būčiau pasiruošęs įvairiausioms sąlygoms, bet galiausiai vis tiek sektoriuje nieko negalėjau padaryti. Buvo sunku nuryti [tokią patirtį].

Nusivylęs buvau ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos bendruomenės. Manau, rezultatai ir kova būtų buvę geresni negu Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Kai matai Kristjaną Čehą ir kitus vyrukus, vos galinčius pastovėti sektoriuje, griuvinėjančius... Taip neturėjo būti, buvo liūdna matyti geriausius atletus, kurie net negali atlikti metimo. Man buvo svarbiausia, kad niekas nesusižeistų, visi liktų sveiki. Vis dėlto manau, kad pamokos buvo išmoktos, o gyvenimas jau kitą dieną tęsėsi. Saulė visada vėl pakyla, ir yra daugiau dalykų, kuriuos gali daryti, apie kuriuos gali galvoti. Buvo sunki patirtis, bet žiūrime tik į priekį.

– Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos įtaką disko metimo sportui? Kaip viskas atrodo iš jūsų perspektyvos?

– Kai pradėjau tobulėti kaip disko metimo sportininkas, vienas iš pagrindinių vyrukų, kurį stebėjau, buvo V. Alekna. Stebėti jo techniką ir tai, kaip jis juda, buvo įkvepiantis dalykas. Dabar labai smagu varžytis su jo sūnumis.

Jeigu disko metimo sektoriuje pamatai Lietuvos aprangą, tai žinai, kad šie žmonės atvyko varžytis. Dėl to labai gerbiu lietuvius. Su Andriumi Gudžiu ir Mykolu Alekna varžėmės dažniausiai. Man prireikė kelerių metų juokeliu priversti A. Gudžių nusijuokti. Man tai buvo didelė sėkmė (šypsosi).

Jie yra nuožmūs varžovai, besididžiuojantys savo kilme. Labai gera tai matyti. Jie žino, kokią [disko metimo] istoriją nešasi kartu su savimi, kai vilki Lietuvos marškinėlius.

– Ką laikytumėte visų laikų geriausiu disko metiku?

– Tai visuomet buvo sunki diskusija. Vis dėlto manau, kad juo galėtų būti Larsas Riedelis, laimėjęs penkis pasaulio čempionatus iš eilės. Tai yra beprotiška. Taip pat galėtų būti ir Virgilijus Alekna, iškovojęs du olimpinius aukso medalius. Ach, tai sunku... Manyčiau, rinkčiausi tarp šių dviejų, bet interviu duodu lietuviui (juokiasi), tai pasirinksiu V. Alekną.

– Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos disko metimo sirgaliams, kurie seka atletų pasirodymus tiek „Deimantinėje lygoje“, tiek čempionatuose?

– Palinkėčiau tiesiog mėgautis sportu, mėgautis šia disko metimo akimirka. Linkiu skatinti visus mesti toliau. Nebūkite tik kritiški ir švęskite šį laikotarpį kartu. Niekada nežinome, kada viskas baigsis ir kada vėl sugrįš.