Metai be futbolo, septyniais įvarčiais pažymėtas sugrįžimas ir sunkų darbą vainikavęs pirmasis čempiono titulas karjeroje – jaunasis šalies futbolo talentas Armandas Kučys ilgus mėnesius gydėsi traumą, tačiau ją įveikęs į aikštę sugrįžo kaip niekad griausmingai.
„Daug kas prasideda tavo galvoje ir tik paskui – tavo kojose“, – apie sunkius ir iššūkių kupinus metus su LRT kalbėjo iš Panevėžio kilęs 23 metų puolėjas, sekmadienį kartu su Celės „Celje“ klubu iškovojęs Slovėnijos čempionų titulą.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Sekmadienį jaunasis Lietuvos futbolo talentas tapo Slovėnijos čempionu ir iškovojo pirmąjį trofėjų karjeroje.
- Praėjęs sezonas Armandui Kučiui buvo vienas sunkiausių – futbolininkas rungtynėse su Lietuvos rinktine patyrė traumą, dėl kurios žaisti negalėjo beveik metus.
- Į aikštę panevėžietis oficialiose rungtynėse sugrįžo šių metų vasarį ir per šį laikotarpį „Celje“ komandai pelnė 7 įvarčius.
- Birželį futbolininkas kartu su Lietuvos futbolo rinktine sieks po 16 metų pertraukos iškovoti Baltijos taurės trofėjų.
Prieš daugiau nei metus, kovo mėnesį, vykusiame pasaulio čempionato atrankos susitikime su Suomija panevėžietis pelnė pirmąjį Lietuvos įvartį, tačiau antrajame kėlinyje, bandydamas perimti kamuolį, neišvengė kontakto su varžovu ir patyrė kryžminių kelio raiščių traumą. Vėliau A. Kučiui buvo atlikta kelio operacija, o į aikštę futbolininkas sugrįžo tik šių metų sausį.
Įvartį puolėjas pelnė jau pirmose kontrolinėse rungtynėse, o po to per tris mėnesius šešiskart pasižymėjo Slovėnijos futbolo čempionate, kartą kamuolį į varžovų vartus siuntė UEFA Konferencijų lygos rungtynėse, kuriose taip pat atliko ir rezultatyvų perdavimą.
Panevėžiečio padedamas „Celje“ klubas europiniame turnyre žengė iki aštuntfinalio etapo, o vietinėse pirmenybėse surengė puikų sezoną – iki čempionato pabaigos likus keturiems turams Celės komanda jau užsitikrino Slovėnijos čempionės titulą, kurį susigrąžino po metų pertraukos.
Iškovotas čempiono titulas – pirmasis A. Kučio karjeroje.
„Įspūdingas jausmas. Niekada nesu tapęs šalies čempionu nei Lietuvoje, nei kažkur kitur. Aišku, dar nėra ilgai tekę aukščiausiose lygose žaisti, bet laimėti užsienyje su komanda, kuri man per šį laiką tapo svarbi, yra tikrai labai smagu, – kukliai šyptelėjo futbolininkas. – Pačios geriausios emocijos.
Praėję metai nebuvo lengvi, atrodo, kad mano karjeroje jie buvo patys sunkiausi. O šiemet ir sugrįžimas, ir čempionų titulas. Manau, kad kol kas viskas klostosi sėkmingai. Nenoriu prisikalbėti, bet labai džiugu, kaip viskas einasi.“
„Nespardydamas kamuolio aš jau einu iš proto“
Oficialiai į aikštę A. Kučys sugrįžo vasario pradžioje – jau pirmose Slovėnijos futbolo lygos rungtynėse jis pasižymėjo įvarčiu. Simboliška, kad pirmoji panevėžiečio akistata po traumos įvyko prieš kitą lietuvį sudėtyje turintį Slovėnijos klubą „Maribor“, kuriam atstovauja gynėjas Pijus Širvys.
Tuo tarpu sugrįžimas į Lietuvos vyrų futbolo rinktinę įvyko visai neseniai – šių metų kovo pabaigoje A. Kučys į aikštę išvykoje žengė draugiškose rungtynėse su Moldova, o po to – ir kontrolinėje akistatoje namuose su Sakartvelu.
„Kol kas viskas gerai. Rinktinėje buvo tas lauktas sugrįžimas, jaučiau kažkiek jaudulio, vis tiek praėjo metai, – dalijosi panevėžietis. – O forma, faktas, kad gali būti geresnė – ir kai nesi traumuotas, ir kai esi traumuotas, visada ją gerini. Manau, kad tas laikas man naudingas, žaidžiu, turiu praktikos, tie metai be futbolo tikrai nebuvo lengvi, tačiau kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę ar kiekvieną mėnesį ta forma vis gerėja.“
Beveik metus be futbolo praleidęs A. Kučys pripažino, kad didžiausias iššūkis ilgais reabilitacijos mėnesiais buvo psichologija, tačiau nepalūžti padėjo artimieji.
„Manau, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvienam padeda skirtingi dalykai. Man, pavyzdžiui, padėjo psichologija, reikėjo susitvarkyti su savo galva, nes sėdėdamas, nieko neveikdamas, neužsidėdamas futbolo batelių ar nespardydamas kamuolio aš jau einu iš proto, galvoju, kad tik greičiau [galėčiau grįžti].
Su tuo labiausiai reikėjo susitvarkyti galvoje – kad nebus nieko lengvo ir greito, nebus, kad praeis savaitė ir aš jau galėsiu bėgioti ar spardyti kamuolį. Bet kai turiu šeimą, turiu tėtį, turiu draugę šalia savęs, draugus, tai jie padėdavo mane nukreipti tam tikra linkme, pats galbūt nebūčiau viso šito perlipęs.
Svarbiausia yra susitvarkyti su psichologija, prieš, per ir po traumos ji yra labai svarbi. Gal kažkas bijos žengti į aikštę, nepasitikės savimi. Manau, kad daug kas prasideda tavo galvoje ir tik paskui – tavo kojose. Nes kojas gali ištreniruoti, kad jos būtų sveikos, o su galva reikia daugiau padirbėti“, – atviravo futbolininkas.
Iš tėčio paveldėtas charakteris
Profesionalią karjerą gimtajame mieste pradėjęs panevėžietis nuo 2021 m. atstovavo Švedijos klubams, o prieš trejus metus sugrįžo į Lietuvą – prisijungė prie „Kauno Žalgirio“ ekipos.
Toplygoje futbolininkas sužaidė 15 dvikovų, per kurias pelnė 6 įvarčius, o vieneriose LFF taurės rungtynėse žaidęs A. Kučys pasižymėjo tiksliu smūgiu ir rezultatyviu perdavimu.
2024 m. vasarą „Celje“ komandą papildęs puolėjas jau pirmajame sezone Slovėnijos čempionate pelnė 10 įvarčių, o Konferencijų lygoje mušė dar šešis.
„Mano žaidime daug kas priklauso nuo komandos. Kai komandai sekasi gerai, tada ir man gerai, kai blogai – tada blogai ir man. Nesu kažkoks dievukas, kuris pasiims kamuolį ir baudos aikštelėje padarys bet ką. Atsiduriu tam tikru laiku tam tikroje vietoje, šiame klube komandos draugai yra patys geriausi, jie man sukuria progų, padeda jas lengviau išpildyti, – dalijosi panevėžietis. – Daug kas priklauso nuo komandos, o aš esu toks, kuris atranda kamuolį tam tikrose vietose.
Aišku, būna visko. Kalbėjau ir su tėčiu, kad po tokios geros sugrįžimo bangos visi galbūt kažko tikėsis, bet kažkada ateis ta duobelė. Galbūt dabar buvo tokia mini duobė, bet kiekvieną dieną tiesiog eini, darai, dirbi, stengiesi ir tas darbas anksčiau ar vėliau atsiperka. Kažkokio specialaus instinkto neturiu, darbas yra darbas. Su komandos draugais turime ryšį, kuris labai padeda susikoncentruoti į rungtynes ir negalvoti apie kažką kito.“
Praėjusią vasarą LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ kalbėjęs A. Kučio tėtis, legendinis Panevėžio „Ekrano“ komandos futbolininkas Aurimas Kučys tąkart dalijosi, kad sūnus paveldėjo jo charakterį ir įvarčių mušimo gyslelę.
„Na, kad paveldėjau charakterį, tai taip, faktas. Nuo mažų dienų, nuo jaunimo futbolo išryškėjo mano charakteris kaip ir tėčio. O apie įvarčių mušimą nežinau – tėtis sakė, kad jaunystėje mušdavo įvarčius, bet nemačiau, nežinau. Bet sakykime okei, tai irgi paveldėjau (šypteli). Bet reikės pasitikslinti, reikės paieškoti kažkur giliau“, – pasakojo futbolininkas.
Panevėžietis atviravo, kad meilė šiai sporto šakai užgimė būtent namuose – stebint savo tėtį futbolo aikštėje.
„Mano pirmi prisiminimai stadione yra kartu su juo, net nuotrauka pas mus namuose yra. Mano pirmi prisiminimai visada yra su futbolo kamuoliu – jokių kitų sporto šakų net nebandžiau, net nenorėjau bandyti. Atsimenu, kad, kiek tik galėjau, visada eidavau į tėčio rungtynes, kad ir turėdavau bilietą, jeigu tik reikėdavo kamuolių padavinėtojų, visada keldavau ranką, kad noriu eiti. Man tos rungtynės ir buvimas stadione būdavo vienas malonumas“, – pripažino A. Kučys.
Sentimentai klube ir pergalių viltis rinktinėje
Nuo 2024 m. Slovėnijoje rungtyniaujantis futbolininkas praėjusių metų pabaigoje pratęsė sutartį su „Celje“ klubu – jis pasirašė kontraktą, kuris galios iki 2028 m. birželio 30 dienos.
„Čia atvažiavęs iškart pamačiau šeimą – toks geras ryšys, kiekvienas tave palaiko, su tavimi kalbasi, geras kolektyvas, visi kaip draugai, – apie atmosferą ekipoje dalijosi A. Kučys. – Faktas, kad būna pykčių, kažkokių nepasitenkinimų, bet dienos pabaigoje visi esame draugai. Tai padeda ir aikštėje – vienas kitą labai gerai suprantame. Net ir prieš rungtynes kalbėjome, kad esame kaip šeima ir tokių komandų, kurios taip susidraugauja ir turi tokį artimą ryšį, yra nedaug.“
Sekmadienį čempionų titulą su klubu užsitikrinęs panevėžietis padėjo komandai po vienų metų pertraukos susigrąžinti trofėjų – praėjusiame sezone šalies čempionu buvo karūnuotas Lietuvos vyrų futbolo rinktinės kapitonas Justas Lasickas, kuris tuomet žaidė Liublianos „Olimpija“ komandoje.
Pasak jaunojo šalies futbolininko, etapas Slovėnijoje – įsimintiniausias jo karjeroje. Vietą puolėjo širdyje suradusi Slovėnija jam tarsi tiltas, galintis parodyti tolesnius karjeros kelius.
„Per šiuos dvejus metus pamilau šį miestą, pamilau šią komandą – čia yra daug gerų prisiminimų, daug gerų istorijų kūrimo, daug pirmų kartų. Žmonės šiame mieste – fantastiški, visi labai draugiški, kadangi mažas miestas, visi tave atpažįsta. Malonus jausmas, kad kažkam tu esi kaip dievukas, herojus, – kukliai šyptelėjo A. Kučys. – Labai smagu.
Nenoriu sakyti, kad čia būsiu ir užsibūsiu iki gyvenimo galo, bet kaip tramplinas ši vieta man yra nuostabi ir ją prisiminsiu visą gyvenimą – čia patyriau daug pirmų kartų. Smagu būti užtikrintam, kad dar dvejus metus galėsiu būti čia, jeigu niekas nesikeis.“
Jau visai netrukus talentingąjį puolėją sirgaliai galės išvysti Lietuvoje – kartu su Edgaro Jankausko treniruojama nacionaline komanda A. Kučys varžysis Baltijos taurės turnyre. Pastarąjį kartą lietuviai šį trofėjų buvo iškovoję dar 2010 metais.
„Na ką... Nereikia čia daug kalbų – reikia taurę sugrąžinti į Lietuvą. Manau, kad kvailai nuskambėčiau, jeigu sakyčiau, kad reikia važiuoti ir gerai praleisti laiką. Faktas, kad reikia važiuoti ir laimėti. Pasiilgo žmonės pergalių, ypač trofėjų – juk ne kiekvieną dieną titulus laimi, – dalijosi futbolininkas. – Laukiu rinktinės, nors dar niekas nėra baigta vietiniame čempionate – liko ketverios rungtynės, kuriose reikės atiduoti visas jėgas, kuo geriau pasiruošti rinktinei, kurioje reikės parodyti gerą žaidimą ir kovoti dėl pergalių.“
Baltijos taurės pusfinalyje Lietuva susitiks su Latvija, rungtynės birželio 6 dieną vyks Kauno Dariaus ir Girėno stadione. Baltijos taurės finalas – birželio 9 dieną. Lietuvos vyrų futbolo rinktinės kovas transliuoja LRT.
