„Kai paleidi žinutę į socialinius tinklus, kad jau viskas, taškas, tai suspaudžia viduje. Bet šeima, artimiausieji labai palaiko ir viskas yra gerai“, – sako Ričardas Berankis, antradienį oficialiai paskelbęs apie profesionalios tenisininko karjeros pabaigą.
Žmogus, kurio pavardė du dešimtmečius reiškė Lietuvos tenisą. Žaidėjas, kuris ne tik lygiavosi į pasaulio elitą, bet ir pats pakilo iki 50-osios vietos tarp pajėgiausių planetos tenisininkų – aukščiau nei bet kuris lietuvis istorijoje. Jis didžiąją karjeros dalį išsilaikė pirmajame ATP reitingo šimtuke.
R. Berankio karjera – įrodymas, kad iš Lietuvos įmanoma nueiti ten, kur anksčiau nė nebuvo takelio.
Taip pat skaitykite
Dvejų metų Ričardas pradėjo sekti vyresnės sesės Linos pėdomis: „Sesuo teniso kortuose ir aš.“
Visgi laikas – nepavaldus, tad 2025-ųjų gruodžio 9 d. R. Berankis pasirinko visam laikui sustabdyti tenisininko karjerą.
„Ateina laikas, kai pradedi suprasti, kad laikas jau stabdyti su profesionalumu. Laukia šeima namie – vaikas, žmona. Užtenka keliauti, užtenka siekti aukštumų, laikas pradėti gyventi“, – atvirauja jis.
Taip pat skaitykite
Tai nėra karjeros pabaiga, kurią nulėmė tik viena trauma ar vienas prastesnis sezonas. Tai – žmogaus sprendimas, kuris kortuose brendo dvidešimt penkerius metus.
Kelionė, kuri, kaip pats sako, jį suformavo tokį, koks yra šiandien: „Šios kelionės metu tapau toks, koks esu. Ar buvo iššūkių? Tikrai taip. Ar esu patenkintas tuo, ką turiu dabar? Tikrai taip.“
Geriausio Lietuvos tenisininko estafetę R. Berankis dar kiek anksčiau perdavė jauniesiems talentams – Viliui Gaubui ir Edui Butvilui. Tai yra dar vienas etapas Lietuvos teniso istorijoje, o R. Berankis jaunuoliams linki kuo didžiausios sėkmės.
Taip pat skaitykite
LRT pokalbyje su R. Berankiu – paaiškinimas, kodėl jis labiausiai didžiavosi ne kovomis „Didžiojo kirčio“ turnyruose, o tais momentais, kai vilkėjo Lietuvos marškinėlius. Taip pat tenisininkas pasakojo apie įsimintiniausias akimirkas ir kalbėjo apie reikšmingas finansines išlaidas, kurių plika akimi niekas nemato.
– Ar kaista telefonas dabar?
– Gaunu sveikinimų, palaikymo žinučių. Visko gaunu, tai iš tiesų labai malonu, kad visi taip šiltai palaiko, galiu pasakyti – labai draugiškai ir šiltai.
– Tas šiltas palaikymas vien iš Lietuvos teniso bendruomenės ar ir tarptautinio teniso bendruomenės?
– Taip, tikrai taip, ne tik Lietuvos. Pažįstami, draugai ir iš užsienio daug žinučių gaunu. Toks laikas.
– Ilgai brendo šis sprendimas?
– Pastaruosius keletą mėnesių. Ypač, kai rugpjūčio mėnesį patyriau traumą, tai nuo tada viskas pradėjo būti po klaustuku kaip, kas susidėlios ateityje ir dabar priėmiau tą sprendimą, kad užtenka jau.
– Prieš metus bendraudamas su Tomu Langviniu sakėte, kad karjerą baigsite tada, kai jausite, kad nebegalite pasiekti tokio lygio, kokį buvote pasiekęs. Ar dabar taip ir jaučiatės?
– Vienas iš esminių dalykų yra ta nugaros trauma, patirta rugpjūčio mėnesį. Nėra pagrindinis, bet svarus veiksnys. Bet taip pat ateina laikas, kai pradedi suprasti, kad laikas jau stabdyti su profesionalumu ir laukia šeima namie – vaikas, žmona. Tikrai laukia, kitaip tariant. Po truputį ir atėjo tas sprendimas, kad užtenka jau keliauti, užtenka jau siekti aukštumų ir laikas pradėti gyventi.
– Kokie planai dabar?
– Dabar kol kas jokių planų neturiu, matysiu, kaip čia kas dėliosis, bet tikrai būsiu surištas su tenisu dar daug metų.
– Ar kažkiek emociškai sunku dėl to, kad trauma prisidėjo prie jūsų sprendimo baigti karjerą?
– Trauma yra kiekvieno sportininko palydovas. Negali sakyti, kad kažkas įvyko ne taip, jeigu sportininkas traumavosi. Tai yra tęstinis dalykas pas visus mus. Vieni užbaigia dėl to, kad perdega motyvacijos klausimais, kiti užbaigia karjeras dėl to, kad nebegali fiziškai to atlaikyti. Mano atveju, čia tikriausiai viskas kartu susidėjo.
– Kaip jaučiatės dėl to, kad šiandien yra ta diena, kai jau negrįžtamai pasakėte, jog baigsite karjerą?
– Visaip. Toks įdomus periodas. Kažkada įsivaizduodavai ir žinodavai, kad ateis ta diena, bet kai ji ateina ir tu paleidi žinutę į socialinius tinklus, kad jau viskas, taškas, tai vėlgi, suspaudžia ir viduje, bet kaip ir sakiau – šeima, artimiausieji labai palaiko ir viskas yra gerai.
– Lietuvos tenisas nebūtų tokiame lygyje, jeigu ne jūsų įtaka. Ar dažnai apie tai pagalvojate? Ką jums tai reiškia?
– Nėra, manau, kad vienas taip paėmiau ir pastačiau, ne – yra Lietuvos teniso sąjunga, yra daug kitų trenerių, kurie stengiasi siekti aukštumų su kitais sportininkais. Kažkam geriau pavyksta, kažkam prasčiau, tai čia nėra tas esminis dalykas, manyčiau. Svarbu, kad procesas juda į priekį ir visi bendromis jėgomis geriname, aukštiname teniso rezultatus.
Ar aš pats prisidėjau? Taip, manau, indėlį nemažą padariau Lietuvos tenisui praktiškai per 25-erius metus, nuo tada, kai pradėjau turėti tikrą tikslą nuo mažens. Buvo ilgas kelias, geras kelias, manyčiau, daug visko įdėta – ir darbo, ir pastangų, ir bendradarbiavimo su visais aplinkiniais. Matysime, kaip bus toliau.
– 2008 m. jūsų interviu su LRT žurnaliste Gintare Grikštaite – tada kalbėjote, kad norite ne rezultatų, o pirmiausia, kad norite tapti vyru, subręsti kaip žmogus. Kiek tenisas, ši kelionė jums padėjo užaugti ne tik kaip sportininkui, bet ir kaip žmogui?
– Mane suformavo ši kelionė tokį, koks aš esu dabar – čia vienareikšmiškai, nes, kaip ir rašiau savo įraše, šios kelionės metu tapau toks, koks esu. Ar įvyko tai, kuo aš norėjau tapti? Taip, tai įvyko. Ar kažkaip mane suformavo taip, kaip norėjau? Tikrai taip. Ar buvo iššūkių? Tikrai taip. Buvo pasiekti tam tikri tikslai. Ar norisi daugiau? Visada gyvenime norisi daugiau. Ar esu tuo patenkintas, ką dabar turiu? Tikrai taip. Toks ir būtų atsakymas, tikriausiai.
– Novakas Džokovičius kartą kalbėjo apie tai, kad žmonės, žiūrėdami į tenisininkų prizinį fondą, mato milijonus, bet nebūtinai mato, kiek kainuoja tas sportas. Kiek prabanga yra žaisti tenisą net ir labai aukštame lygyje?
– Tai yra iš tiesų brangus dalykas, įskaitant tai, kad tai, kas matoma internete su uždarbiu ATP puslapyje, tai viskas yra prieš mokesčius ir prieš žaidėjų išlaidas, o jas žaidėjas turi pilnai padengti pats. Tai reiškia – viešbučiai sau, maistas, lėktuvo bilietai, taipogi trenerio atlyginimas, trenerio maistas viešbutyje, lėktuvo bilietai, kineziterapeutus, fizinio pasirengimo trenerį. Iš tiesų, tie biudžetai yra tokie dideli ir niekas jų nemato, nes daug kas yra įpratę galvoti, kad rėmėjai viską dengia ir žaidėjams viskas eina į pliusą, bet iš tiesų realybėje taip nėra.
– Rogeris Federeris yra sakęs, kad tenisininko karjera žiauri iš tos pusės, kad sportininkas pralaimi kas savaitę, o karjeros pabaigoje netgi turi daugiau pralaimėjimų nei pergalių. Ar emociškai tenisas yra sunkus sportas?
– Taip, tikrai taip. Ir ne tik Rogeris taip sako, sako tai visi, kadangi jeigu per metus laimi du turnyrus, tu esi labai pavykęs žaidėjas. Kas savaitę išvažiavęs į turnyrą tu pralaimi žiūrint į statistiką.
– Savaitgalį tiek V. Gaubas, tiek E. Butvilas minėjo jūsų akistatą su Rafaeliu Nadaliu, kaip jiems ji yra įsirėžusi į atmintį. Jums pačiam – kokia karjeros kova, ar buvo tokia, kuri išliks atmintyje ilgam?
– Daug yra tų mačų, kurie išliks atmintyje, netgi tam tikri epizodai, kur galėčiau pasakyti tikslų skaičių, koks buvo atliktas smūgis, pataikytas ar nepataikytas, kokia buvo emocija tuo metu. Yra tų mačų, tikrai dabar neatrinksiu būtent vieno, kuris yra įsimintiniausias, bet, žinoma, tai galima būtų susieti su „Didžiaisiais kirčiais“, centrinėmis aikštėmis, kovas su geriausiųjų dešimtuke buvusiais žaidėjais ir panašiai.
Aišku, tie mačai yra įsimintiniausi, bet tikriausiai viso proceso metu vienas didžiausią pasididžiavimą sukeliančių dalykų, tai yra Lietuvos rinktinė, Rio olimpinės žaidynės ir ATP-50, tai čia tie rezultatai, dėl kurių esu labiausiai patenkintas.
– Ta estafetė labai natūraliai persidavė V. Gaubui ir E. Butvilui. Kiek smagu, kad dabar turime du dar vis kylančius tenisininkus? Galima sakyti, kad Lietuvos tenisas yra gerose rankose?
– To ir linkiu, iš tiesų, nuoširdžiai. Tiek Edui, tiek Viliui, kad siektų nepasiekiamų dalykų, nes iš esmės viskas yra pasiekiama, reikia tik noro ir atsidavimo. Sėkmės.
– Rugsėjo mėnesį, kai vyko spaudos konferencija prieš Daviso taurę, sakėte, kad būtent šios varžybos yra svarbesnės, nei visi „Didžiojo kirčio“ turnyrai. Ar galite išplėsti šią mintį?
Taip pat skaitykite
– Tu atstovauji visai savo šaliai – visiems draugams, šeimai, absoliučiai visiems, kas supa tave aplinkui ir tai yra daug didesnė atsakomybė ir ji yra daug svaresnė atsakomybė, sakyčiau taip. Tuo ir skiriasi tas dalykas, kad tu ne tik už save jau žaidi, tu žaidi už visus.
– Vilniuje, „SEB arenoje“ yra 28 kortai. Kai jūs pradėjote žaisti tenisą, kiek tada buvo kortų Vilniuje? Į kokį tenisą jūs atėjote ir kokį jūs dabar paliekate Lietuvoje?
– Statistiškai, jeigu neklystu, kokiais 2000-aisiais buvo gal dešimt uždarų teniso aikštelių Lietuvoje. Dabar yra apie 120–130, tai skirtumas akivaizdus yra.
