Kai tau aštuoneri, pasaulis labai paprastas: pergale gali džiaugtis dėl sulčių, o ašaromis palydėtą pralaimėjimą prisiminti dėl skėčio.
Tą dieną berniukai dar nerinko ATP reitingo taškų ir pilnų arenų. Viduje – įstrigusi pergalė vardan sulčių ir vaikystės nuoskauda. Vilius Gaubas laimėjo aštuonmečių turnyrą, o antroje vietoje likusiam Edui Butvilui atiteko skėtis. Nugalėtojui – medalis ir sultys, vicečempionui – per skruostus bėgančios ašaros.
Praėjo daugiau nei dešimtmetis, o ši istorija vis dar gyva. Dabar 21-erių Edas juokiasi, kad skėtį, ko gero, mama seniai išmetė: „Matė, kad man nelabai prie širdies “. 20-metis Vilius prisimena viską iki detalių ir šypsosi: pirmą pergalę prieš bičiulį jis susieja būtent su tomis sultimis. Šiandien šie du vaikinai – jau geriausi šalies tenisininkai ir nauji Lietuvos teniso veidai.
Gruodžio 6-ąją jie vėl stos vienas prieš kitą. Tik šįkart – kita istorija. Ne simboliniai prizai, o sausakimša „SEB arena“ Vilniuje, ryškios prožektorių šviesos, televizijos kameros, Lietuvos teniso derbio etiketė ir nugalėtojui atiteksiantys apie 13 tūkst. eurų.
V. Gaubas ir E. Butvilas – koja kojon nuo vaikystės žengiantys bičiuliai, komandos draugai Lietuvos rinktinėje, tačiau šeštadienį 13 val. jie vėl taps varžovais.
Prieš šią dvikovą LRT pakvietė tenisininkus į išskirtinį pokalbį – apie vaikystės nuoskaudas ir juoką, „nesveiką“ konkurenciją ir tai, kaip ji virto pagarba bei palaikymu, skirtingus karjeros kelius, savus idealus ir svajones. Apie tai, ką reiškia perimti estafetę iš Ričardo Berankio ir Lauryno Grigelio, jausti pilną areną už nugaros ir tikėti, kad po dvidešimties metų patys sėdės VIP ložėje, stebės jaunus ir talentingus lietuvius, žaidžiančius jau savo derbį.
– Kai sužinojote, kad gruodžio 6 d. stosite į akistatą, kokios buvo jūsų pirmos mintys?
Edas: Abu sutikome, pamanėme, kad labai gera idėja ir smagus jausmas, nes prieš keturiolika metų buvo, kai L. Grigelis žaidė prieš R. Berankį, tai šiek tiek ateina jausmas, kad vos ne svajonių išsipildymas tokie mačai, kad mes žaidžiame ir ateina žmonės mūsų pažiūrėti.
LRT past.: dabartinė situacija išties primena 2011-uosius – tuo metu 125-ajai raketei pasaulyje R. Berankiui buvo 21-eri, o 198-ajai raketei pasaulyje L. Grigeliui – 20 metų. Dabar V. Gaubas tarp pajėgiausių tenisininkų planetoje rikiuojasi 132-as, E. Butvilas – 275-as.
Vilius: Aš net nesitikėjau, kad viskas taip greitai įvyks. Buvo idėja, buvo aptarta viskas, bet kad taip greitai visi bilietai išparduoti, tai labai smagus jausmas, tokia motyvacija, džiaugsmas vienu metu.
Taip pat skaitykite
– Esate geri draugai nuo vaikystės. Tuomet vienas į kitą žiūrėjote dar tokiomis vaikiškomis akimis, bet gal jau tada įžvelgėte kokius nors vienas kito pranašumus?
Vilius: Tokių konkrečių minčių gal nebuvo, bet atsimenu, kad tikrai prieš jį niekada nelaimėdavau ir visada stengdavausi pasiekti pergalę. Konkurencija buvo didelė ir aišku, kad pripažindavau pralaimėjimą, bet niekada negalvodavau, kad jis geresnis už mane. Manau, jei taip galvočiau, nebūtų tokios konkurencijos.
Edas: Aš taip pat galvodavau, bet pas mus būdavo tokie laikotarpiai – tai jis geriau, tai aš geriau, tai jis geriau ir dažnai keisdavosi tie laikotarpiai. Manau, kad nei jis, nei aš negalvojame, kad kitas yra stipresnis ar geresnis, mes turime kitokius kelius, kitaip žaidžiame. Aišku, kai mažas būdavai, tai po pralaimėjimo verkdavai, galvodavai, kad nebenori, trankydavai tas raketes, bet po to, kai ateidavo tavo laikas, kai tu laimėdavai... Taip tenisas ir veikia – tai į viršų, tai į apačią.
– Ta nuotaikinga sulčių ir skėčio istorija... Edai, ar dar jauti nuoskaudą?
Edas: Taip... (juokiasi) Dabar nieko nejaučiu, bet kai tik pagalvoju, kaip tada jaučiausi, tada ir kerta man. Pirmą ir paskutinį kartą, man atrodo, mačiau tą skėtį, nežinau, kur jis buvo, turbūt net mama išmetė jį, nes matė, kad man nelabai prie širdies.
– Kai kalbate apie bendrą pergalių ir pralaimėjimų santykį, jūsų nuomonės išsiskiria. Edas sako: „Manau, kad Vilius yra iškovojęs keliomis pergalėmis daugiau, bet šiaip mūsų tarpusavio balansas yra apylygis.“ Tuo metu Vilius sako: „Negalėčiau drąsiai teigti, kad iš vaikystės atsinešu teigiamą pergalių prieš Edą balansą.“ Kokia visgi yra ta realybė?
Vilius: Čia reiktų, turbūt, per visus archyvus eiti, ieškoti visų tų mačų. Bet mano atmintyje didesnę dalį užima tai, kad visada Edas prieš mane laimėdavo.
Edas: Manau, kad mes labiau prisimename pralaimėjimus, todėl mums abiem ir atrodo, kad esame daugiau pralaimėję. Manau, labai apylygiai esame bendrai visus mačus sudėjus, jeigu ne lygu.
Vilius: Pirmąkart, kai laimėjau, tai labiausiai ir atsimenu, kai tada tas sultis laimėjau (juokiasi).
Edas: Pačiu blogiausiu momentu laimėjai. Galėjai dar pakentėti vieną mačą (juokiasi).
– Vaikystėje ar ir dabar būna tokių atvejų, kai pamotyvuojate vienas kitą, paraginate ką nors daryti vienaip ar kitaip?
Edas: Būna, ypač Daviso taurės varžybose. Kaip komanda sueiname ir tada pradedame labiau jausti vienas kitą – kaip jaučiamės, kai laimime, pralaimime, kai treniruojamės kartu. Manau, labiausiai per tas dvi savaites vienas kitą ir pastumiame – kaip komanda, kaip draugai. Dažnai, kai susitinkame Alikantėje ar tokiais momentais susirašome, tai taip, būna tas palaikymas vienas kito ir tai labiausiai matosi Daviso taurėje.
Vilius: Būna tokių momentų, ir kaip Edas sako, turbūt dažniau, kai rinktinėje žaidžiame, daugiau tokio palaikymo būna. Mes gal ne tiek tiesiogiai žodžiais palaikome, kas, aišku, irgi būna, bet gal labiau, kai vienas geriau sužaidžia, tada automatiškai toks pastūmėjimas būna, kad aš dabar noriu geriau sužaisti, tada kitas geriau sužaidžia ir taip tęsiasi. Anksčiau gal būdavo tokia, sakyčiau, nesveikesnė konkurencija [Edas pritaria], gal truputį per daug pavydo, bet dabar, manau, labai gerai vienas kitą palaikome.
– Kaip Edas sakė, jūsų karjeros keliai skiriasi. Žvelgiant į ATP reitingą, Vilius yra aukščiau. Ar jūs taip ir jaučiatės, kad šiuo metu tarp jūsų pranašesnis yra V. Gaubas?
Edas: Sunku pasakyti, ar pranašesnis. Manau, kad jis šį sezoną tikrai geriau sužaidė, laimėjo daugiau mačų ir rodė tikrai geresnį lygį, labiau jį išlaikė, bet, manau, kad pas mus šiek tiek kitokie keliai ir, manau, abu esame geri žaidėjai, tą žinome ir negaliu sakyti, kad jis pranašesnis, ar aš, bet tikrai sezoną žymiai stipresnį ir geresnį turėjo. Žvelgiant į praėjusį sezoną, šiemet jis tikrai pranašesnis.
Vilius: Apskritai, tenise daug atvejų yra, kai vienas žaidėjas reitinguose iškyla labai anksti, o kitas – šiek tiek vėliau, bet tą patį pasiekia. Ir taip visada keičiasi, nebūna vienodai. Tenise dažnai būna, kad reitingas nesako tenisininko lygio, nes būna tikrai tokių mačų, kad daug aukštesnis reitingas pralaimi prieš žemesnį reitingą. Tokie atvejai, manau, dažnai pasako, kad nebūtinai viskas pagal reitingą.
– Pirmasis jūsų profesionalų mačas ATP įvyko 2024-aisiais Portugalijoje. Tada pergalę šventė Vilius, bet koks apskritai buvo jausmas, kai pirmąkart stojote į dvikovą kaip profesionalai?
Vilius: Buvo juokinga situacija, nes tame turnyre žaidžiau kvalifikacijoje ir pralaimėjau antrame rate, ir išėjo taip, kad gal netgi po mažiau nei valandos sužinojau, kad gausiu antrą galimybę patekti į pagrindines varžybas. Kai tik sužinojau, iškart mano nuojauta buvo, kad dabar su Edu žaisiu. Mačiau lentelę, kad jis žais prieš kvalifikaciją perėjusį žaidėją arba „lucky looser`į“ (antrą galimybę patekti į pagrindines varžybas gavusį žaidėją – LRT past.). Jis man po kažkiek laiko irgi sako, kad turėjo nuojautą. Nes buvo jau laikas, kiek turnyrų tų pačių žaidėme ir neteko stoti į akistatą. Manau, abu labai gerai buvome nusiteikę tam mačui, labai pozityvus mačas buvo.
Taip pat skaitykite
– Kai susitinkate skirtingose barikadų pusėse, būna situacijų, kai stengiatės neišspausti šypsenos ar nesusijuokti? Ar kai ateinate į mačą, būnate visiškai susikoncentravę į jį?
Edas: Manau, būna tokie smulkūs momentai, kai ar susižiūri, ar žinai, kad abu tuo momentu viduje juokiatės, bet kai yra tas profesionalus mačas ir jau mes tiek laiko praleidę jame, tai vis tiek toks susitelkimas į mačą būna ir net neišeina to parodyti, bet viduje būna, kad žinai, jog abu po kokio taško ar keisdamiesi pusėmis, kad juokiamės.
Vilius: Visiškai sutinku. Mačo metu praėjusiais metais buvo gal tokių taškų, kur galvoji, kad jeigu būtų treniruotė, tai tikrai nusijuoktume arba kažką pasakytume vienas kitam.
Edas: Taip.
Vilius: O šiaip, tai pamenu, kad po to mačo [2024 m. Portugalijoje] iškart pietavome kartu. Korte varžovai, vienas prieš kitą bet kokiu būdu, kad ir negražiai, bet bandysime laimėti, o už korto ribų jau viskas kitaip.
– Ar toje kovoje, 2024 m. Portugalijoje, žiūrovai galėjo išvysti jūsų aršiausią kovą? Ar per treniruotes būna, kad „kapojatės“ dar labiau?
Vilius: Netikėtai Portugalijoje toks labai ramus mačas buvo. Aišku, viduje gal daug streso, nerimo jautėme, bet viskas buvo sveikai. O per treniruotes, jeigu tenka žaisti, visada įtampa būna, visada nori laimėti, nesvarbu, ar vieno geimo skirtumas, galų gale vis tiek tai tik treniruotė, bet visada norisi laimėti.
Edas: Manau, toks iš ramesnių mačų buvo. Rodėme gerą lygį, bet ne tą, kurį dažniausiai rodome per treniruotes, kai vienas su kitu žaidžiame. Visgi tikrai buvo geras mačas.
– 2020 m. Lietuvos teniso U16 čempionatas, vykęs Šiauliuose, Viliaus gimtinėje. Tąkart Edas iškovojo titulą. Ką prisimenate iš to mačo?
Edas: Per mano gimtadienį dar buvo. Net nepasveikinai (juokiasi).
Vilius: Skaudus pralaimėjimas buvo, nes atsimenu, kad į tribūną buvo atėję daug mano draugų, visi palaikė. Atsimenu, toks įdomesnis mačas buvo, nes pradėjome ant grunto, pabaigėme viduje. Ir dar trys setai buvo – ilgas mačas, daug įtampos, tai skaudus pralaimėjimas. Edui skaudus pralaimėjimas buvo dėl sulčių, man – šitas.
– Viliui labiau prie širdies gruntas, taip pat viena iš svajonių – sužaisti „Roland Garros“ turnyre. Edai, kokia danga tau labiausiai prie širdies?
Edas: Manau, hardas – kieta danga, bet ir gruntas patinka, ir žolė patinka. Labiau išskirčiau kietą dangą.
– Edai, įsivaizduokime hipotetinę situaciją – tau nereikėtų galvoti apie taškus, reitingą, žaidi savo malonumui. Vilius sakė, kad jam didžiausia siekiamybė yra „Roland Garros“. Kur tu labiausiai norėtum sužaisti?
Edas: Mano būtų Vimbldonas, centrinis kortas. Dar 2022 m. buvau pas Ričardą mače, kai žaidė prieš Rafaelį Nadalį ir buvau jo box`e [ložėje], tai buvo toks „vau“ momentas, kai žiūri į Nadalį, kad žaidžia su Ričardu. Buvo labai geras mačas. Ir šiaip man visada tas turnyras patiko labiausiai, dar kai tokį mačą pažiūrėjau centriniame korte.
Taip pat skaitykite
Vilius: Dar setą laimėjo [R. Berankis prieš R. Nadalį].
– Edai, koks tau yra Nr. 1 visų laikų tenisininkas?
Edas: Rogeris Federeris. Ir Gaelis Monfilsas dar. Pamenu, „Tennis Europe“ paskyroje buvau užsirašęs, kad G. Monfilsas – mano mėgstamiausias žaidėjas. Bet visąlaik R. Federeris buvo tas, kurį žiūrėjau labiausiai.
– Viliau, minėjai, kad tavo favoritas vaikystėje buvo R. Nadalis, bet tada atsirado Dominicas Thiemas, Casperas Ruudas. Vis dar tokie patys išlikę?
Vilius: Išlikę, manau, tie patys. Taip, vaikystėje, atsimenu, raketes norėdavau turėti kaip R. Nadalio. Bet kai D. Thiemas pasiekė savo piką ir laimėjo „Didžiojo kirčio“ turnyrą, ir finale žaidė „Roland Garros“ prieš R. Nadalį. Su savo žaidimu man visada palikdavo didelį įspūdį, būdavo gražu žiūrėti ir kai žaisdavo ypač ant grunto, tai visada stengdavausi žaisti kaip jis.
– NBA egzistuoja tokia sąvoka: „Welcome to the NBA“ [liet. sveikas atvykęs į NBA]. Ar per tenisininkų profesionalų karjerą jau buvo toks momentas?
Vilius: Toks didesnis įspūdis man pačiam buvo, kad galiu žaisti su tokiais žaidėjais jau „Challenger“ lygyje. Pirmąkart Ispanijoje pavyko, kvalifikaciją praėjau ir dar pirmą ratą, tai toks buvo momentas, kad čia tikrai galiu žaisti, pasirodo.
Edas: Mano, manau, tas „Welcome to the NBA“ buvo, kai pirmąkart „Didžiojo kirčio“ turnyre sužaidžiau („Roland Garros“), tas toks jausmas, kad kažkur tame kelyje esu, aplink žvaigždes, tuos žaidėjus, kuriuos per televizorių žiūrėdavau.
– Būna, kad treniruojatės ir drauge sezono metu, prieš sezoną. Kiek kartų stengiatės sužaisti standartinį mačą? Ar dažniausiai baigiasi ramiai?
Vilius: Treniruočių metu būna dažnai, kad neramiai baigiasi (juokiasi), bet po treniruotės, jau paskui...
Edas: Atvėstame.
Vilius: Bet treniruotės metu, kaip ir minėjau, visada vienas prieš kitą norime laimėti ir nebūna taip, kad duodame laimėti. Visada ta įtampa yra.
Edas: Manau, dar neturėjome tokio mačo, kuris būtų taip, kaip per treniruotes. Treniruotėse šiek tiek neramiau būna, bet dar nebuvo taip, kad po treniruotės nepaspaustume rankos (juokiasi). Ir, manau, nebus.
Vilius: Šeštadienį (juokiasi).
– Ar prašote vienas kito varžovo analizės?
Vilius: Buvo tikrai porą atvejų, dabar tiksliai nepasakysiu, bet buvo, kad Edas manęs paklausia, aš Edo, kokios stipresnės ar silpnesnės vietos to žaidėjo, arba kaip juda korte – ar greičiau bėga į priekį, į šonus ar atgal. Visada, kai sužinai savo varžovą, stengiesi žiūrėti, prieš ką jis žaidė, gal pažįsti tą žmogų, tada jam parašai ir bandai sužinoti.
Edas: Taip, yra buvę kelis kartus, kad taip užklausiame vienas kito, ieškome silpnesnių vietų ir ką varžovas daro gerai.
– Dažniausiai tokie dalykai pasiteisina?
Edas: Būna visaip. Mes žaidžiame skirtingu stiliumi, tai gal kartais vienam atrodo taip, kitam – kitaip, bet apskritai išklausome vienas kitą ir būna tų vietų, kur pasako, kur tikrai yra silpnesnė vieta ir tinka abiem prie žaidimo mūsų.
Vilius: Visų pirma, kai ateiname į mačą, vis tiek susitelkiame į savo žaidimą, o paskui žiūrime, kur varžovų stipresnės, silpnesnės vietos. Kaip Edas minėjo, kad jeigu, pavyzdžiui, varžovo kairė pusė silpnesnė, nereiškia, kad būtinai dabar viską žaisiu į kairę ir laimėsiu. Būna, kad būtinai reikia sužaisti į kitą pusę ir tada į jo kairę, tai yra tokių subtilybių, bet gerai ir analizę pasidaryti.
– Jeigu reikėtų vienam kitą apibūdinti kaip draugą, pamirštant tenisą, kaip galėtumėte apibūdinti?
Vilius: Man iškart į galvą atėjo toks žodis – laisvumas.
Edas: Jis yra geras žmogus ir labai draugiškas, tai, manau, kad draugiškumas.
– O dabar žvelgiant į tenisą – kokias vienas kito stiprybes įžvelgiat?
Vilius: Kaip ir minėjau per konferenciją, Edas turi daug įvairovės tenise, jo žaidimo stiliuje, tai dažnai nežinosi, ką jis gali padaryti, tai turbūt tas man ir kitiems žaidėjams sunkiausia, nes pagal standartą tikiesi vieno, tada padaro kažką kito ir sunku prie to prisitaikyti, ritmą pagauti.
Edas: Manau, kad Viliaus judėjimas ir jo galimybės atrasti, sumušti su savo dešine [ranka]. Tas judėjimas labai prideda jam, kad jis gali daug kartų sumušti iš savo dešinės ir ta dešinė tikrai yra nesilpnas ginklas.
– Kokią savybę pavogtumėte vienas iš kito?
Vilius: Iš Edo ką galėčiau pavogti, tai turbūt lietimą, jausmą su rakete. Trumpinimai Edo, kad ir nebūna geras trumpinimas kartais, bet tiesiog negali pamatyti, kad jis jį darys. Turbūt tą ir pavogčiau.
Edas: Manau, jo dešinę, nes dar prisidėti tokį ginklą, tai, manau, šiek tiek padėtų. Ir ant grunto dar galėčiau prisukti tų kamuoliukų.
– Jeigu nuo rytojaus pradėtumėte koncentruotis į karjerą ATP dvejetuose, kaip manote, kokį rezultatą būtumėte pajėgūs pasiekti?
Edas: Kitais metais pirmame šimtuke jau būtume. 100 procentų.
Vilius: Man turbūt patobulėti reiktų prie tinklo daugiau, bet, manau, tikrai būtume pirmame šimtuke.
– Derbis Vilniuje, sausakimša „SEB arena“. Kokių emocijų kyla, kai žinote, kad žmonėms taip įdomu pamatyti jūsų akistatą? Tos ovacijos bus didžiulės ir į vieno, ir į kito pusę.
Vilius: Manau, labai didelis pastūmėjimas ne tik šiandien ir rytoj, bet apskritai teniso bendruomenė Lietuvoje didėja, jis populiarėja ir, manau, tai yra labai geras dalykas, džiugu dėl to. Kaip ir minėjau anksčiau, gal šiek tiek įtampos, spaudimo yra, bet, manau, tai yra normalu ir kiekvienas tenisininkas su tuo turi susitvarkyti.
Edas: Labai geros emocijos, nes parodo, kad Lietuvoje tikrai kyla tas susidomėjimas tenisu, daugiau atsiranda žmonių, kurie žaidžia tenisą, domisi juo, tai toks jausmas viduje, kad gal kažką mes su Viliumi teisingai darome ir parodome gerą pavyzdį. Kažkada Ričardas su Laurynu tai darė, tai tokia kaip ir svajonė buvo nuo mažens – būti pavyzdžiu, kad sektų mus ir kad galėtume Lietuvoje plėsti tenisą, kad jis tik didėtų.
– Ko norėtumėte, kad jūsų mačą stebintys vaikai pasisemtų?
Edas: Manau, kad tie vaikai visada jaustų džiaugsmą žaisdami tenisą ir matytų mumyse, kad mes jaučiame malonumą, kai žaidžiame, ir labai padės, jeigu tikrai džiaugiesi kiekviena diena, kad gali žaisti tenisą ir tau tai patinka, tu gali pasiekti bet ką.
Vilius: Aš sutikčiau, bet taip pat noriu pasakyti, kad jei tu mėgaujiesi, džiaugiesi tenisu, nebus taip kiekvieną dieną, kad ateisi į treniruotę ir tiesiog džiaugiesi. Būna tokių dienų, kad tikrai nenori net iš lovos kilti ar teniso kamuoliuką bematyti, tą pačią raketę paimti į ranką. Kad ir tokių dienų būna, nereiškia, kad reikia visa tai baigti. Tenise apskritai kiekvieną savaitę tu beveik pralaimi.
– Jūs abu sudarote naują erą Lietuvos tenise. Esate duetas, kuris pakeitė R. Berankio, L. Grigelio epochą. Kaip dėl to jaučiatės?
Edas: Kad kažkaip greitai viskas susidėliojo. Atrodo, vakar apie tai svajojau ir dar tik žiūrėjau per televizorių, kaip Ričardas tuos geriausius turnyrus žaidžia. Geras jausmas, tuo pat metu priverčia pagalvoti, kur pabėgo laikas, bet džiaugiuosi labai ir kad galime su Viliumi tai pratęsti ir parodyti vaikams, kad mes tai galime padaryti ir Lietuvoje, ir iš Lietuvos galima iškilti į aukštesnes vietas.
Vilius: Aš irgi labai džiaugiuosi, dar kaip vakar atsimenu savo pirmą Daviso taurę Šiauliuose, taip pat atsimenu pirmą Daviso taurę su Ričardu, kai buvome Graikijoje kartu.
Edas: Ir mano pirmas buvo Graikijoje.
Vilius: Tai toks, atrodo, ką tik čia buvo, ir jaunių čempionate žaidėme neseniai, o dabar jau pirmi Lietuvoje esame, didiname tą teniso bendruomenę ir labai džiugu dėl to.
– R. Berankis jau dabar yra Lietuvos teniso legenda. Ar dažnai iš jo gaunate patarimų?
Edas: Manau, daugiausiai gauname iš jo patirties. Per Daviso taurę, kai susitinkame dažniausiai, tai ne tiek, kiek iš teniso pusės, bet tokio išgyvenimo, kaip elgtis, kai esame pirmos teniso raketės, kaip komandoje elgtis, kaip už korto ribų elgtis ir žiūrėti į tai. Manau, daug duoda ir gyvenimiškų, ir iš teniso pusės patarimų.
Vilius: Manau, tikrai gana daug patarimų esame gavę. Man net įstrigo Lugane, šiemet Šveicarijoje [V. Gaubas ir R. Berankis žaidė tame pačiame „Challenger“ turnyre – LRT past.], kad ne viskas yra tenisas, nereikia visko sieti tik su tenisu. Toks labiausiai įstrigęs patarimas.
– Koks jūsų tikslas 2026-iesiems?
Vilius: Čia toje vietoje yra sukta. Normalu, kad visi tikisi, čia jau 130, 100, labai šalia viskas, bet tenise yra toks dalykas, kad kiekvienais metais, kai tu sužaidi, kitais metais reikia apsiginti tuos taškus, nes kitaip jie anuliuosis. Tas yra labai sunku ir nuo 130 iki 100 yra didelis tarpas, daug taškų, nebus lengva. Bet jeigu nuosekliai bus siekiamas tas tikslas, su sunkiu darbu, jeigu stengiesi daryti tai, ką reikia, manau, tikslas yra realistiškas.
Edas: Šie metai nebuvo labai geri iš reitingo pusės, rezultatų, bet ką aš ir minėjau, ką akcentavome ir su treneriais – procesą, žaidimo tobulėjimą, taktikas, technikas, psichologinis ir fizinis stiprėjimas. Manau, tai vykdome ir patobulėjau po truputį visur. Kaip ir Vilius sakė, reikės apginti taškus, tai iš kitos pusės, nėra taip, kad daug mano taškų degs, kiek Viliui, tai, manau, yra ir gera pusė to, nes jaučiuosi, kad esu patobulėjęs, manau, kiti metai tikrai bus geresni.
– Susirinksime čia po 20 metų – kuo norėtumėte didžiuotis?
Vilius: Labiausiai po 20 metų norėčiau džiaugtis, kad tuo metu jau būtų kiti iškilę nuosekliai dirbantys žaidėjai, kad būtų tokios šventės, tokie mačai, šou. Būtų labai smagu.
Edas: Norėčiau, kad žiūrėčiau į karjerą ir matyčiau, kad ji buvo sveika, kad man patiko visas procesas ir kad jį praėjau. Kad atidaviau viską, ką galėjau. Ir kaip Vilius sakė, kad tokių švenčių dar būtų, kad kiti lietuviai žaistų vienas prieš kitą ir galėtumėme ramiai kažkur VIP zonoje pažiūrėti ir sakyti, kaip jie nepataiko iš kairės ar dešinės (juokiasi).
Vilius: Taip, labai būtų smagu matyti, kad galėjome prisidėti, motyvuoti kitus jaunus žaidėjus, kad tai pasiektų.
