Eglė Savickaitė slidinėti galvojo tik iki tol, kol baigs mokyklą. Taip pat septyniolikmetė nė nesvajojo, kad vieną dieną atsidurs žiemos olimpinėse žaidynėse šalia savo „dievuko“, triskart olimpinio čempiono Johaneso Klebo.
Nuolat besišypsanti, nuoširdumu trykštanti E. Savickaitė duodama išskirtinį interviu LRT sako niekada nemaniusi, kad teks savo kailiu patirti tokius profesionalaus sportininko gyvenimo elementus kaip interviu žurnalistams. O kalbiname ją ypatinga proga – septyniolikmetė anykštėnė yra viena iš dviejų Lietuvos lygumų slidininkių atstovausiančių šaliai Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse.
„Aš labai jauna ir taip netikėtai pakliuvau, gal nusišypsojo laimė, bet šiaip labai jauna esu, tai net nežinau, kaip bus, taip. Stengsiuosi padaryti, ką galiu, bet, kaip bus, tai jau bus. Iš tikrųjų niekada negalvojau, kad taip galėtų atsitikti. Iš tikrųjų pradėjau sportuoti, galvojau į varžybas išvažiuosiu, į stovyklą, bet niekada nesitikėjau, kad galėsiu išvažiuoti į olimpiadą, atstovauti Lietuvai, Anykščiams, komandai visai“, – kalbėjo E. Savickaitė.
Paprastų norų – tokių kaip aktyvus laisvalaikis, dalyvavimas varžybose, stovyklose – skatinama E. Savickaitė iš pradžių vaikystėje išmėgino komandines sporto šakas – kvadratą, tinklinį, tačiau labai greit suprato, kad tokios sporto šakos yra ne jai.
„Komandoje, kai padarai klaidą, tai tada atrodo, kad visi tavimi nusivilia, bet, jeigu už save kažkokią klaidą kažkur padarai, tai gali tik save kaltinti, tai kažkaip ieškojau, kur aš čia sau tą vietą galėčiau rasti. Pas mane šeimoje buvo seneliai, kurie slidinėdavo, tai aš anksčiau kaime ir su tomis medinėmis slidėmis paslidinėdavau ir kažkaip pradėjau domėtis ir, kad yra kažkur tokia šaka. Atsimenu, ketvirtoje klasėje mano kūno kultūros mokytojas pakvietė mano dabartinį trenerį, Algį Drūsį, ir jis mane pakalbino ir aš nuėjau, užsikabinau, viskas“,– prisiminė E. Savickaitė.
Slidinėjimas E. Savickaitę pakerėjo iškart. Tačiau gyvenimo sieti su profesionaliu sportu ji neketino.
„Man patiko – ten tokia atmosfera, ta prasme, toks sportas lauke, grynas oras ir tos slidės, man labai patiko, iškart sakiau, čia jau mano vieta, viskas, būsiu. Niekada negalvojau sportuoti ilgiau nei 12 klasė, galvojau, pabaigsiu mokyklą ir pabaigsiu sportuoti, bet dabar galvojau, kad gal dar iki kitų olimpinių reikėtų pasportuoti, pasiruošti kitoms, kad nebebūčiau tokia jauna jau“, – pasakojo E. Savickaitė.
Motyvacijos sportuoti E. Savickaitei pridėjo 2020-ųjų žiemos jaunimo olimpinės žaidynės. Ji buvo jauniausia mūsų šalies slidinėjimo rinktinės narė Lozanoje.
„Turėjau tokį užsibrėžtą tikslą, kad per klasikos distanciją aplenkčiau 20 varžovių ir įvykdžiau tą tikslą ir labai buvo smagu. Ten iš tikrųjų labai daug patirties gavau, nes ir varžybų dar reikėdavo važiuoti traukiniais, metro, dar tas laukimas, dar tas psichologiškai pasiruošimas turėdavo būti rimtas, tai atrodo, kad dabar lengviau net prieš paprastas varžybas – ta prasme, nebebūna tokio jaudulio jau, tokia rami išvis, atsipalaidavus būnu. Labai geras pasiruošimas psichologiškai“, – teigė slidininkė.
Psichologinės ramybės vienai jauniausių Lietuvos olimpinės rinktinės narių palinkėsime ir Pekine. Lietuvė dalyvaus asmeninėse ir komandų sprinto lenktynėse bei 10 kilometrų klasikiniu stiliumi rungtyje.
„Norėčiau pasirodyti, išspausti viską, iš tikrųjų tikslų tokiame renginyje nelabai turiu, bet labai jauna esu, gal net jauniausia. Tikrai noriu pasirodyti ir išspausti viską, ką galiu ir nepadaryti gėdos, vienu žodžiu“, – sakė E. Savickaitė.
Atskleisime, E. Savickaitė turi dar ir slaptų svajonių olimpinėse žaidynėse – ją iiitin pradžiugintų nuotrauka su triskart olimpiniu čempionu, norvegu Johanesu Klebo.
„Kai žiūriu visada varžybas, tai palaikau Klebo. Labai patinka, jau ten, Jėzau, meilė, žinote. Kaip smagu būtų pasigauti, pakalbinti, bet, aišku, nelabai gal išeis, bet nuotraukos norėčiau išpešti kokios“, – kalbėjo E. Savickaitė.
