Sportas

2021.01.23 07:00

Neskelbti krepšinio čempiono atsiminimai: Lubino reikšmė, valstybinis sutikimas ir į diplomatinį skandalą peraugęs latvių pyktis

Gintarė Grikštaitė, LRT.lt2021.01.23 07:00

Portalas LRT.lt pristato ilgametės LRT sporto žurnalistės Gintarės Grikštaitės ypatingą archyvą, kurio garso įrašai buvo sunaikinti sausio 13-ąją, tačiau ant popieriaus užrašyti legendiniai atsiminimai išliko iki mūsų dienų. Tai 1937 ir 1939 metų Europos krepšinio čempiono, vėliau legendinio Lietuvos stalo tenisininko Eugenijaus Nikolskio atsiminimai. Pirmoje dalyje skelbiame E. Nikolskio atsiminimus apie būtent šiuos tarpukaryje vykusius Europos čempionatus. Šie atsiminimai viešai skelbiami pirmą kartą.

Portalas LRT.lt už 1937 ir 1939 m. istorines čempionatų nuotraukas dėkoja unikalaus krepšinio muziejaus Joniškyje įkūrėjui Leonui Karaliūnui bei TV laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjui Vidui Mačiuliui, pasidalijusiam kitomis šiame straipsnyje matomomis nuotraukomis.

Antrąją atsiminimų dalį LRT.lt galėsite paskaityti po savaitės. Joje – apie E. Nikolskio karjerą stalo tenise.

Darbas nuotoliniu būdu iš namų – puiki proga pavartyti savo archyvus, kurių, daugiau nei tris dešimtmečius dirbant sporto žurnaliste, susikaupė labai daug. Vienas pirmųjų bandymų prisiliesti prie šlovingos Lietuvos sporto istorijos buvo dar 1990 m., baigiant žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Paskatinta diplominio darbo vadovo Laimono Tapino tuomet parengiau tris apybraižas radijui apie mūsų sporto legendas.

Tada stalo teniso kamuoliukas kainavo 50 centų, geresnės rūšies – net 60. Mama duodavo sekmadienį nueiti į kiną pusę lito, tai neidavom, o eidavome nusipirkti kamuoliukų

Visos jos buvo sumontuotos, bet į eterį taip ir nepateko. Juostos dingo užgrobus Lietuvos televiziją kruvinąją Sausio 13-ąją. Apybraižų herojai jau mirę, tačiau jų prisiminimai liko į aplanką susegtame diplominiame darbe.

Vienas iš jų – 1937 ir 1939 m. Europos krepšinio čempionas, 7 kartus Lietuvos, du kartus Baltijos šalių, kartą SSRS čempionas, 4 vietos pasaulio stalo teniso čempionate laimėtojas Eugenijus Nikolskis.

1917 m. jis gimė Rusijoje, Archangelske, ten tėvai buvo pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą. Į Lietuvą šeima grįžo 1922 m., kai berniukui buvo 5-eri. Besimokydamas Kauno jėzuitų gimnazijoje pradėjo sportuoti. Išbandė nemažai sporto šakų, bet labiausiai pamėgo stalo tenisą ir krepšinį.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje rungtyniavo 1937–1939 m. Tiesa, žaidė nedaug – tik dvejas rungtynes, per kurias įmetė 5 taškus.

Nors dukart tapo Europos krepšinio čempionu, E. Nikolskis save vadino stalo tenisininku, nes su tenisu nesiskyrė visą gyvenimą. Baigęs sportininko karjerą, dirbo treneriu. 1953 m. vedė poetę J. Ševeliovą ir išvyko gyventi į Maskvą.

1989 m. drauge su dar šešiais Europos čempionais, išsibarsčiusiais po visą pasaulį, tarp jų ir ryškiausia komandos žvaigžde Pranu Lubinu, E. Nikolskis buvo atvykęs į Lietuvą – Kauno sporto halėje buvo pagerbtas istorinės Europos čempionų pergalės 50-metis.

Jau šešerius metus nebėra nė vieno gyvo Europos čempiono. Paskutinis, Vytautas Norkus, 2014 m. mirė JAV. E. Nikolskį artimieji išlydėjo gerokai anksčiau – dar 1992 m. Jis palaidotas Kaune, Karmėlavos kapinėse.

Į tėvynę sugrįžo tik E. Nikolskio palaikai, nors besibaigiant 1989-iesiems, kai kalbinau jį Maskvoje, nedideliame, bet pilname knygų ir labai jaukiame bute miesto centre, jis sakė, kad baigti gyvenimą labai norėtų laisvoje Lietuvoje.

„Apie mano pageidavimus net kalbėti nereikia. Jie labai aiškūs. Aš gyvenau nepriklausomoje Lietuvoje ir be galo norėčiau joje ir mirti. Aš optimistas ir galvoju, kad, duok Dieve, viskas bus gerai“, – tada kalbėjo pašnekovas.

Kai susitikome Maskvoje, E. Nikolskiui buvo 72-eji metai. Jis pasiskundė, kad per visą gyvenimą neuždirbo tiek, kad nors telefonu galėtų dažniau pabendrauti su buvusiais bendražygiais, todėl labai džiaugiasi kiekvienu turtingesnių draugų skambučiu. Labai svetingai priėmė ir mane, iš Lietuvos atvykusią studentę, ir mielai pasidalijo jaunystės prisiminimais.

„Aš atsimenu laikus, kada Kaune dar buvo „konkė“, pakinkyta arkliais, ir važiuodavome per Laisvės alėją. Buvo didžiausia sensacija, kada prie miesto sodo paklojo gabaliuką asfalto.

Sportas, kaip jis šiuo metu suprantamas, egzistavo tik dėl atskirų grupelių entuziazmo. Jokios valstybinės paramos nebuvo. Buvo tik kai kurių komandų, ypač futbolo, mecenatų. Aikšteles ar stadionus statėm savo jėgomis. Atsimenu, 1929 m. į LFLS (Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga – aut. past.) stadioną kas sekmadienį susirinkdavome. Jis buvo žemesnio lygio, ateidavome, valėme sniegą, viską darėme savo jėgomis.

Tada stalo teniso kamuoliukas kainavo 50 centų, geresnės rūšies – net 60. Mama duodavo sekmadienį nueiti į kiną pusę lito, tai neidavom, o eidavome nusipirkti kamuoliukų“, – apie jaunystės dienas Kaune kalbėjo E. Nikolskis.

Šio žmogaus meilė sportui buvo stulbinanti. Net perkopęs septintą dešimtmetį jis dažnai paimdavo į rankas stalo teniso raketę ir prie žaliojo stalo kaudavosi su kelis kartus jaunesniais varžovais. Matyt, todėl jis buvo pavydėtinai geros figūros, lengvos eisenos ir, kaip teko įsitikinti, stiprių delnų.

Kone 30 metų trukęs E. Nikolskio minėtas pergalių metraštis buvo pradėtas rašyti dar vaikystėje. Jis žaidė futbolą, šokinėjo į aukštį, vėliau du kartus tapo Europos krepšinio čempionu, bet savo sporto šaka laiko stalo tenisą. Ir tik jį. Gal todėl, kad kaip teniso karalius garsėjo bemaž 20 metų, o krepšinio aikštelėje – vos 4–5.

E. Nikolskis tai aiškino labai paprastai – Nepriklausomoje Lietuvoje pasaulinio lygio buvo tik šachmatai ir stalo tenisas, o krepšinis – garsus tik Europoje.

„Krepšinio pradžia Lietuvoje buvo, kai pirmą kartą į Lietuvą atvyko P. Lubinas, K. Savickas, J. Knašas. Jų treniruojami vyrai buvo gabūs, gana greitai iš jų perėmė techniką, iš dalies ir taktiką. 1937 m., prieš pat Europos pirmenybes, kuriose dar nebuvo aišku, ar mes dalyvausime, atvažiavo Pranas Talzūnas ir Feliksas Kriaučiūnas.

Tuo laiku Lietuvoje gyveno J. Žukas, jo specializacija buvo ne krepšinis, o lauko tenisas, bet, kaip ir kiekvienas jaunas amerikietis, jis mokėjo krepšinį žaisti. Bet turbūt ne geriau už mus“, – kalbėjo E. Nikolskis.

1935 m. Lietuvos krepšininkai latviams pralaimėjo net 10:123. Tačiau, praėjus vos metams, perėję amerikiečių treniruotes ir padedami P. Lubino ir J. Žuko, lietuviai 35:27 jau nugalėjo Latviją. Ir tai labai įžeidė priešininkų komandą.

Netrukus Rygos savaitraštis „Sporto pasaule“, prognozuodamas Europos pirmenybių nugalėtojus, padalijo komandas į tris grupes. Neabejotina favorite buvo laikoma Latvijos rinktinė, toliau ėjo Estija, Lenkija, Italija, o Lietuvai buvo skirta paskutinė vieta galutinėje grupėje, net po Turkijos ir Egipto rinktinių.

Tai labai užgavo Lietuvos sporto funkcinierių ir krepšininkų ambicijas, tačiau ką daryti? Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno užjūrio krepšininko, o savo jėgomis vyrai dar nebuvo įtikėję, tad išsiuntė skubią telegramą į JAV: „Gelbėkit. Būtinai reikalinga pagalba.“ Taip likus mėnesiui iki Europos čempionato Kaune pasirodė P. Talzūnas ir F. Kriaučiūnas. Jų atvykimas buvo didžiulė paslaptis iki pat rungtynių pradžios.

Europos čempionato organizatoriai ir toliau menkino lietuvius. Vienas iš tuometinių Lietuvos rinktinės žaidėjų Leonas Baltrūnas taip prisiminė situaciją: „Mes Rygoje buvome apgyvendinti ne „Romos“ viešbutyje, kur tik išrinktieji ir tolimesni kaimynai buvo apgyvendinti, bet netoli stoties ir „talkučkos“ (sendaikčių turgaus – LRT.lt) – „Excelsior“ viešbutyje. Jis visai neblogas buvo mūsų sąlygomis, nors kiek toliau nuo žaidimų stadiono.

Daugiausia stebino, kad traukiniui riedant į Rygos stotį mūsų nepasitiko nė vienas oficialus žaidynių rengimo atstovas ir tik dėka paskirto lietuvių palydovo sužinojome, kur esame paskirti apgyvendinti. Vietos lietuviai sakė, kad tą patį rytą atvažiavę užsienio krepšininkai buvo sutikti su orkestru ir visokiais draugiškumui įrodyti mandrumais.“

Sėkmės nelabai buvo tikimasi ir Lietuvoje. Balandžio 30-ą dieną krepšininkus į čempionatą išlydėjo vos keletas žmonių.

Latviai, išvydę, kad lietuvių gretose nėra P. Lubino, tiesiog rankomis mojo – komanda be Lubino visiškai nepavojinga.

Pirmieji apsigavo italai. Rungtynes su lietuviais jie pradėjo antros sudėties. Kai pamatė, kad pasielgė neprotingai, jau buvo vėlu. Net metę kovon geriausius savo žaidėjus, pralaimėjo 20:22.

Vėliau neatsilaikė ir Estija, Egiptas. Nepaprastai reikšminga mūsų komandai buvo moralinė pergalė prieš Lenkijos rinktinę. Nedraugiški kaimynių šalių santykiai atsiliepė ir rungtynėms. Ir vieni, ir kiti žaidė labai šiurkščiai. Dvikovą 32:25 laimėjo lietuviai.

Komandos gerbėjai iš salės juos išnešė ant rankų. Finale mūsų komandai teko susitikti su temperamentingaisiais italais. Net „šeštas“ komandos žaidėjas – teisėjas, Šveicarijos italas, kuris negarbingai mėgino padėti savo tautiečiams ir nepelnytai skyrė pražangas, nesugebėjo atimti iš lietuvių pergalės.

Atvažiavę į Kauną, išlipę iš traukinio ir stoties aikštėje pamatę dešimtis tūkstančių žmonių, mes nesupratome, kur esame ir kas atsitiko. Tada atsisėdome į atviras mašinas ir nuo stoties važiavome į Kūno kultūros rūmus. Per visą Vytauto prospektą važiavome kaip per skruzdėlyną, prikimštą priėjusių žmonių.

Paskutinėmis rungtynių sekundėmis pernelyg įsiaudrinę italai neišnaudojo baudų metimų ir vienu tašku pralaimėjo 23:24.

E. Nikolskis prisimena, kad dažnas lietuvis rinktinę sveikino ne kaip Europos čempionę, bet kaip Lenkijos nugalėtojus.

„Europos krepšinio pirmenybių didvyriu tikrai buvo P. Talzūnas. Jis galbūt nebuvo toks efektingas, bet tikrai efektyvus. Be jo apie jokius laimėjimus negalėjo būti nė kalbos. Daug kas klysta, atiduoda pirmenybę F. Kriaučiūnui, dažnai mini J. Žuką, bet komandos pagrindas, ramstis, buvo Talzūnas. Mes pratę daugiau kalbėti apie tuos, kurie mums padėjo, sakome, kad be jų negalima buvo laimėti.

Galbūt tai ir tiesa, bet mes žinome, kad krepšinio komanda – tai ne vienas ar du žmonės, o desėtkas. Mūsų vyrukai iš bendro vaizdo, iš komandinių veiksmų beveik neišsiskyrė. O tokie žaidėjai, kaip A. Andriulis, Z. Puzinauskas, L. Baltrūnas, tikrai buvo jiems lygiaverčiai.

Laimėję ir gavę Europos čempionų dovanas Rygoje, po dienos ramiai atsisėdome į traukinį ir su išpildytų pareigų jausmu galvojome – po 7–8 valandų būsime namie. Bet mes neįsivaizdavome, absoliučiai neįsivaizdavome, kas mūsų laukia Lietuvoje“, – prisiminimais dalijosi E. Nikolskis.

Čia jau buvo gyvenama šia pergale. Nuo pat pirmo laimėjimo į Rygą ėmė plaukti sveikinimų telegramos. Gatvėse vienas kitą glėbesčiavo nepažįstami žmonės. Veiksmui pasibaigus, į Kauno valstybės teatro sceną pakilo Kipras Petrauskas pasveikinti visų su pergale. Operos orkestras sugrojo ir visa salė sugiedojo Lietuvos himną. Paskui ilgai netilo triukšmingos ovacijos ir šūksniai „Valio Lietuvai!“.

„Prasidėjo tas nuo pat rubežiaus tarp Lietuvos ir Latvijos. Mažytė stotelė, kurioje traukinys nesustoja. Mes pamatėme minią žmonių su vežimais, su arkliais, su trispalvėmis. Mes nesupratome iš karto, ko tie žmonės nori, kodėl jie susirinko pravažiuojant traukiniui.

Tuomet pamatėme kelis plakatus su palinkėjimais krepšininkams ir t. t. Už pusės valandos turėjo būti pirma stotis – Joniškis“, – kalbėjo E. Nikolskis.

Joniškio stotis šventiškai pasitiko Europos čempionato nugalėtojus: minios žmonių, trispalvės, plakatai, tik čia dar beveik kiekvieno rankose gėlės šauniesiems Lietuvos krepšininkams. Miestelyje nebuvo sodininkystės ūkio, tad gėles žmonės specialiai parsisiųsdino iš Šiaulių.

Kita stotis – Šiauliai. Juose vėl marios žmonių, tarp jų ir burmistras Valančius, jis padovanojo Europos čempionams šiauliečių dovaną – sidabro vainiką. Vainiko rėmuose ant rusvo aksomo puikavosi sidabro lentelės su išgraviruotomis krepšininkų pavardėmis.

Į Palemoną krepšininkų sutikti ir palydėti iki Kauno atskrido lėktuvas. Iš jo pabiro gėlės.

„Atvažiavę į Kauną, išlipę iš traukinio ir stoties aikštėje pamatę dešimtis tūkstančių žmonių, mes nesupratome, kur esame ir kas atsitiko. Tada atsisėdome į atviras mašinas ir nuo stoties važiavome į Kūno kultūros rūmus. Per visą Vytauto prospektą važiavome kaip per skruzdėlyną, prikimštą priėjusių žmonių.

Atvažiavę prie rūmų, kur taip pat pilna žmonių buvo, mes pamatėme Lietuvos Vyriausybę su ministru pirmininku J. Tūbeliu priešakyje. Prieš išvažiuodami į Rygą mes tiktai žinojome, kad tokie žmonės yra, bet kad jie ateis mūsų sutikti... Tada mums absoliučiai tai buvo nesuprantama. Kūno kultūros rūmuose pasidalinome įspūdžiais su Vyriausybės nariais. Ir tik tada po truputį pradėjome suprasti, koks nepaprastas įvykis yra šita pergalė. Gal ne tik Lietuvos sporto, bet visos Lietuvos istorijoje.

Buvome apdovanoti, priimti Lietuvos prezidento. Atidžiai skaitėme spaudą, kur pirmuose puslapiuose buvo aprašytos rungtynės. Toks įvykis mūsų asmeniškame gyvenime įvyko pirmą kartą – žmonės pažino mus gatvėje, šnekino, klausinėjo. Sunkiai apsipratome su savo nugalėtojų vaidmeniu, jam buvome nepasiruošę, nes viskas taip nelauktai įvyko. Po to viskas įėjo į kasdienines ribas“, – prisiminė E. Nikolskis.

Kitų metų pavasarį Lietuvos krepšininkai buvo pakviesti į draugiškas rungtynes Paryžiuje ir Nicoje. Europos pirmenybėse prancūzai užėmė 4 vietą ir buvo nusivylę. Jie labai norėjo atsirevanšuoti, tad pakvietė lietuvių komandą į svečius.

Į Paryžių krepšininkai važiavo kietais traukinio vagonais – miegamieji tuo metu buvo per brangūs net Europos čempionams. Tačiau vadovai, pasak E. Nikolskio, keliavo minkštuose vagonuose ir lydinčių asmenų buvo bemaž tiek, kiek ir žaidėjų. Tai kėlė didžiulį krepšininkų pyktį. Ar nebūtų vertingesni jų vietose gydytojas ir masažuotojas, apmaudo neslėpė E. Nikolskis.

Išsvajotame Paryžiuje Europos čempionai maudėsi šlovės spinduliuose. Aplink juos visur būriavosi žurnalistai, be paliovos spragsėjo fotoaparatų blykstės. Tačiau Lietuvos krepšininkams ne tik rungtynės rūpėjo – jie nuskubėjo į Panteoną nusilenkti Voltaire`o, Victoro Hugo, Emile`o Zola ir kitų įžymybių atminimui.

Kitą dieną visi laikraščiai mirgėjo publikacijomis apie būsimas rungtynes ir kombinuotomis nuotraukomis – L. Baltrūnas ir F. Kriaučiūnas su prancūzais.

Viskas būtų puiku, jeigu prieš rungtynes Lietuvos krepšininkai nebūtų užstrigę lifte, iš jo niekas neskubėjo jų išvaduoti. Be to, šiek tiek buvo kaltas ir prancūzų meniu: jame buvo nedaug maisto, bet užtektinai vyno ir šampano.

„Pralaimėjome Prancūzijai kelių taškų skirtumu. Komanda buvo nelabai pasiruošusi. Kriaučiūnas buvo prastos formos, iš amerikiečių žaidė vienintelis Budriūnas. Ir aplinka buvo truputėlį neįprasta – krepšinio aikštelė buvo įrengta milžiniškame velodrome, nebuvome pratę ir prie prancūziškos publikos“, – pasakojo Europos čempionas.

Prancūzai triumfuoja – nugalėjo Europos čempionus. Tuoj po rungtynių jie pareiškė, kad antro susitikimo Nicoje nebus, nors bilietai jau buvo pradėti pardavinėti. Važiuoti atgal skubino ir Lietuvos Vyriausybė, ji atsiuntė telegramą „Greičiau grįžkite namo!“. Čempionai neturėjo teisės pralaimėti.

1939 m. Europos čempionatui Lietuva rengėsi labai atsakingai. Jo globėju tapo prezidentas Antanas Smetona, jis paskyrė dovaną nugalėtojams. Antros vietos laimėtojų prizu pasirūpino Švietimo ministras Leonas Bistras, trečios – Kauno burmistras Antanas Merkys, ketvirtos – Kūno kultūros rūmai. Ekskursijoms ir asmenims, kurie planavo vykti į Kauną geležinkeliais, buvo suteiktos didžiulės nuolaidos. Užsienyje – nuo 33 iki 75 procentų, Lietuvoje – 50. Kauno Ąžuolyne per 3 mėnesius pastatė pusės milijono vertės sporto halę. Visą Lietuvą apėmė krepšinio karštligė.

Gegužės 21 d. III Europos čempionatą atidarė A. Smetona: „Lietuvai tenka garbės matyti šiuo gražiu pavasario metu Europos krepšinio pirmenybes Kaune. Ir jųjų proga man malonu pasveikinti šio kilnaus žaidimo šeimininkus, rengėjus ir pašaliečius.“

Orkestras sugrojo Marijos giesmę ir į salę įžingsniavo 8 šalių rinktinės: Estijos, Prancūzijos, Vengrijos, Italijos, Suomijos, Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos. Mūsų rinktinės garbę gynė 5 užjūrio lietuviai.

1939 m. savaitraštis „Trimitas“ rašė: „Didžiausias mūsų komandos stulpas buvo Lubinas, apie jį bėgiodavo 2–3 svečių žaidėjai ir kiek pajėgdami jį saugojo. Tačiau Lubinas, būdamas svečių uždengtas, nesistengdavo į krepšį mesti pats, bet mokėjo gerai perduoti kamuolį saviškiams, kurie progas geriausiai išnaudodavo. Antras iš eilės didžiausias kovotojas buvo Mykolas Ruzgys. Jis moka gerai susikaupti, sunkiai yra uždengiamas ir mėto į krepšį iš įvairių padėčių. Puikūs mėtytojai yra Budriūnas, Puzinauskas, gynėjai – Kriaučiūnas, Jurgėla ir Andriulis.“

Pasak E. Nikolskio, P. Lubinas buvo labai geras krepšininkas, bet buvo didžiulis ir kitų žaidėjų indėlis.

„Pranas buvo labai stiprus žaidėjas, bet, kaip aš jau pabrėžiau, komanda – tai ne vienas žaidėjas. Krepšinio lygis nuo 1937 m. iki 1939-ųjų Europoje nepaprastai pakilo, tad jokiu būdu negalima teigti, kad rungtynes laimėjo vienas žmogus. Tai būtų ir nesportiška, ir neprotinga. Jis galėjo būti ryškesnis, bet jokiu būdu nesudarė komandos veidrodžio.

1939 m. Europos pirmenybėse sunkiai laimėjome prieš Latviją. Bet aš paaiškinu tą tik tuo, kad buvo nepalankūs burtai: pirma diena, pirmos rungtynės, susijaudinimas ir t. t. Per likusias rungtynes nė viena komanda netgi ne tai kad neturėjo šansų laimėti, bet netgi nepasipriešino mūsų komandai.

Net ir neseniai mus nugalėję prancūzai. Kada žaidėme revanšines rungtynes Kaune, komanda buvo sustiprinta, savo aplinkoje, ir mes laimėjome žymiai didesniu skirtumu net be didesnių pastangų.

Paskui visos ceremonijos po laimėtų krepšinio pirmenybių iš principo buvo tos pačios“, – teigė E. Nikolskis.

Po abiejų Europos čempionatų, kuriuose triumfavo Lietuva, galėjo labai pablogėti diplomatiniai santykiai su Latvija. 1937 m. lietuviai viešbutyje pamiršo Latvijos prezidento paskirtą Meisterio dovaną – sidabro skydą. Apsižiūrėjęs, kas atsitiko, valstybės atstovas išskubėjo jos paimti, tačiau buvo pareikalauta pasiaiškinti diplomatiniu keliu.

Na, o 1939 m., Lietuvos krepšininkams įveikus latvius Kaune, pastarieji puolė tikrinti rungtynių laiką. Vėliau parašė skundą, kad buvo apstumdyti. Sportinis konfliktas peraugo į nacionalines aistras. Vos nenutrūko diplomatiniai santykiai. Ieškant kompromiso, Lietuva buvo paskelbta absoliučia Europos čempione, Latvija – čempione be aukštaūgių.

„Latviai nemokėjo sportiškai pralaimėti, <...> prasidėjo su sportu nieko bendro neturinčios intrigos, jos ir privedė, iš dabartinio taško žiūrint, prie incidento – nutraukti tarp draugiškų, broliškų ir gretimų tautų diplomatinius santykius. Man rodos, kad šiandien tai būtų visiškai neįmanoma“, – aiškino pašnekovas.

Po pergalės prieš latvius 10 000 žiūrovų giedojo tautišką giesmę. Jiems padėjo ir tie, kurie buvo lauke. Lietuva vėl geriausia Europoje.