Sportas

2019.07.19 05:30

Kamuolį į programavimą iškeitęs buvęs rinktinės futbolininkas: kartais į treniruotes eidavau vos ne su ašaromis akyse

Vaidotas Kazlauskas, LRT.lt2019.07.19 05:30

Praėjusių metų pavasarį Lietuvos sporto padangę apskriejo netikėta žinia – profesionalo karjerą, būdamas vos 22-ejų, nusprendė baigti vienas perspektyviausių savo kartos šalies futbolininkų Simonas Stankevičius. Po sprendimo praėjus daugiau nei metams, LRT.lt kalbintas buvęs sportininkas pripažino – sportinė veikla jam nebeteikė jokio malonumo.

Vingiuotas kelias nuo Panevėžio iki Norvegijos

2015-ųjų kovo 27-oji – Lietuvos futbolo rinktinė legendiniame Londono „Wembley“ stadione kaunasi su Anglijos žvaigždėmis atrankoje į kitais metais vyksiantį Europos futbolo čempionatą. 66-ąją minutę Lietuvos rinktinėje įvyksta keitimas – 19-metis puolėjas S. Stankevičius pasirodo aikštėje, pakeisdamas Tomą Mikuckį.

Praeina kiek daugiau nei treji metai.

2018-ųjų balandžio 22-oji – Vilniaus regiono futbolo mėgėjų komanda „Top Kickers“ SFL pirmenybėse 8:1 sutriuškina „Imperialą“, o keturis įvarčius laimėtojų gretose muša… 22-ejų puolėjas S. Stankevičius, be gailesčio bausdamas varžovus už jų klaidas.

Atrodo neįtikėtina? Tačiau pradėti reikia nuo pradžių. Panevėžyje gimęs ir augęs S. Stankevičius savo amžiaus grupėje lygių praktiškai neturėjo – galingai sudėtas puolėjas padėdavo Panevėžio futbolo akademijos komandai tapti įvairių jaunių varžybų laimėtojais, kol 2009-aisiais jo talentą pastebėjo ir pasikvietė tada dar gana šviežia buvusi Kaune įsikūrusi Nacionalinė futbolo akademija.

Čia snaiperis neužsibuvo ir jau po poros metų, 2011-aisiais, patraukė į Angliją, kur prisijungė prie tuo metu dar antrajame divizione, vadinamame „Championship“, rungtyniavusios „Leicester City“ komandos ir iki pat 2015-ųjų pabaigos žaidė klubo jaunimo komandose (kartą buvo skolintas ir žemesnio diviziono „Oldham Athletic“ komandai), tačiau, norėdamas dėti pirmą žingsnį link vyrų futbolo, 2016-ųjų starte žaidėjas grįžo į Lietuvą ir sukirto rankomis su Vilniaus „Žalgiriu“.

Karjeros etapas čia nebuvo rožėmis klotas – futbolininkas toli gražu ne visada patekdavo į tuo metu komandai vadovavusio Valdo Dambrausko planus bei įprastai į rungtynes įsijungdavo tik po keitimo.

Norėdami jaunam puolėjui suteikti daugiau žaidybinio laiko, tą vasarą klubo vadovai nutarė nuomos pagrindais jį išsiųsti į Kroatiją, į antroje lygoje žaidusią „Šibenik“ komandą. Laikas ten taip pat nebuvo sėkmingas, į Lietuvą po sezono grįžusio puolėjo „Žalgiris“ savo planuose nebematė ir bendradarbiavimas buvo nutrauktas.

2017-uosius metus puolėjas dar rungtyniavo Norvegijos komandose „Mjondalen“ bei „Egersunds“, o po sezono nusprendė – futbolininko karjeroje atėjo laikas dėti tašką ir pereiti prie naujo, daugiau laimės jam teikiančio iššūkio – programavimo.

Sprendimas brendo jau kurį laiką

Tai, jog po karjeros atletai ne visada lieka sporte, yra ganėtinai įprastas dalykas, tačiau perėjimas būtent prie informacinių technologijų sferos karjerą baigus vos 22-ejų nustebino ne vieną Lietuvos futbolo sirgalių.

Pastaruosius metus buvęs futbolininkas buvo visiškai dingęs iš viešosios erdvės ir užsiėmė tuo, kas jam dabar teikia didžiausią džiaugsmą: mokslai užsienyje, nauji darbai ir nauja veikla, kurioje jaučiasi savas ir galintis save realizuoti.

Atvirame pokalbyje su portalu LRT.lt buvęs sportininkas, o šiuo metu vienoje iš Vilniuje įsikūrusių informacinių technologijų įmonių dirbantis ir Anglijoje mokslus kremtantis S. Stankevičius pripažino – žaisdamas futbolą jis tiesiog nesijautė savo rogėse.

„Tai nebuvo kažkoks vienetinis sprendimas, ta galimybė baigti karjerą gundė gal dvejus ar trejus metus. Pirmos mintys atėjo dar tada, kai išvykau iš Vilniaus „Žalgirio“ (2016-ųjų vasara – LRT.lt). Tiesiog futbolas visiškai nebeteikė laimės, žaidžiau tik tam, kad žaisčiau. Jei būtų reikėję – būčiau žaidęs ir toliau, tačiau žinojau, ką noriu veikti paskui, tad viską užbaigti nebuvo sunku“, – neslėpė S. Stankevičius.

„Dar vienas aspektas – labai prastai jaučiausi savirealizacijos prasme, psichologiškai. Jaučiau, kad savęs gerai neišnaudoju (tiesiog fizinio savęs išnaudojimo man neužteko). Tai žiauriai kirto per psichologiją, jautiesi, jog nelabai kažką nuveikei, ir galvoji, kad tiesiog švaistai savo laiką. Ypatingai tai pasijautė, kai pradėjau dažnai keisti klubus, sulaukdavau įvairiausių komentarų. Ir pradedi galvoti – kam man laukti, kol sueis trisdešimt, kad galėčiau pradėti kažką naujo, jei mano veikla džiaugsmo nebeteikia jau dabar. Dabar kartais sau ir kitiems sakau, jog priėmiau geriausią sprendimą savo gyvenime. Nebuvo nė dienos, jog dėl savo sprendimo pasigailėčiau“, – prisipažįsta jis.

Kalbėdamas apie tai, kaip tokį sprendimą priėmė šeima ir artimieji, S. Stankevičius atviras – susilaukė nemažai palaikymo.

„Visa šeima matė, koks aš nelaimingas. Su manimi į klubus užsienyje važiavo ir mano draugė, matė, koks aš nelaimingas. Būdavo, jog į treniruotę einu vos ne su ašaromis akyse, taip to nebenorėjau. Draugė mane tarsi ir ragino baigti, nebekankinti savęs. Galbūt vienas net ir nebūčiau drįsęs to padaryti, nes tikrai buvo baisu priimti tokį sprendimą, nes investuota buvo daug, taip pat buvo ir tų galimybių, galvoji, gal pabandyti dar kartą.

Bet tada supranti: naujas kontraktas – dar dveji metai, nauja šalis – dar dveji metai ir net nepastebi, kaip tau jau trisdešimt, savęs nerealizavai (tikrai negaliu sakyti, kad pasiekiau kažką įspūdingo ir tuos metus nugyvenau prasmingai). Labai trūko tos protinės veiklos, po treniruočių nuolat lįsdavau į kompiuterį ir tuo užsiimdavau“, – apie savo dabartinės veiklos užuomazgas kalbėjo pašnekovas.

Norėjosi ramybės

Nors buvo laikomas itin perspektyviu savo kartos žaidėju, pats S. Stankevičius atviras – savęs žvaigždės vaidmenyje nematė niekada, o tą etiketę jam esą klijuodavo aplinka.

„Žiniasklaida apie mane išpūtė tarsi tam tikrą burbulą, esą aš – labai geras žaidėjas, nors realiai normaliai net neišėjau į vyrų futbolą, o patys tą burbulą vėliau ir susprogdino. Tai labai kirto. Tarsi buvo norima, jog žmonės mėgautųsi skaitydami, kaip aš nežaidžiu. Patys iš manęs padarė talentą, o po to skalambijo apie tai, kaip tas talentas baigė karjerą.

Buvo tų suspindėjimų, tačiau kažko apčiuopiamo – ne. Nesakau, kad žaisti buvo kažkokia klaida, man, kaip asmenybei, tai davė tikrai daug. Tiesiog su laiku suvoki, kokios yra tikrosios vertybės, tačiau tos vertybės, esančios futbole, daug džiaugsmo neteikė“, – atviravo panevėžietis.

„Kai susideda nesėkmės, savirealizacijos klausimas, klajonės po klubus, kitas šalis, galvoji – kam man to reikia? Nežinau kodėl, bet visada norėjau sėdėti ofise, sukti galvą, bet visi stebisi – ką, jis gal kvailas, juk taip smagu sportuoti. Nežinau, gal po penkerių metų vėl kalbėsiu kitaip, bet dabar tai atrodo kaip svajonės išsipildymas.“

S. Stankevičius taip pat neslepia, jog dėmesys jį kiek išvargino, tad baigęs karjerą norėjo gyventi ramiai ir viešojoje erdvėje nebefigūruoti.

„Baigęs karjerą norėjau visai pasislėpti, kad niekas nekreiptų dėmesio, labai norėjau gyventi ramiai, labai tą mėgstu. Pats visą tą gautą kritiką priimdavau tikrai labai asmeniškai. Ypatingai, kai būdavo prasti laikotarpiai. Tokie maži dalykai susidėjo ir ta nuomonė formavosi, jog galbūt tai nėra man, tad reikėjo tik išdrįsti tai padaryti“, – sakė S. Stankevičius ir pridūrė, kad turėjo pasiūlymų dar išvykti ir į egzotiškesnius kraštus.

„Pasiūlymų vykti į užsienį turėjau visada, tarkime, į Suomiją ar Indiją (apie jį net svarsčiau, vien dėl patirties). Buvo dar ir Islandija, tad važiuoti tikrai buvo kur. Tačiau sau sakiau, jog dar pažaisti norėčiau Lietuvoje. Su tuometiniais „Trakais“ (dab. „Riteriais“ – LRT.lt) susitarti nepavyko, dar kvietė keli žemesnio lygio klubai, bet sakau ne, jei jau taip, kam visai besitampyti.

Baigęs karjerą iš karto žinojau, jog eisiu į šitą sritį ir lįsiu ten dar giliau. Jei būčiau žaidęs Lietuvoje – gal būčiau derinęs mokslus čia, vietoje, su futbolu, tačiau dabar esu atsidavęs tik mokslui ir dėl to labai džiaugiuosi“, – su šypsena veide apie savo sprendimą kalbėjo buvęs sportininkas.

Iš futbolo aikštės – prie programuotojo stalo

Kalbai pasisukus apie dabartinę jo veiklą, S. Stankevičius nedvejodamas pradėjo berti įvairiausius informacinių technologijų srities terminus.

„Mano dabartinė darbo sritis – aš programuoju vidinius produktus. Dabar dirbu prie vieno įrankio, kuriuo mano komandai būtų lengviau ištaisyti iškylančias sistemų klaidas.

Manęs kaip futbolininko čia niekas nežino, susirinkę labiau mokslo žmonės. Mano ir draugai dabar daugiausia yra tokie, pats esu įsisukęs į mokslo sritis, bet aš labai tai vertinu, gal dėl to, kad iš vidaus to anksčiau niekad nemačiau. Labai džiaugiuosi tokiais mokslo žmonėmis, kurie savo srityje yra labai stiprūs, protingi, turi ką papasakoti, labai jais žaviuosi“, – apie kardinalius pokyčius gyvenime pasakojo S. Stankevičius.

Ne paslaptis, jog darbas informacinių technologijų sektoriuje įprastai yra paklausus ir už jį siūlomas ganėtinai solidus atlyginimas. Tačiau pašnekovas atviras – pinigai šiuo atveju jam nevaidino visiškai jokio vaidmens.

„Finansinis rodiklis šiuo atveju neveikė visiškai – tiesiog tuo gyvenu. Man svarbu daryti tai, kas patinka, ir dabar kiekvieną dieną pagaliau smagiai einu į darbą. Šiaip nesu labai bendraujantis, mėgstu tiesiog užsidėti ausines ir daryti savo darbus, programuoti. Iš esmės tą patį darau ir grįžęs namo, užsiimu tais pačiais darbais ir labai dėl to džiaugiuosi“, – sakė buvęs puolėjas.

Čia pat buvęs žaidėjas pripažįsta svarstęs ir apie tai, kaip vyks perėjimas nuo judresnio gyvenimo būdo prie sėslaus, kai darbas apsiriboja veiklomis kabinete prie kompiuterio. S. Stankevičius juokdamasis pasakojo, jog šiuo metu sportas nebėra pati didžiausia jo gyvenimo dalis, nors aktyvų poilsį ir mėgsta.

„Galvojau, ar bus sunku tą stilių pakeisti ir ar pasiilgsiu to ankstesnio gyvenimo būdo. Visada save stebėdavau, jog per atostogas futbolo pasiilgdavau ir norėdavau grįžti, tad buvo įdomu, ar taip bus ir dabar. Tačiau nebuvo jau ir paskutinius du–tris sezonus dar žaidžiant. Kalbant apie sportą, žinoma, mėgėjiškame lygyje paspardyti yra smagu, tačiau bendrai tai sportą esu nustūmęs į antrą planą. Iš biuro grįžtu namo, krentu į savo kėdę ir toliau dirbu ten, tad tikrai reikėtų sportuoti daugiau.

Tačiau visiškai sportas iš gyvenimo nedingo – vasaromis žaidžiame lauko tenisą, wake’iname, žiemą judame su snieglentėmis, o Vilniaus mėgėjų futbole apskritai yra labai smagi bendruomenė, čia džiaugiuosi žaisdamas, nėra jokių apkrovų – tai yra labai smagu“, – emocijų neslėpė buvęs „Leicester City“ narys.

Apsispręsti padėjo patirtis šiaurėje

Būtent rungtyniaudamas Anglijoje žaidėjas privalėjo išlaikyti tam tikrą trenerio licenciją, su kuria galėtų treniruoti vaikus iki 14 metų. Tą jis padarė, tačiau apie trenerio veiklą sako visiškai negalvojęs.

„Oi ne, visai ne. Kai jau galvojau apie tai, ką veiksiu, mintis būti treneriu galbūt atrodė logiška, tačiau visai to nenorėjau, pagalvojau, kad tikrai neičiau tuo futbolo keliu, tiesiog futbolo taip nemylėjau. Gal tą meilę atėmė tam tikri dalykai, kaip nežaidimas ar psichologija. Reikia pasakyti, jog psichologiškai buvau labai silpnas, – jei prastai jausdavausi psichologiškai, tiesiog negalėdavau rungtyniauti. Tad galvojau, kad tuo keliu tikrai nesuksiu“, – drąsiai kalbėjo panevėžietis.

Paklaustas apie tai, kuris karjeros etapas buvo labiausiai komplikuotas, buvęs puolėjas ilgai negalvojo – sunkiausi jam buvo paskutiniai karjeros metai Norvegijoje.

„Iš esmės net kažkiek dėkoju Norvegijai, jog mane privedė prie sprendimo baigti karjerą. Jei ne etapas Norvegijoje, jei ten nebūtų buvę taip blogai, – aš turbūt nebūčiau baigęs. Ten buvo neįtikėtinai sunku. Atvažiavęs pasirašiau ilgą trejų metų kontraktą, tačiau gana anksti gavau traumą, komanda atsivežė naujų puolėjų ir viskas, nebežaidžiau.

Tada pradedi žaisti už antrą komandą ir vis labiau pradedi galvoti, ką aš čia darau, švaistau dienas, ateidavo ir egzistenciniai klausimai. Na ir kas, kad gauni tą atlyginimą, tačiau savęs realizacijos visiškai nebuvo. Net ir draugė sakydavo, jog, grįžęs po treniruotės, namo kartu parsinešdavau ir tam tikrą labai tamsų debesį, nebuvo smagu ir jai, tad galvojome, ką darysime toliau. Ji man pasakė paprastai – kiek čia gali skųstis, tiesiog paimk ir viską užbaik, juk sugalvosime, ką veiksime toliau.

Nebuvo taip, jog blogai jausčiausi savaitę, mėnesį ar metus, tas dalykas kaupėsi daug ilgiau. Tai būtent etapas Norvegijoje buvo tas kertinis taškas. Po metų ten nutraukiau kontraktą, grįžau į Lietuvą ir ten išvykti atgal nebenorėjau“, – apie asmeninius sunkumus atviravo S. Stankevičius.

Buvęs žaidėjas taip pat dar kartą įvertino artimųjų indėlį į jo sprendimą ir tai, jog pamatus dabartinei karjerai pradėjo dėti dar jauname amžiuje.

„To palaikymo reikėjo tiek iš šeimos, tiek iš draugės, nes tokius sprendimus priimti vienam yra sunku. Jei artimieji būtų patarę tęsti karjerą su ta mintimi, esą daugiau nieko nemoku, būčiau tikrai susinervinęs. Tame pačiame programavime irgi reikia loginio mąstymo, daug darbo. Tai tikrai esu dėkingas šeimai, draugei, jog niekada neapleidau mokslų, mane stipriai spaudė. Šalia to dar norėjau būti studentu, tiesiog normaliu studentu. Dabar trise su draugais žaidžiame kompiuterinius žaidimus, darome kitus dalykus, užsiimame savais projektais. Tačiau kalbėdamas apie studentavimą nekalbu apie kažkokius vakarėlius“, – pasakojo buvęs žaidėjas.

Mokslo aukštumų siekia Anglijoje

Žaidėjas papasakojo ir apie savo studijas užsienyje, pradėtas praėjusį rudenį.

„West Londono universitete dabar baigiau pirmus programavimo studijų metus, man tai patinka. Programuoti aš jau mokėjau prieš tai, tiesiog norėjau į tai gilintis dar labiau. Buvau išmokęs porą programavimo kalbų ir vien su jomis jau būčiau galėjęs dirbti.

Bet dabar pats pastebiu, jog, išmokęs visą logiką, niuansus, naują kalbą išmokti gali labai lengvai ir nekils jokių problemų mokantis kažką naujo. Šioje srityje dirbi ne su tuo, ką moki, o pagal projektą taikai tai, ko reikia.

Nereikia taikyti savo žinių projektui, tačiau reikia matyti, kas konkrečiam projektui tinka labiausiai ir prie to prisitaikyti“, – papasakojo pašnekovas.

Kokie naujosios karjeros tikslai ir perspektyvos? S. Stankevičius atviras – planų po mokslų tikrai yra.

„Kuo giliau neri, tuo daugiau reikia išmokti, o apie ateitį – net nežinau. Turiu porą gerų draugų, su jais svarstome, jog po studijų galbūt pradėsime savo individualias veiklas. Jei atsirastų dar pora talentingų žmonių, tikrai būtų galimybė kažką savo atsidaryti. Darbe bet kokiu atveju išmoksti daugiau, nors ir universitetas duoda nemažai naudingų žinių. Bet po studijų planuoju būti tik Lietuvoje“, – kalbėjo panevėžietis.

Apmaudas dėl valios stygiaus

Nuo oficialaus karjeros pabaigos paskelbimo jau praėjo daugiau nei metai – netrumpas laikas įvertinti nuveiktus darbus ir pasiektus rezultatus. Paklaustas, ką karjeros metu galbūt būtų daręs kitaip, S. Stankevičius neslepia – būtų įdėjęs dar daugiau pastangų.

„Būčiau daugiau dirbęs, nes man trūko valios. Tarkime, Lesteryje tu galėjai neturėti valios, bet tu negalėjai nedirbti, nes šalia nuolat stovėdavo treneriai ir tave priversdavo. Tačiau kai išvažiuoji į mažesnius klubus, ten atlieki privalomą treniruotę, galvoji, kad gal dar reikėtų padirbėti salėje individualiai, tačiau atsiranda kažkoks atsipalaidavimas.

Taip pat tuose mažesniuose klubuose trūkdavo krūvio jauniems žaidėjams, nes viskas buvo orientuota į pagrindines komandas, tuo tarpu Anglijoje jaunimo komandoms buvo kuriamos atskiros programos.

Tad, taip, reikėjo skirti sau daugiau krūvio, o taip pat padariau klaidą, jog išvykau iš Anglijos, – tai buvo grynai psichologinis sprendimas, man tai buvo atsibodę, norėjau grįžti į Lietuvą. Būtent nuo tada prasidėjo tas bastymasis. Buvo proga kontraktą su „Leicester City“ prasitęsti dar bent metams, būti nuomojamam kad ir į žemesnį divizioną“, – apie buvusias galimybes sakė S. Stankevičius.

„Kai įsisuki į Angliją – tada jau yra lengva, gali nesunkiai keliauti iš klubo į klubą. Bet kai iš šalies išvyksti – tu ten nebegrįši. Apskritai, ten išvažiuoti yra sunku, nes visas jų gyvenimas verda viduje. Žinoma, gali išvažiuoti į akademijas, bet akademijos ir klubai – du skirtingi dalykai. Tarkime, iš mūsų akademijos profesionalius kontraktus gavo tik du ar trys žaidėjai. Vienas jų – Benas Chillwellas (dabartinis „Leicester City“ ir Anglijos rinktinės krašto gynėjas – LRT.lt). Patekti į klubą ne per akademiją apskritai yra labai sunku“, – aiškina jis.

Kalbėdamas apie tai, kiek futbolu domisi dabar, kai neberungtyniauja profesionaliai, bet daug laiko praleidžia Anglijoje, S. Stankevičius kikena – meilė šiam sportui stipriai priblėso.

„Futbolo visiškai nestebiu, gėda net pasakyti. Aš nežinau, kas man nutiko, galbūt tas sportas mane taip įskaudino, bet tiesiog nebeįdomu. Na taip, pažiūriu Čempionų lygos svarbesnes rungtynes, bet šiaip tiesiog nežiūriu, nėra įdomu“, – sakė buvęs puolėjas.

Pripažįsta psichologines problemas

Būtent po etapo Lesteryje S. Stankevičius 2016-ųjų pradžioje grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Vilniaus „Žalgirio“. Tačiau ten rasti laimės nepavyko – per pusę sezono pavyko pelnyti vos du įvarčius. Paklaustas, kur galėjo būti to priežastys, buvęs žaidėjas vieno atsakymo nerado.

„Gal tiesiog nesužaidžiau sėkmingai lemiamų rungtynių. Reikia pasakyti, jog ir Lietuvoje lygis geras, apskritai „Žalgiryje“ buvo smagu dėl to, jog buvo daug pažįstamų. Gal mano paties forma tada nebuvo geriausia, turėjau ir tų šansų, bet tikrai nepasakysiu, kodėl taip susiklostė.

Puolėjui yra taip – įmuši porą įvarčių ir sezonas tęsis normaliai. Tačiau neįmuši vienose rungtynėse, kitose, trečiose – įsistumi save į psichologinę duobę, tas spaudimas, kada pagaliau pavyks įmušti, labai pradeda veikti, į galvą pradeda lįsti įvairiausios mintys. Geriausi futbolininkai yra labai atsipalaidavę, neapsikraunantys papildomomis problemomis.

Man sporte visada sunkiausia buvo susitvarkyti su psichologija, to nepadarydavau. O vėliau su savimi nebesusikalbėdavau visiškai. Dideliuose klubuose į tai yra investuojama, dirba specialūs sporto psichologai, kuriais naudotis ragindavo patys klubai“, – apie karčią ir sunkią savo patirtį pasakojo S. Stankevičius.

Patirtis jaunimo ir vyrų rinktinėse

Per savo karjerą puolėjas spėjo sužaisti ir 10 rungtynių nacionalinėje Lietuvos rinktinėje, tačiau per jas įvarčio nepelnė. Kaip labiausiai įstrigusius momentus kelyje su rinktine buvęs žaidėjas įvardijo debiutą 2014-aisiais draugiškame mače su Ukraina bei bendravimą su vyresnės kartos futbolininkais.

„Vienas didžiausių atsiminimų yra turbūt rungtynės „Wembley“ stadione Anglijoje (2015-ųjų kovą, pralaimėta 0:4 – LRT.lt). Bet labai patiko ir debiutas draugiškose rungtynėse prieš Ukrainą, kur galėjau įmušti ir pats (2014-ųjų lapkritį komandos sužaidė 0:0 – LRT.lt). Aš taip mačiau ir tą senesnę kartą, tokius žaidėjus kaip Marius Žaliūkas, susipažinau su gerais žmonėmis. Patirtis tikrai buvo labai gera“, – akimirkas su vyrų rinktinės marškinėliais atsiminė S. Stankevičius.

Tačiau kelyje iki vyrų rinktinės teko praeiti ir visų nacionalinių jaunimo rinktinių pakopas. Vienas įsimintiniausių buvo Lietuvoje vykęs devyniolikmečių Europos čempionatas, kuriame lietuviai grūmėsi su pajėgiausiomis žemyno jaunimo ekipomis.

Paklaustas apie tai, ar palaiko ryšį su tos komandos nariais, S. Stankevičius atviras – kai nebegyvena futbolu, bendrų temų ir interesų rasti tampa sunku.

„Aš apskritai turiu tokį požiūrį, jog su draugais klubuose, rinktinėse sutari labai gerai, tačiau supranti, jog išvažiuosi ir to ryšio nebeliks. Viskas keičiasi tiek man, tiek jiems.

Aišku, ta rinktinė buvo labai smagi, nes realiai užaugome kartu, tačiau realiai nelabai yra, kas mus sieja. Na taip, futbolas, tačiau futbolas manęs su jais tarsi ir nebesieja. Net būtų keista susitikti, gal net nežinočiau, apie ką reikėtų kalbėti“, – neslepia pašnekovas.

Pokalbio pabaigoje, paprašytas palyginti futbolininką Simoną Stankevičių ir informacinių technologijų specialistą Simoną Stankevičių, pašnekovas kuriam laikui nutyla. Tačiau paskui atsakė.

„Panašumai – visada išlikau tylus, tikrai nedaug kalbantis. Skirtumai – futbole į viską žiūrėjau pernelyg rimtai, o dabar stengiuosi viską vertinti paprasčiau. Galbūt tam įtaką daro ir aplinkos, žmonės, nes dabartiniai mano draugai yra labai atsipalaidavę ir gyvenantys paprastai. Anksčiau siekiau sudaryti labai rimto žmogaus įspūdį, o dabar noriu tiesiog būti ir gyventi sau, tyliai ir ramiai. Viskas tikrai pasikeitė labai daug“, – karjeros pokyčius pamąstęs apibendrino S. Stankevičius.