Naujosios Vyriausybės darbo šimtadienio pabaiga buvo pažymėta grupės Seimo narių iš valdančiosios daugumos pasiūlymu miškuose įteisinti rekreacinių namelių statybą. Klausimą noriai komentuoti ėmėsi ir Aplinkos ministerijos atstovai. Nameliai miškuose pristatomi tik kaip techninis klausimas – neva tereikia sudėti tinkamus saugiklius, ir visi bus laimingi. Bet ar tikrai iki laimės trūksta tik namelių ar saugiklių?
Pirmiausia man kyla klausimas, ar dabar yra laikas diskusijoms apie namelių statybas? Juk miškų politikoje yra kur kas svarbesnių ir skubių sprendimų reikalaujančių problemų.
Visų pirma, turi būti įgyvendinti jau tiek metų besitęsiantys pažadai didinti miškų apsaugą, plėsti ekosistemų ir rekreacinių miškų plotus bei mažinti plynų kirtimų. O prieš rimtesnius namelių statybos svarstymus turėtume sulaukti Aplinkos ministerijos šia tema užsakytos brangios studijos išvadų.
Verta pastebėti ir tai, kad per pastarąją savaitę viešai vykusių diskusijų apklausose apie 80 proc. klausytojų išsakė nepritarimą namelių miškuose iniciatyvai.
Kodėl namelių miške idėja kelia slogų jausmą?
Nameliai miškuose nėra techninis tinkamų saugiklių klausimas, o giluminis vertybinis apsisprendimas. Lietuvos žmonės turi stiprų ryšį su mišku ir su gamta. Ne veltui lietuvio ir miško ryšys 2024 metais yra pripažintas kaip nemateriali nacionalinė vertybė.
Šis ryšys reiškia, kad žmonės mišką suvokia ne tik kaip gėrybių šaltinį, bet ir kaip pagarbos vertą esybę. Miške esantys medžiai, gyvūnai, vabzdžiai, grybai ir kiti organizmai laikomi lygiaverčiais, o jo gėrybės – mediena, uogos, grybai, vaistiniai augalai – renkami atsakingai, su dėkingumu. Be to, miškas daugeliui yra vieta, kur galima rasti ramybę, sveikatą ir kūrybinį įkvėpimą.
Iki šiol laisvas lankymasis, grybavimas ir uogavimas miškuose buvo ir yra savaime suprantamas, o apribojimai yra tik dėl gamtos ar viešo intereso. Norintys statyti turi keisti miško žemę kitomis naudmenomis ir įveisti mišką arba sumokėti tam tikrą sumą į valstybės biudžetą, t.y. atlyginti už viešojo intereso nuostolius. O kirtimų mastą ir būdus bei medžioklę nuolat lydi aštri vertybinė diskusija.
Mes turime prigimtinį supratimą, kad miškas yra visų, o visų pirma – gamtos, erdvė. Priešiškumas namelių idėjai kyla ne iš nepasitikėjimo miškų savininkais, o dėl to, kad šį daugeliui lietuvių vidujai suprantamą principą bandoma lengvu mostu, atsitiktiniu įstatymo pakeitimu, nurašyti ir paneigti.
Ką reikštų nameliai miškuose?
Namelis miške skamba gražiai ir jaukiai. Tačiau namelio buvimas miške keistų nuostatą, jog miško žemė yra skirta gamtai, o žmogus – tik lankytojas. Net ir rekreacinis namelis būtų skirtas gyventi, kad ir sezoniškai, ir neišvengiamai trikdytų ekosistemą – paukščius, žvėris ir kitus organizmus.
Ir labai mažas namelis be infrastruktūros jau būtų trikdis, tačiau tikėtina, kad tokiuose nameliuose ar šalia bus tualetai, iki jų turės vesti keliukai, elektra, bus savaip sutvarkoma aplinka, o gal net tveriamos tvoros. Pasiūlymo iniciatoriai sako, kad viso to nebus, bet siūlomu pakeitimu neįveda jokių apribojimų.
Namelių savininkai greičiausiai turės ir lūkestį, kad pašaliniai nesiartintų. Tai pažeistų dabar galiojantį įstatyminį susitarimą, kad miškuose lankymasis, uogavimas ir grybavimas yra laisvi.
Nepageidautini pašaliniai gali būti ne tik žmonės, bet ir miško gyvūnai. Todėl kils konfliktai su aplinkine gamta, kurie ves prie baidymų, medžiojimo ar „kenkėjų“ naikinimo. Iš kitos pusės bus visai natūralus noras į mišką atsivežti naminius augintinius, kurie nebūtinai išsiteks ir draugiškai sugyvens su miško gyventojais.
Kad pasiūlymas yra visai neapgalvotas, rodo ir iniciatorių išsakytos nuotrupos, kaip jie supranta tuos nekaltus ir poveikio nedarančius namelius.
Vienas sako, kad elektros įvesti nereikės, nes elektrai naudos generatorius, t.y. terš orą ir triukšmaus. Kitas sako, kad nameliai nebus statomi tankiai, nes bus leidžiamas tik vienas namelis į hektarą ir tik IV grupės, t.y. tik ūkiniuose miškuose. Priminsiu, kad hektaras yra 100 metrų x 100 metrų, kai 100 metrų atstumas pėsčiomis nueinamas maždaug per 2 minutes. O IV grupės miškų turi gerokai mažėti, tad, matyt, iš karto reikia numatyti ir namelių griovimo tvarką, kai miškui priskirta grupė bus pakeista.
Akivaizdu, kad tokių po miškus išsimėčiusių namelių pridygtų ne vienas ir ne du. Ir greičiausiai jie būtų ne jau dabar gerokai prakirstuose miškuose, o likusiuose gamtiškai vertingesniuose kampeliuose arčiau vandens telkinių.
Palapines drausime, o namelius leisime?
Skirtingai nei nepriklausomybės pradžioje, dabar apsistoti poilsiui miškuose leidžiama tik tam specialiai įrengtose vietose. Tai reiškia, kad miško savininkas savo net ir ūkinės paskirties miške negali pasistatyti palapinės ir pernakvoti. Be to, keliaujantiems su palapine būtina iš anksto susižiūrėti galimas nakvynės vietas, kurių šiuo metu yra gerokai per mažai.
Draudimas statyti palapines iki šiol buvo ministro įsakymo lygmens, tačiau su naujuoju Miškų įstatymu siūloma šį draudimą įtvirtinti įstatymu. Taip susidaro keista situacija: tame pačiame įstatyme Aplinkos ministerija siūlo griežtai drausti palapines, o valdančiosios daugumos partija tuo pačiu metu siūlo įteisinti namelius.
Griežtesni palapinių statymo ribojimai, kartu su realybe, kad oficialių stovyklaviečių joms statyti daugelyje miškų tiesiog nėra, dar labiau tolina nuo teisės būti gamtoje, kuri dalyje Europos šalių įtvirtinta įstatymuose ar net konstitucijoje. Ši teisė žmonėms leidžia keliauti ir stovyklauti ilgiau neužsibūnant vienoje vietoje, jei netrikdoma laukinė gamta, gerbiama aplinka ir vietiniai gyventojai. Tačiau Lietuvoje sukama priešinga kryptimi.
Jeigu siūlant įteisinti namelius teigiama, kad tikslas yra paskatinti žmones daugiau būti gamtoje, ir manoma, kad visuomenės sąmoningumas auga, tai natūraliai kyla pasiūlymas pirmiausia ne įteisinti namelius, bet atlaisvinti stovyklavimo su palapinėmis ribojimus. Tai būtų naudinga tiek savo miške norintiems poilsiauti savininkams, tiek visiems gamtos mėgėjams.
O gal visgi sugrįžkime prie esminių klausimų?
Iš politikų norisi nuoseklumo – kad laikytųsi savo pačių parengto plano, kad neteiktų vis naujų smulkių projektų tik dėl „geros“ diskusijos. Miškų politika ir taip prikamšyta tokių „nedidelių“, dažniausiai apsaugą mažinančių, pakeitimų. Pvz., 2015 metais buvo išimti 3 žodeliai iš įstatymo ir dėl to dabar turime gerokai mažiau ekosistemų apsaugos prioriteto miškų.
Tinkamo balanso suradimas tarp privataus ir viešo intereso yra politikos esmė. Aš pridėsiu, kad šiam balansui daug įtakos turi tapatybiniai ir vertybiniai dalykai. Gero balanso suradimas reikalauja nuoseklaus darbo, kompetencijų ir įsiklausymo.
Tad turiu prašymą. Mieli politikai, imkitės žadėtų darbų, o ne visuomenę audrinančių ir kiršinančių iniciatyvų. Mūsų miškai nusipelno daugiau – ne tik diskusijų apie namelius, bet ir realių veiksmų jų apsaugai.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
