Nuo 2021 metų Mykolo Romerio universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su keletu Lietuvos mokyklų, vykdo projektą ENVICI – aplinkosauginio pilietiškumo ugdymo psichologiniai mechanizmai. Projektas artėja pabaigos ir, iš projekto metu atliktų tyrimų, aiškėja vienas svarbus ir dažnai ignoruojamas faktas. Ugdyti aplinkosauginiam pilietiškumui ar gamtai draugiškam elgesiui nėra lengva užduotis, ypač tai darant neformaliomis sąlygomis.
Šiuo metu Lietuvoje yra gausu iniciatyvų, kur vaikai gali sužinoti ir išmokti apie gamtai draugišką elgesį, kaip teisingai rūšiuoti ir kokios transporto priemonės yra mažiausiai taršios, kaip tausoti natūralius išteklius ir rūpintis gamta. Šios sveikintinos ir vertingos veiklos būna vykdomos nepelno organizacijų iniciatyva, entuziastingų mokytojų iniciatyva, tad norintys žinių ir motyvuoti mokiniai turi nemažai galimybių pagilinti savo aplinkosaugos žinias ir taip tapti geresniais aplinkosauginiais piliečiais. Deja, projekto rezultatai piešia gana skaudžiai atrodantį paveikslą – neformalios veiklos galimai nėra labai efektyvus būdas vaikus ugdyti aplinkosaugos tema.
Projekto metu buvo parengta keturių pamokų programa, kurios metu vaikai buvo supažindinami su aplinkosaugai aktualiomis temomis: gamtos ir žmogaus ryšį, atliekas ir jų perdirbimą, energijos gamybą ir jos naudojimą bei apie vandens taršą. Pamokų metu mokiniams buvo pristatomi objektyvūs faktai, susiję su šiomis temomis, o savarankiškam mokinių domėjimuisi buvo parengtas atviros prieigos elektroninis leidinys, kuriame temos buvo pristatomos išsamiau. Siekta, kad ugdymo turinys būtų kuo artimesnis tam, ką vaikai įprastai patiria per pamokas, taip palengvinant medžiagos potencialų integravimą į mokymo medžiagą, jei mokyklos pasirinktų tai daryti.
Kaip ir įprasta, užsiėmimų metu vaikai buvo įsitraukę ir aktyvūs, kaip ir kitose pamokose. Tačiau esminis skirtumas tarp šios ugdymo intervencijos (bei nepelno organizacijų organizuojamų veiklų) ir įprastų pamokų yra paprastas ir pragmatiškas – įgytos žinios ir išmanymas nebuvo vertinami pažymiais, nebuvo jokios išorinės paskatos išmokti ar įsiminti tai, kas buvo dėstoma.
Mokiniai, mokęsi apie aplinkosaugos problemas, labiau susirūpino šia tematika, reiškė didesnę motyvaciją sąmoningiau elgtis kasdienėje veikloje, tačiau vertinant jų objektyvias žinias, nebuvo pastebėta žymaus pokyčio. Tad esminė išvada, kurią galima daryti yra tai, jog jei norime, kad aplinkosaugos tematika būtų geriau įsisavinama mokyklose, ji neturėtų būti papildoma ar užklasinė veikla, tai neturėtų būti kažkas, ką prisimename per Žemės dieną, kažkas, apie ką mokome tam skirtų renginių metu ar išvykose, bet dalis įprasto ugdymo ir integruota į jau vykstančias pamokas bei vertinama pažymiu. Nemenka dalis Lietuvos mokyklų to siekia ir mėgina tai įgyvendinti, tačiau šiose iniciatyvose stokojama vieningumo ir nuoseklumo.
Kai kalbame apie aplinkosaugos problemas, daugumai žmonių atrodo savaime suprantama, kad ši tematika yra aktuali ir tuo derėtų domėtis net ir savo pačių iniciatyva, tam turėtume turėti vidinės motyvacijos. Ir dalis mokinių išties yra išskirtinai gausiai motyvuoti iš vidaus, tačiau nemenka dalis jų – tam neskiria didelio dėmesio ir nėra motyvuoti savarankiškai mokytis.
Paprasčiau tariant, jei mokykloje ar už jos ribų vyksta edukacinės veiklos, kurių rezultatai nebus vertinami pažymiu, tai yra leidimas jiems nesistengti. Ir mokiniai dėl to nėra kalti, jiems ir be papildomų edukacijų yra gausybė dalykų, kuriuos jie privalo išmokti, tad tausoti savo valios išteklius ir ilsėtis – labai natūrali reakcija. Tad bet koks švietimas, susijęs su aplinkosauga ar aplinkosauginiu pilietiškumu niekada nebus visiškai efektyvus, jei tai nebus ugdymo programos dalimi, o tik papildoma veikla.
Atliktų tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad siekiant ugdyti aplinkai ir jos problemoms sąmoningą ateities kartą, reikėtų suprasti, kas motyvuoja mokinius ir tam nesipriešinti, nesitikėt iš mokinių daugiau, nei jie išties gali skirti dėmesio. Integruojant vieningą, faktais grįstą, aplinkosauginio pilietiškumo ugdymą mokykloje potencialiai būtų galima ne tik padėti vaikams geriau įsisavinti aplinkosaugos žinias, tačiau ir potencialiai padaryti užklasines veiklas, net ir susijusias su aplinkosauga, įdomesnėmis, kadangi vykdant jas nebereikėtų diegti konkrečių žinių, o tiesiog įprasminti tai, ką vaikai jau išmoko, taip veiklas padarant įdomesnėmis, mažiau varginančiomis ir malonesnėmis visiems dalyviams.
Projektą finansuojanti institucija – Lietuvos mokslo taryba. Projekto finansavimo sutarties Nr.: S-MIP-21-60.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
