Atėjo laikas rimtesniam tekstui po vakarykštės Konstitucinio Teismo (KT) išvados, kad Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Taigi, pirma, KT išvada buvo prognozuojama ir aiški. Todėl, kad KT neturi teisės aiškinti Konstitucijos kaip numatančios žemesnio lygio žmogaus teisių apsaugą nei europiniai standartai. Pati Konstitucija taip liepia, nes ji grindžiama tokiomis fundamentaliomis vertybėmis, kaip teisės viršenybė, demokratija ir pagarba kiekvieno žmogaus orumui, atvirumas tarptautinei teisei, vakarietiška geopolitinė orientacija ir europinė integracija.
Tiesą sakant, KT išvada buvo nulemta mažiausiai prieš 5 metus, kai Europos Komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) priėmė pirmąją nuomonę dėl Stambulo konvencijos atitikties nacionalinėms konstitucijoms, kurioje išsklaidyti visi dezinformaciniai mitai apie Konvenciją. Nors ir be jos bet kuriam profesionaliam teisininkui, kuris objektyviai gilinosi į Konvencijos aiškinimo klausimus, buvo aišku, kad teiginiai apie naują socialinę lytį, 72 (ar kiek ten bebūtų) lytis, kišimąsi į santuokos ir šeimos sampratų klausimus, priverstinį kažkokios naujos ideologijos brukimą, yra melas.
Tai buvo aišku iš tų šaltinių, kuriais privalu remtis pagal tarptautinių sutarčių aiškinimo taisykles, – pavyzdžiui, Stambulo konvencijos aiškinamosios ataskaitos. Būtent ja, kitomis Lietuvai privalomomis tarptautinėmis konvencijomis, iš kurių svarbiausios yra JT konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir Europos žmogaus teisių konvencija, ES teise, EŽTT ir ESTT jurisprudencija, Venecijos komisijos ir kitų tarptautinių institucijų nuomonėmis, užsienio konstitucinių teismų sprendimais rėmėsi KT atskleisdamas Stambulo konvencijos turinį. Tad kitokios išvados ir negalėjo prieiti.
Antra, nors ir prognozuojama iš anksto bei nepasakanti europiniame kontekste kažko iš esmės naujo, KT išvada reikšminga tuo, kad patvirtina Konstitucijos ir Konvencijos vertybinį bendrumą. Ir Konstitucija, ir Konvencija siekia to paties tikslo kovoti su moteris žeminančiais stereotipais, esančiais ir smurto lyties pagrindu priežastimi. Konvencija gilina konstitucines moterų ir vyrų lygiateisiškumo bei moterų įgalinimo garantijas, suteikdama tam europinio bendradarbiavimo privalumus.
Kaip konstatavo KT, tiek Konvencija, skirta kovai su smurtu prieš moteris ir su smurtu artimoje aplinkoje, skatinant ir užtikrinant de facto moterų ir vyrų lygybę, kaip būtiną prielaidą smurtui prieš moteris mažinti, tiek Konstitucija, inter alia jos 21, 29 straipsniuose įtvirtintais asmens neliečiamumo, draudimo žeminti žmogaus orumą, visų formų diskriminacijos draudimo imperatyvais, siekiama tų pačių visuotinai reikšmingų tikslų.
Svarbiausiu laikau šį KT apibendrinimą aiškinant mūsų Konstituciją: „smurtas lyties pagrindu ne tik pažeidžia Konstitucijos 21 straipsnyje garantuojamą asmens neliečiamumą ir žemina žmogaus orumą, bet yra ir viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo dėl lyties formų, kaip ir bet kuris kitas žmogaus teisių varžymas dėl jo lyties, lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos. Bet kokie smurto dėl lyties veiksmai, grasinimai atlikti tokius veiksmus, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų daroma viešame, ar privačiame gyvenime, ir nepriklausomai nuo to, ar tokius veiksmus nulėmė asmens lytis, ar tam tikras visuomenėje susiformavęs požiūris dėl to, kad tam tikras asmens elgesys, veikla ar bruožai laikytini tinkamais moterims, yra Konstitucijos 29 straipsnio draudžiama diskriminacija dėl lyties“.
Trečia, KT išvada atima pagrindą iš oponentų manipuliuoti būtent mūsų Konstitucija, toliau skleidžiant dezinformacinius naratyvus apie Stambulo konvenciją. Iš esmės jie nebetenka jokių racionalių argumentų prieš Konvencijos ratifikavimą. Aukščiausiu konstituciniu lygiu paneigta, kad Konvencijoje nustatytos kitokios nei mūsų Konstitucijoje lyties, santuokos ir šeimos sampratos, įpareigojimai ugdyti ir mokyti vaikus prieš tėvų įsitikinimus, varžyti mokslo ir studijų laisvę, t.y. tariamai diegti kažkokią „leftistinę genderizmo“ ideologiją.
Beje, pastaruoju aspektu pagaliau Konstitucija išaiškinta taip, kad nei tėvai, nei juo labiau mokymo įstaigos pagal Konstituciją neturi laisvės ugdyti ir mokyti vaikų nuteikinėdami juos prieš konstitucines demokratijos ir žmogaus teisių vertybes. Oponentai buvo visai pamiršę Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį, kurioje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Suprantama, su tokia pareiga nesuderinamas auklėjimas priešiška Konstitucijai moterų žeminimo dvasia.
Taigi po KT išvados galima tvirtinti, jog tik neracionaliu užsispyrimu grindžiamas tolesnis priešinimasis Stambulo konvencijai reiškia atsisakymą veiksmingai įgyvendinti būtent konstitucines moterų ir vyrų lygiateisiškumo bei moterų įgalinimo garantijas, kitaip tariant, nenorą, kad moterys būtų pagal Konstituciją realiai apsaugotos nuo tamsiais prietarais ir stereotipais grindžiamo diskriminacinio elgesio. Kartu ir nenorą, kad moterų teisėms užtikrinti būtų pasitelkta europinio bendradarbiavimo teikiama nauda.
Kad priešinimasis Stambulo konvencijai su visa argumentacija apie nacionalinių ar krikščioniškų vertybių apsaugą objektyviai sutampa su rašizmo postulatais, rašiau jau ne kartą, tad nesikartosiu. Tik darkart pastebėsiu, kad dalis oponentų tuo pačiu metu pasisako už „taiką“ Ukrainos kapituliacijos sąlygomis ir „draugiškus“ santykius su kaimyniniais agresyviais režimais, kurie aktyviai skleidžia dezinformacinius naratyvus konkrečiai apie Stambulo konvenciją ir apskritai apie europinius žmogaus teisių standartus.
Ketvirta, KT išvada eilinį kartą atskleidžia kai kurių teisininkų nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą akademiniais vardais sąmoningai klaidinant žmones bei manipuliuojant jų patiklumu. Jų yra ir tarp kandidatų prezidento rinkimuose.
Nesinori tikėti, kad čia turime reikalą tik su neįtikėtinu neprofesionalumu. Teisininko išsilavinimą, juolab mokslinį laipsnį ir pedagoginį vardą, turintis asmuo turėtų žinoti tarptautinių sutarčių ir Konstitucijos aiškinimo taisykles, konkrečiai, minėtus tarptautinių institucijų dokumentus, atskleidžiančius Stambulo konvencijos turinį. Todėl darau prielaidą, kad šie dokumentai tyčia ignoruoti ir toliau tyčia platinami priešingi, su teise ir mokslu nieko bendro neturintys, dezinformaciniai naratyvai. Sunku labiau kompromituoti teisininko profesiją.
Penkta, nepaisant to, kad Seimas kol kas neįtraukė Stambulo konvencijos ratifikavimo į savo darbotvarkę, KT išvada vis dėlto yra žingsnis siekiant šio tikslo. Vienintelis liekantis oponentų argumentas, kad pakaktų nacionalinių įstatymų, nėra įtikinamas, nes tokia logika vadovaujantis Lietuvai nereikia būti jokios tarptautinės žmogaus teisių sutarties dalyve.
Pavyzdžiui, EŽTK, kuri nustato oponentams nepriimtiną pareigą pripažinti tos pačios lyties porų šeimos santykius. Už tai, kad Stambulo konvencija tariamai kelia įtampą visuomenėje, atsakingi patys jos oponentai, kurie, kaip matyti, skleidė nepagrįstus mitus apie Konvenciją. Žinoma, būtų sąžininga prisipažinti klydus. Tačiau bet kuriuo atveju laikas jau nėra oponentų sąjungininkas.
Šešta, tikiuosi, kad ši konstitucinės justicijos byla bus maloni išimtis, kai KT nagrinėjo paklausimą, grindžiamą ne teisiniais argumentais, o dėl minėtų priežasčių neturinčiais jokio pagrindo prietarais ir stereotipais. Tam tikra prasme tai buvo nukrypimas nuo nusistovėjusios praktikos.
Tad galiausiai, septinta, tikiuosi, gebėsime pasipriešinti vėl atgyjančiam kai kurių politikų norui pajungti teismus savo valiai. Dėl jų netenkinančių ir jų melą demaskuojančių sprendimų.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
