Per amžinos krizės nuojautą – į funkcinį mados dizainą. Jaunosios kartos mados kūrėjas Artūras Astrauskas dar prieš keletą metų savo diplominę kolekciją pavadino „Casual Doomsday“, o šiemet pristatė prekių ženklą „Percrisis“. Šio esmė – kasdieniai garderobo pagrindai, į kuriuos verta įsižiūrėti įdėmiau, mat dizaineris renkasi sudėtingas, įdomias konstrukcijas, o kasdienį drabužį mato kaip erdvę, kur gali skleistis dizaino eksperimentai.
– Ar kas nors iš lietuviškos mados tau buvo pavyzdžiu, įkvėpusiu mintį, kad ir Lietuvoje įmanoma būti dizaineriu?
– Mano istorija truputį kitokia. Aš užaugau Seinų miestelyje, Lenkijoje. Esu užsienio lietuvis, užaugęs Lenkijos lietuvių šeimoje. Negalėčiau išskirti konkretaus mados dizainerio ar mados kūrėjo. Nuo pat vaikystės bandžiau suvokti, kas yra lietuviškumas, ką man jis reiškia. Mes atsukdavome antenas į Lietuvos pusę, kad galėtume žiūrėti per televizorių Lietuvos kanalus, ir taip pasąmoningai įsisavinau kažkokius vaizdinius. Mano kraštiečiai tą lietuviškumą puoselėja, todėl aš esu čia, kalbu lietuviškai ir pasirinkau savo kelią Lietuvoje.
– Koks tavo pirmasis kontaktas su mada? Kaip susiformavo noras kurti ir nuo ko ta kūryba prasidėjo?
– Pasirinkimą studijuoti mados dizainą ir atsirasti šiame lauke vadinu aklai pataikytu šūviu. Mano, kaip miestelio vaikino, supratimas apie madą buvo labai ribotas. Apsiribodavo tuo, ką pamatydavau turguje, dėvėtų drabužių parduotuvėse ar prekybos centruose. Labiau gilintis į madą pradėjau tik dvyliktoje klasėje.
Kai baigiau mokyklą, skaičiau studijų aprašus ir dauguma krypčių kėlė beprasmybės jausmą. Tikrai nenorėjau eiti prieš save, daryti to, kas širdžiai nemiela. Kai perskaičiau mados dizaino krypties aprašą, pagalvojau: „O, čia kažkas įdomaus.“ Nusprendžiau pabandyti, ir mano nuojauta pasitvirtino. Bet savo santykį su mada pradėjau kurti tik įstojęs į akademiją.
– Ar paauglystėje tau buvo svarbu, kaip atrodai, kokie tavo drabužiai?
– Nežinau, ar buvo labai svarbu. Turbūt pasąmoningai buvo, bet gal neturėjau drąsos savęs išreikšti per aprangą, labiau bandžiau išreikšti per kūrybą. Žinojau, kad noriu kurti. Bet kai studijų metais supratau, kad galiu save išreikšti per išvaizdą, kad ji daug ką perduoda, iškart atsirado labai daug skirtingų dizaino ir kūrybos krypčių.
Kaip dizaineris, žiūrėdamas į tą krizę, vis tiek bandau išlikti kūryboje, bandau kažką palikti.
– Vilniaus dailės akademijoje baigei mados dizainą su labai stipriu kursu. Kaip jauteisi studijuodamas ir ką tau buvo svarbu išmokti, įsisavinti ar sužinoti apie save pradedant mados dizainerio kelią?
– Į mados dizainą įstojau turėdamas aiškų tikslą – norėjau tapti srities profesionalu, susikurti sau galimybę dirbti, susirinkti įrankius, kad galėčiau tame lauke gyventi. Todėl per studijas labai susitelkiau į darbą. Per tuos ketverius metus nepasakyčiau, kad turėjau labai daug asmeninio gyvenimo, visą laiką praleidau akademijos auditorijose, siuvykloje ir pan. Studijų laikotarpis buvo gana sunkus, bet iš to proceso pasiėmiau labai daug, nes jaučiau ne tik kursiokų, bet ir dėstytojų palaikymą. Jie matė, kad noriu iš jų ir akademijos pasiimti kuo daugiau žinių. Studijų laikotarpį prisimenu labai šiltai.
– Kartu su kurso drauge Vilte Savickaite neseniai davei interviu Laurai Kemeklytei. Jūs ne kartą pokalbyje minėjote, kad jauni lietuvių dizaineriai buriasi į gražią didelę bendruomenę, kurios esmė yra buvimas kartu ir bandymas atrasti savo balsą. Kas yra tavoji bendruomenė ir kas joje vienija madai atsidavusius žmones?
– Turiu slaptą sąrašą, kuriame – vardai ir pavardės žmonių, su kuriais labai norėčiau bendradarbiauti. Tai yra Lietuvos kūrėjai. Manau, jie puikiai galėtų papildyti mano viziją ar tai, kaip matau savo prekių ženklą. Prie kai kurių jau pavyko padėti varneles, o kai kurie dar liko idėjų lygmenyje.
Kalbant apie kolegas, teisti ir vertinti kito kūrybą yra labai lengva. Aš palaikau tai, ką daro kolegos, nes tas kelias yra labai sunkus. Norisi palaikyti bendraminčius. Kai tu tame būni kurį laiką, kai padarai kažkokį įdirbį, supranti, kad išgyvenimas yra sudėtingas. Jau pats faktas, kad mes kažką kuriame, kad bandome pakelti Lietuvos mados kartelę, yra labai daug. Smerkti kitus yra labai lengva, o palaikyti – daug sunkiau.
– Kas užkoduota tavo prekės ženklo „Percrisis“ pavadinime? Kaip tu jį sugalvojai?
– Buvau vienuose mokymuose, kur lektorė aptarinėjo ateities dizaino tendencijas ir paminėjo terminą permanent crises – nuolatinė krizė. Aš pasiskolinau tą terminą. Iš tikrųjų dabar ta krizė egzistuoja už kiekvieno kampo. Klausimas, ar ji tikrai bus nuolatinė, ar mums, šiuolaikinei visuomenei, nereikės prie skirtingų krizių prisitaikyti. Kaip dizaineris, žiūrėdamas į tą krizę, vis tiek bandau išlikti kūryboje, bandau kažką palikti. Turiu vilties, kad tai, ką darau, turi kažkokią prasmę, žinutę ir gali padėti žmonėms.
Nors, kaip kai kurie įvardytų, aš kuriu „drabužėlius“, bet matau tame didžiulę prasmę. Tai irgi yra meno ir kultūros dalis, kuri Lietuvoje dar neturi stipraus balso. Tai, kad bandau prie jo prisidėti, man labai daug reiškia. Tai yra ta viltis.
– Savo interneto svetainėje rašai, kad viskas, ką joje galima įsigyti, sukurta ir pagaminta Lietuvoje. Šiuo metu yra iškilę keli talentai, kurie parodė, kad, norint pasiekti globalią auditoriją, nebūtina gyventi Milane, Paryžiuje, Londone, nebūtina prisitaikyti prie didmiesčių ritmo, skonio. Įkvėpimą galima rasti ir čia, galvojant apie lietuvišką paveldą, istoriją, kultūrą, šiuolaikinį meną. Ar tave įkvepia sėkmės istorijos, kurias matai aplink?
– Urtės Katiliūtės prekių ženklas „Urte Kat“ – vienas sėkmingesnių pavyzdžių, ypač jaunosios dizaino kartos. Tas sėkmės pavyzdys liudija, kad mes iš tikrųjų galime sėkmingai kurti Lietuvoje. Jeigu dizaineriai, ypač jauni, mano, kad vienintelė galimybė kūrybiškai išsprogti ir save išreikšti yra už Lietuvos ribų, tada, sakyčiau, reikėtų labai gerai pagalvoti, ar už to noro išvažiuoti nėra tikslo pabėgti nuo savęs.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Tendencingai“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
