Pastaruoju metu šalyje vis netyla gana netikėta diskusija apie lietuvių ir gudų santykius. Prasidėjusi nuo incidento prie vieno iš Vilniaus barų durų, problema, pamažėle ją „kaitinant“ reportažais ar politiniais pareiškimais, spaudos dėmesiu ar net atvirais grasinimais valstybės pareigūnams bei politikams, vis dar išlieka aktuali tema viešojoje erdvėje. Tad svarbu išsiaiškinti, ar toks reiškinys kaip litvinizmas apskritai egzistuoja ir jeigu taip, ar kelia bent menkiausią pavojų Lietuvai ir jos valstybingumui?
Nuosekliai stebiu įvykius Gudijoje jau daugiau kaip du dešimtmečius, pažįstu tikrai nemažai jos piliečių, įskaitant daugumą demokratinės pakraipos politinių ir visuomeninių lyderių, kurie rado priebėgą mūsų šalyje ir kitose Europos Sąjungos ir NATO valstybėse. Tarp jų yra ir tų, kurie nuoširdžiai galvoja, jog Lietuvos ir Gudijos istorija yra kilusi iš kamieno, kuris auga iš tų pačių šaknų. Lygiai taip, kaip iš to paties kamieno, bent jau iš dalies, stiebiasi ir kitos Lietuvos kaimynės ir sąjungininkės – Ukraina bei Lenkija. Tačiau nė vienas iš mano pažįstamų Baltarusijos nuomonės formuotojų nė karto nepasakė man nuoširdžiai manantys, jog Vilnius turėtų priklausyti Baltarusijai. Kodėl?
Pirmoji priežastis yra ta, kad šiuolaikinėje Baltarusijoje šis klausimas tikrai nėra aptarinėjamas nei viešumoje, nei įvairių grupių viduje. Tautiškai nusiteikę gudai yra įvairiapusiškai represuojami arba jau išvyko iš gimtinės, o didžioji visuomenės dalis daro viską, kad tik neišsišoktų ir nebūtų pastebėti specialiųjų tarnybų. Domėjimasis istorija yra vienas esminių požymių, kuris tokį susidomėjimą neabejotinai sukeltų.
Antra, šiuolaikinė baltarusių visuomenė be galo mažai žino apie bendros su Lietuva istorijos laikotarpį. Mokyklos programoje jam laiko skiriama tik penktoje klasėje, o pagrindinis dėmesys atitenka 20 amžiaus įvykiams, ypač Antrajam pasauliniam karui. Nereikia net minėti, kad studijuojant aukštosiose mokyklose dėmesio šiai sričiai neskiriama visai, o laisvu nuo mokslų laiku, kaip jau buvo minėta, gilinimasis į šią temą yra ne tik nepageidautinas, bet ir pavojingas. Taigi, šio laikotarpio istorinė analizė yra neaktuali, Baltarusijos piliečiai neturi nei pakankamai žinių, nei motyvacijos ją tyrinėti ar aptarinėti.
Pagaliau, trečia – nė vienas garsesnis gudų politinis ar visuomeninis veikėjas (net ir kraštutinių pažiūrų) per pastaruosius du dešimtmečius nėra oficialiai pareiškęs kokių nors pretenzijų į Vilnių ar kurią nors kitą Lietuvos dalį (skirtingai nuo Rusijos, kuri įvairiais lygiais kartoja teritorines pretenzijas tai į Vilnių, tai į Klaipėdą, tai dar į kokias nors Lietuvos žemes). Netgi tie asmenys, kurie paties Minsko režimo laikomi Gudijos nacionalizmo apologetais (pvz., buvęs Liaudies Fronto vadovas Zenonas Pozdniakas) visuomet pabrėžė kaimyninių šalių bendrystę ir nė karto nekėlė teritorinių pretenzijų.
Taigi, apibendrinant: litvinizmas dėl daugelio priežasčių neegzistuoja pačioje Baltarusijoje (įskaitant ir oficialųjį naratyvą), oficialios valstybinės politikos jį skatinti taip pat nėra, kadangi tai prieštarauja tiesioginiam režimo interesui išgyventi (istorijos ir savo šaknų nežinančia tauta lengviau manipuliuoti, o dabartinio režimo ideologinis pagrindas yra etninei dedamajai iš esmės prieštaraujanti sovietinė istorija ir ideologija). Žinoma, jeigu pasitaiko galimybė „įkasti“, ja stengiamasi pasinaudoti. Analogiška situacija yra ir demokratinėje opozicijoje – čia teritorinės pretenzijos Lietuvai nekeliamos, netgi atvirkščiai – deklaruojama ištikimybė pripažintoms (taip pat ir tarpvalstybinėmis sutartimis tarp mūsų šalies ir Baltarusijos) Lietuvos sienoms.
Akivaizdu, kad problema de facto neegzistuoja ir yra paprasčiausiai išgalvota siekiant konkrečių tikslų. Kyla klausimas – kokių? Kodėl ši diskusija apskritai kilo ir kas yra tie žmonės, kurie vis primena apie ją viešajame diskurse? Bent jau man peršasi ganėtinai vienareikšmis atsakymas – už šios temos eskalavimo slypi Rusijos siekis sukiršinti Lietuvą ir tą nedidelę dalį patriotiškai nusiteikusių gudų, kurie priešinasi galutiniam Baltarusijos įtraukimui į Rusijos sudėtį. Žinoma, kadangi kalbėti apie atskirą Baltarusijos politiką jau seniai nebereikia, vadinasi, šiuo aspektu abiejų „valstybių“ specialiosios tarnybos veikia drauge.
Šią hipotezę patvirtina ir tai, jog prie įtampos kėlimo gudų daugiausiai prisideda asmenys, kurie pagrįstai įtariami bendradarbiavimu su Baltarusijos ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis (pavyzdžiui, Olga Karač ar Valeryi Cepkalo), o kai kurie tariamos lietuvių ir gudų priešpriešos „įrodymai“ (pvz., „K.Kalinovskio pulko“ vaizdo grasinimas susidoroti su kai kuriais Seimo nariais) net ir nepatyrusiai akiai atrodo ne kas kita, kaip Rytų kraštų specialiųjų tarnybų informacinė operacija. Žinoma, liūdna, kad menamu situacijos paaštrėjimu šioje srityje nedelsdami suskubo pasinaudoti ir kai kurie politikai abiejose Lietuvos politinio spektro pusėse, taip siekdami sutelkti savo elektoratą.
Sunku suprasti, kodėl tokie politikai pasirenka savo taikiniu būtent gudus – istoriškai pačią lojaliausią Lietuvos Respublikos etninę mažumą (pakaktų prisiminti baltgudžių batalioną, aktyviai dalyvavusį Lietuvos Nepriklausomybės kovose), tačiau nekreipia dėmesio nei į lenkiškąjį 1920 metų įvykių naratyvą (aliuzija į praeitą savaitę nuskambėjusią istoriją su Želigovskio okupacijos aukštinimu viename iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijai priklausančių laikraščių), nei į antiizraelietiškus Palestinos aktyvistų maršus Lietuvos sostinės centre ar, tikėtina, su jais susijusių švietimo įstaigų menamo minavimo istorijomis. Kyla mintis, jog menkai organizuota Baltarusijos opozicija yra tiesiog patogesnis taikinys nei kitos, Lietuvos valstybingumui tikrai pavojų keliančios iniciatyvos.
Neseniai nuskambėjusi Baltarusijos išeivių (visų pirma, tarp Svetlanos Cichanouskajos biuro aktyvistų) mintis pradėti dalinti Gudijos pasus papylė dar daugiau žibalo aptariamu klausimu. Kai kam pasirodė, jog Vytis, kuris turėtų puošti šį dokumentą, yra įrodymas, kad tam tikros baltarusių grupės neatsisakė siekio savintis Lietuvos istorijos ar netgi reikšti jai teritorines pretenzijas.
Kol kas nenagrinėkime paties Baltarusijos išeivių paso fakto – akivaizdu, jog mintis tokį sukurti yra ne kas kita, kaip nedidelės grupės asmenų siekis išlikti aktualia politinės darbotvarkės dalimi bent tarp tų Baltarusijos piliečių, kurie yra išvykę į užsienį.
Minėtas dokumentas yra ne kas kitas kaip grupelės visuomenininkų iniciatyva – lygiai tokia pati iniciatyva, kaip Lietuvoje įprastų istorinių žemėlapių su Gudija, Ukrainos, Rusijos ar Lenkijos dalimis spausdinimas. Dera suprasti, jog gudams Vytis (Pogonia) yra lygiai toks pats svarbus istorinis simbolis kaip ir mums, ir kaip tik už jo telkiasi provakarietiškos Baltarusijos jėgos. Juolab, kad ir pati Svetlana Cichanouskaja nedviprasmiškai akcentuoja, jog Lietuvos teritorinis vientisumas yra absoliučiai neginčijamas.
Bet grįžkime prie etninių mažumų ir jų integravimo į Lietuvos visuomenę. Taip, per pastaruosius dvejus-trejus metus į Lietuvą atvyko maždaug 80 tūkstančių ukrainiečių, 60 tūkstančių baltarusių ir 20 tūkstančių rusų – taigi per 160 000 (patogumo dėlei, bet ne politiškai, pavadinkime juos rusakalbiais) nuolatinių gyventojų. Nemaža dalis jų turi nuolatinius leidimus gyventi mūsų valstybėje, gali naudotis pilietinėmis ir netgi politinėmis teisėmis. Ar šie žmonės integravosi į Lietuvos visuomenę? Ar išmoko lietuviškai ir ar bent jau deda pastangas tai padaryti?
Atsakymas nėra vienareikšmis – norintys integruotis tą jau sugebėjo padaryti arba žengia ta kryptimi septinmyliais žingsniais, nenorintys – nepajudina nė piršto ir tikisi pasikeitus aplinkybėmis grįžti namo ar persikelti į labiau išsivysčiusią Vakarų šalį. Tai suprantama – žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau. Sunku per keletą metų atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo ir kurtų planų bei viską pradėti praktiškai nuo nulio. Tą dera suprasti, tačiau, žinoma, tai nėra priežastis neraginti (ir nemotyvuoti) naujai persikėlusių į Lietuvą kitų valstybių piliečių mokytis lietuvių kalbos ir giliau integruotis į mūsų visuomenę. Šioje srityje mums dar tikrai yra kur pasitempti.
Bet kyla kitas klausimas – ar per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje pavyko išspręsti autochtoninių mažumų integracijos į Lietuvos visuomenę klausimus? Juk mūsų šalyje gyvena daugiau nei 160 000 lenkų bei bene 130 000 rusų, jau nekalbant apie kitas etnines mažumas. Ar tų trijų dešimtmečių nepakako tam, kad jie visi bent jau gerai išmoktų valstybinę kalbą (jau nekalbant apie istorijos interpretavimą ar požiūrį į pilietinę visuomenę), o nelojalios valstybei politinės partijos ir visuomeninės organizacijos būtų uždraustos?
Čia atsakymas vienareikšmis – tikrai ne. Nė viena Lietuvos Vyriausybė nerado poreikio ir intereso imtis šio klausimo, kuris neabejotinai būtų sukėlęs tam tikras vidines ir geopolitines įtampas, o gal net ir priešpriešas. O, nesant politinės valios, iki šiol neturime ne tik atvykusių, bet ir autochtoninių grupių integracijos politikos ar strategijos, šioje srityje turinčios veikti valstybės įstaigos teužsiima administraciniais dalykais, šalyje nėra edukacinių ar akademinių institutų, galinčių strateguoti ir vykdyti integracinę (įtraukties politiką). Viskas palikta savieigai, bandant „nuspirti“ problemą kuo toliau, už savo kadencijos pabaigos „ribų“. Tik neatkreipiame dėmesio, jog problema tampa vis didesnė, o iššūkių valstybei – vis daugiau…
Vietoje to, kad imtume mąstyti strategiškai ir imtis konkrečių veiksmų, renkamės paprasčiausią kelią – susipriešinimą su mums artimiausiu ir lojaliausiu etnosu. Ar toks sprendimas turi ateitį ir kiek yra naudingas mums patiems? Tai klausimas, į kurį turime sau sąžiningai atsakyti ir, tai padarę, imtis neatidėliotinų veiksmų gerinti situaciją…
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
