Filosofas Peteris Sloterdijkas knygoje „Ciniškojo proto kritika“ rašė, kad gyvename didžiųjų idėjų mirties laikais. Tikėjimo idėjomis, kaip teisingumas, Dievas, prasmė, lieka vis mažiau. Priežasčių galima vardinti daug, viena iš jų – gražiomis idėjomis spekuliuoja politikai, biurokratai ar teoretikai, kuriems netenka realiai tų idėjų įgyvendinti, todėl jie ignoruoja praktinį tikrovės dėmenį ir visi gražūs sumanymai galiausiai baigiasi dar didesniu nusivylimu.
Įtraukusis ugdymas yra didžioji mūsų švietimo idėja. Niekas nesiginčys dėl jos reikalingumo: ją realizavus tikrai būtų įgyvendinti humanistiniai tikslai sukurti mokyklą kiekvienam, skatinti lygybę, mažinti atskirtį, ugdyti visuomenės emocinį intelektą, toleranciją.
Bet kuo didesnė idėja, tuo skaudesnė nesėkmės kaina: nevykusiai ją realizavus bus pakenkta daugybei gyvenimų ir dar kartą nusivilta mokyklinio švietimo sistema, kuria pasitikėjimo visuomenėje ir dabar nėra daug.
Įtraukiojo ugdymo idėją įmanoma įgyvendinti tik darniai veikiančioje švietimo sistemoje, kur išbandytas šiuolaikinis ugdymo turinys, sukurta metodinės pagalbos mokytojui ir mokiniui bazė, kur pakanka tinkamai pasirengusio pedagoginio personalo ir koreliuoja ugdymo tikslai ir vertinimo sistema.
Ar tokią sistemą turime? Bent keli probleminiai aspektai rodo, kad kol kas neturime ir rizika nusivilti dar viena didžiąja švietimo idėja yra gana didelė.
Gąsdinantį vizijos ir realybės atotrūkį patvirtina ir NŠA polinkis painioti praktiką ir teoriją. NŠA paskelbia „praktinių veiksmų įtraukties principo taikymui“ atmintinę, bet neaišku, kaip pateiktame dokumente suprantama pati sąvoka „praktinis veiksmas“, nes jame dominuoja teoriniai patarimai, kurie bet kuriam mokytojui yra savaime suprantami. Juk visiems aišku, kad mokykloje „ugdymo aplinka turi būti palanki“, o metodai „turi būti tinkami“.
Mokytojus neramina pratikinis lygmuo, kuris yra gerokai problemiškesnis nei gražios teorinės vizijos: net ir dabartinėje situacijoje, kuri reikalauja daug mažesnės diferenciacijos, šiuolaikinis kompetencijų ugdymu grįstas turinys dar neišbandytas, taip pat neturime jokių užduočių bankų, kuriuo būtų galima naudotis, kad garantuotume kokybišką švietimą kiekvienam. Aš netgi nekalbu apie specialiuosius poreikius turinčius mokinius, turiu omeny šiuo metu besimokančius „standartinių gabumų“ vaikus: ir jiems neturime jokių mokymosi priemonių banko, kuris suteiktų mokytojams galimybę pritaikyti tinkamą mokymo medžiagą pagal individualius poreikius.
Kitas probleminis aspektas – mokinių skaičius klasėje. Dėl per didelio mokinių skaičiaus net ir dabar neįmanoma realizuoti visų ugdymo tikslų. Jeigu nemažėja mokinių skaičius klasėje, bet daugėja jų mokykosi poreikių įvairovė, o metodinių priemonių nėra, tai kaip įmanoma realizuoti įtraukiojo ugdymo tikslus?
Be abejo, pastarąją problemą galima spręsti įdarbinant mokytojų padėjėjus, bet kol kas ir pačių mokytojų, ir padėjėjų labai trūksta. Kaip rodo darbo skelbimai, mokytojo padėjėjams siūlomas atlygis yra vos apie 500 eurų. Jeigu valstybė inicijuoja reformą, kuri tikrai užkrauna didelę atsakomybę pedagogams ir jų padėjėjams, bet nesugeba garantuoti kokybiškų darbo priemonių prieinamumo ir atsakomybę bei krūvį atitinkančio atlygio, tai iš tiesų rodo neadekvatų tikslų ir galimybių suvokimą.
Ne mažiau problemiškai atrodo įtraukiojo ugdymo ryšys su kita didžiąja reforma – vertinimo sistemos kaita. Įtraukusis ugdymas mažina akademinio ugdymo akcentą ir iškelia emocinės gerovės, humanizmo principą, o nauja privalomų patikrinimų sistema 4, 8 ir 10 klasėse skirta akademinių pasiekimų kontrolei, ji reikalaus stiprinti akademinių žinių ir gebėjimų ugdymą. Suderinti šiuos du tikslus bus be galo sudėtinga.
Vadinasi, idėjos gražios, ambicingos, bet potencialo, kad viskas vyks sklandžiai, nesimato. Mokymo priemonių neturime, mokinių skaičiaus nemažiname, o reikiamo kiekio mokytojų ir padėjėjų neturime, norime kurti mokyklą kiekvienam, bet vertinimo reformomis keliame akademinių pasiekimų prioritetą ir mokymosi kokybę matuosime pagal privalomų žinių patikrinimų rezultatus.
Tiesa, ŠMSM informaciniuose kanaluose vis pasirodo sėkmės istorijų, kad Lietuvos mokyklos sėkmingai realizuoja įtraukųjį ugdymą. Tai lyg sufleruoja, kad būtina atlikti praktinio modelio įgyvendinimo analizę, kuri parodytų, kaip realybėje veikė įtraukimo procesas, kokios problemos iškilo įtraukiant tam tikrų poreikių mokinius, kaip konkrečios problemos buvo išspręstos, kokios integravimo strategijos pasiteisino. Kol kas tokių analizių nematome.
Kol vietoj praktinių tyrimų turime tik abstrakčias teorines atmintines, tol klausimų ir nerimo švietimo bendruomenėje nemažės.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
