Šiandien duris uždaro Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija COP26. Prisižadėta stengtis dar mažiau bezdėti, mažiau pjauti, daugiau sodinti, mažiau tręšti, daugiau tausoti. Jei tiksliau – penktadalis šalių pasižadėjo atsisakyti anglių naudojimo (išskyrus svarbiausius naudotojus), pusė šalių sutarė sustabdyti miškų naikinimą (tos, kurios ir per daug nenaikino), koks trečdalis pasižadėjo trečdaliu sumažinti metano emisijas, kažkiek (keliolika kartų mažiau, nei skiriame kačiukams ir šuniukams popinti) skirti besivystančių šalių kovai su klimato kaita.
Kada nors vėlai vakare arba greičiausiai jau ryt pasirodys ir derybininkų paruoštas galutinis susitarimo tekstas dėl to, kiek laipsnių kelsime / išlaikysime planetos temperatūrą ir kaip ilgai naudosime iškastinį kurą.
Ar užteks tokio indėlio, kad pasaulis it prezidentas atvėstų? Taip, matau šypsenėlę jūsų veiduose. Išjungus dyzeliukus pasaulis šils ir toliau, net jei tuojau pat visą energiją gautume iš saulės ar vėjo. Faktas, kad gyvenam pereinamuoju laikotarpiu, kai suprantam (na, ne visi supranta), kad pareina kirdyk, kai suprantam, kad reikia keistis, ir suprantam, kad vis dar neturim tam tinkamų priemonių ir noro. Puikiai suprantam, kad jei trilijonai, skiriami naujoms technologijoms, skirtoms vienai kitą naikinti, būtų skirti plėtoti toms technologijoms, kurios padėtų išsivaduoti pasauliui nuo iškastinio kuro, nebūtų reikėję ir COP15. Bet yra, kaip yra.
Kaip mums išsaugoti Žemę? Taip, mane vis dar stebina dvikojų susireikšminimas.
Žemė yra pusamžė moteriškė, kuri pražiopsojo tą momentą, kai viena iš daugelio jos paviršiuje lakstančių blusų nugalėjo atrankos dėsnius (kol kas) ir bando pasiskelbti planetos valdovais. Žemė dar gyvuos kelis milijardus metų (nepaisant mūsų pastangų nusiurbti kuo daugiau kraujo) ir tą laikiną niežėjimą, keletą vočių labai greitai gali pašalinti ugnikalnių pavidalu koks lengvas 15 balų pagal Richterį drebuliukas ar koks Bezdonių dydžio akmenukas iš kosmoso.
O dabar jai tiesiog „truputį“ kyla temperatūra. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Būdavo ta temperatūra daug didesnė, tik ji kildavo dešimtis ir šimtus tūkstančių metų, o ne per šimtmetį (!). Kaip ir nebūtų dėl to jokių problemų. Na, nušluos kelis salynus, na, baltosios meškos virs murzinomis meškomis, na, išnyks kažkiek procentų rūšių, na, ten, kur buvo miškai, bus dykumos, o ten, kur buvo dykumos, atsiras stepės, na, o Žemaitija pagaliau galės tikrąja to žodžio prasme atsiskirti nuo Lietuvos. Išnykus vienoms rūšims ilgainiui atsiras kitų.
Problema yra tik viena – ar kaip rūšis norime išlikti? Aišku, negaliu kalbėti už visus, bet spėju, kad norime. Kol kas gyvename šia diena. Politikai gyvena šia diena, nes reitingai yra svarbiau, verslas gyvena šia diena, nes babkės yra svarbiau, žemės ūkis gyvena užvakarykšte diena, nes babkės yra svarbiau, mes gyvenam šia diena, nes visi kiti gyvena šia diena, nes mano asmeninis indėlis nieko nepakeis, nes tegu pirma pasikeičia didžiausi teršėjai (nesvarbu, kad jie teršia dėl mūsų visų), nes babkės yra svarbiau.
Mes gyvenam Dievo užantyje, taip, šalia nupušusio kaimyno, bet kur nėra jokių stichinių reiškinių (kaip tik šiandien bendravau su vienos mažytės Karibų salos gyventoju, kuris bet kada gali netekti namų dėl smarkiai padažnėjusių uraganų). Bet ir čia mus labai lengvai pasiekia migrantų kolonos. Taip, dabar tais žmonėmis naudojasi bulbių diktatorius, bet po poros dešimtmečių pakrantėse gyvenančios tautos ar tos, kurių teritorijos virs dykumomis, bet kokiu atveju slinks į žemynų gilumą. Konfliktai bus neišvengiami ir čia yra didžiausia, mano galva, grėsmė žmonijai – mūsų vidurūšinė kova.
Mes turime visų pirma galvoti ne apie motinėlę Žemę, o apie save. Juk esame patys didžiausi egoistai. Tai darykim, kas mums geriausiai išeina: galvokim apie save. Norime išlikti ir bent kiek išsaugoti savo aplinką? Vadinasi, turime pagaliau peržiūrėti savo ekonomikos modelį. Visi norime mokėti pigiau. Ir mokame pigiau, bet mokame savo sveikatos, aplinkos ir savo vaikų ateities sąskaita. Juk kainoje nematysite išpiltų tonos trąšų dedamosios, pesticidų poveikio, nykstančios bioįvairovės, mikroplastiko kūdikių kraujyje ar sumažėjusios amžiaus trukmės dėl užteršto miestų oro. Nes tie visi gamintojo kaštai yra perkelti mums, mūsų pačių rizikai.
Bet mums yra viskas ok. Mes sutinkam mokėti tą kainą kaltindami transportą, žemės ūkį ir pramonę, kad jie teršia, nors mes patys pasakėm – ok. Manau, pagrindinis poslinkis link šviesos tunelio gale pasimatys būtent tada, kai mokės tas, kas teršia. Kai vartotojas parduotuvėje neprivalės su didinamuoju stiklu nagrinėti kiekvieno produkto, atsiminti šimtų ženkliukų ir piktogramų, nes iš tolo matysis – čia produktai, kuriuos gaminant sunaikinta tiek ir tiek miškų, pelkių, išpilta trąšų, išmesta tiek ir tiek išlakų, pakuotės, nors formaliai rašom, kad perdirbamos, tinkamos tik deginti.
Gyvename labai įdomiu laikotarpiu. Ne, tikrai mes kiekvienas atskirai nesumažinsime kylančios temperatūros. Reikia bendro požiūrio, bendro sutarimo, nebijoti keisti to, kas jau nebeveikia. O jei tikrai norime greičiau „išgelbėti“ Žemę, nebereikia jokių mitingų, tereikia ramiai gyventi toliau šia diena – kuo greičiau išsipjausim, tuo Žemei bus lengviau.
Autorius yra aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
