Pozicija

2020.05.05 09:28

Mantas Adomėnas. Pirmyn – į neišsilavinusią visuomenę

Mantas Adomėnas, Seimo TS–LKD frakcijos narys2020.05.05 09:28

Už Lietuvos švietimą ir mokslą atsakingo ministro elgesys koronaviruso krizės akivaizdoje primena nevėkšlą dvejetukininką, kuris, užsidegus namams, galvoja: „Dabar bent jau turėsiu pasiteisinimą, kodėl nepadariau namų darbų!“

Dar iki koronaviruso pandemijos ir karantino švietimo srityje – kur, kaip pripažįsta ir politikai, ir analitikai, ir gatvėje sutikti žmonės – ypač reikalingi kokybiniai pokyčiai bei reformos – nevyko nieko. Vyravo snaudulingas sąstingis. Prasidėjusi karantinui, vyksta, jei tai išvis įmanoma, dar mažiau.

Taip, perkami ir nuomojami kompiuteriai vaikams iš skurdžių šeimų. Taip, dalijami patarimai ir mokymai mokytojams, kaip dirbti nuotoliniu būdu. Tačiau atrodo, kad pagrindinis ministerijos vadovybės interesas – prakiūtoti iki rinkimų. Šie mokslo metai sutrumpinti, kiti mokslo metai, ko gero, prasidės vėliau, o ten, žiūrėk, jau ir rinkimai. Ir taip pavyks, nieko nepadarius, pabaigti kadenciją.

Įdomiausia čia yra štai kas: ką liudija toks požiūris į švietimo ir mokslo sistemą – uždaryti ugdymo įstaigas ir trumpinti mokslo metus, kur ir kiek tik įmanoma? Jis išduoda visišką netikėjimą savo valdomos veiklos – švietimo – prasmingumu. Trumpindama mokslo metus, ŠMSM tarsi sako, kad švietimo sistema yra beprasmė – galima atsisakyti mėnesių ugdymo, ir tai nieko nereiškia, niekas nuo to nenukentės.

Juk jeigu mokslas būtų laikomas vertingu dalyku, būtų galvojama, kaip kompensuoti tai, kas prarasta, kada pasivyti ir prisimokyti tai, ko trūksta, būtų planuojama mokytis vasarą ar kurti kompensacinius kursus – bet ne, ministras rodo, kad jis mokyklą geriausiu atveju traktuoja kaip mokinių laiko užėmimo būdą.

Na, kol mokosi, mokiniai bent jau gatvėmis nesivalkioja. O dabar, kadangi per karantiną ir taip negali valkiotis, tai mokyklos nė nereikia. Pasimokys ten nuotoliniu būdu, kas kompus turi, valandėlę kitą, kol nenusibos žiūrėti į Zoomo ar Moodle’o nukamuotą mokytoją, ir bus gerai.

O tuo tarpu, kol mūsų Šv. Ministerija ieškojo, kur nusipirkti ar išsinuomoti kompiuterių, trys norvegų mokslininkai suskaičiavo, kiek mokslo įstaigų karantinas kainuoja valstybei. Martin Andresen, Simon Bensnes ir Sturla Løkken analitinė studija „Kiek kainuoja uždaryti švietimo sektorių? Infekcijos kontrolės priemonių prieš COVID–19 kaštų žmogiškajam kapitalui, studijų pažangai ir produktyvumui paskaičiavimas“ padarė būtent tai – suskaičiavo, kiek valstybei ir patiems besimokantiems kainuoja karantinas švietime. Jie anaiptol neagituoja už karantino panaikinimą – tai tikra analitinė studija, kuri nesiima siūlyti politinių sprendimų už savo tyrimo lauko ribų. Jie netgi nesiima vertinti, ar švietimo praradimus atsveria laimėjimai kitoje vietoje – pavyzdžiui, dėl mažesnio epidemijos masto. Ne – vienintelis jų tikslas yra pamatuoti, kiek švietimo karantinas kainuoja valstybei. Kad politikai, priimdami sprendimus, sverdami pro ir contra, turėtų tuos skaičius prieš akis, o ne – kaip Seimo salėje ar Vyriausybėje įprasta – burtų iš lempos ar karštligiškai dirbančios vaizduotės.

Norvegų studijos išvados negailestingos. Jie skaičiuoja kelis aspektus. Pirmas – žmogiškojo kapitalo praradimai: žinios, išsilavinimas ir įgūdžiai, kurių moksleivis netenka todėl, kad nelanko mokyklos. Ir joks nuotolinis išsilavinimas čia neatstoja gyvų, tiesiogiai bendraujančių mokytojų. Autoriai vertina, kad nuotolinis išsilavinimas suteikia tik 50 procentų to išsilavinimo, kurį vaikas gauna eidamas į mokyklą (čia vidurkis; vyresnių klasių moksleiviams, turintiems savarankiško mokymosi įgūdžius, šis rodiklis aukštesnis).

Aišku, žiūrint į vieną vieno mokinio dieną, tie nuostoliai atrodo menki, beveik niekiniai – tas pat, kas nutiktų, jeigu penktokas nuslinktų į mokyklą neišsimiegojęs dėl per naktį žiūrėto serialo ir prasimuliuotų. Tačiau susumavus visus moksleivius ir studentus per ilgesnį laiką, tie netekimai tampa reikšmingi.

Taigi, pavyzdžiui, pradinių klasių moksleiviams, pasak mokslinės literatūros, mokykla paaugina žmogiškąjį kapitalą 7–10 procentų kasmet. Norvegai ima „konservatyvų“ dydį, kad tikrai neperdėtų mokyklos vaidmens – anot jų, patikima daryti prielaidą, kad mokykla garantuotai suteikia 5 proc. padidėjimą per metus. Tą skaičių karantino sąlygomis jie dalina perpus dėl nuotolinio ugdymo – vadinasi, karantino sąlygomis reikia laukti 2,5 proc. žmogiškojo kapitalo „prieaugio“.

Šis sumažėjimas ir sudaro žmogiškojo kapitalo nuostolį, ilgainiui atsiliepsiantį prarastu produktyvumu, pajamomis ir gyvenimo kokybe. Kaip rašo studijos autoriai, „Didžiuma šių kaštų bus paslėpti kaštai ta prasme, kad jie nebus realizuojami šiandien, bet persikels vaikams, kurie šiuo metu mokosi ir kurie per savo gyvenimą turės žemesnes pajamas.“ Kitaip tariant, tai bus šių metų karantino palikta „kuprelė“ visam gyvenimui tiems, kurie šiuo metu lanko mokyklas (tikriau, jų nelanko).

Kitas svarbus aspektas – tėvų produktyvumo sumažėjimas dėl vaikų priežiūros namuose, atimantis darbo laiką arba poilsį, kurio trūkumas irgi mažina darbingumą. Trečias aspektas – nuostoliai dėl universitetų uždarymo ir studijų ištęsimo. Karantino sukeliami nuostoliai gaunami susumavus visus šiuos aspektus.

Taigi, karantino kaštai. Darželių, ikimokyklinių ugdymo įstaigų, pradinių, pagrindinių ir vidurinių mokyklų uždarymas kainuoja valstybei 1,689 milijardo kronų (147,8 milijardų eurų) per dieną (iš jų 234 milijonai kronų (20,5 mln. EUR) – dėl tėvų darbingumo praradimo). Dar 2,2 milijardo kronų iš viso (192,5 mln. EUR) prisideda dėl aukštųjų mokyklų karantino. Taigi, iš viso, visam karantino laikui – 77,7 milijardų kronų, arba 6,8 milijardo eurų.

6,8 milijardo eurų – tai daugiau nei keturi metiniai Lietuvos švietimo biudžetai. Na gerai, pripažįstu, Norvegija – brangi ir turtinga šalis, bet vis dėlto! Ir, kaip studijos autoriai skuba užtikrinti, „Tačiau mes norime pabrėžti, kad daugelis mūsų prielaidų laikytinos konservatyviomis, ir kad todėl yra pagrindo manyti, jog mūsų įverčiai yra pernelyg žemi.“ Nebent esi Gražulis arba Skardžius, žodis „konservatyvus“ šiuo atveju reiškia, kad analitinėje studijoje nuostoliai dėl netekto išsilavinimo buvo kaip įmanoma sumažinti, kad nekeltų panikos. Ir vis tiek išėjo pusė viso Lietuvos valstybės biudžeto – vien dėl karantino švietime. Tuo tarpu Lietuvos Šv. Ministerija elgiasi taip, tarsi tų kaštų tiesiog nebūtų.

Tačiau tai tik ekonominė reikalo pusė – skaičiukais ir euriukais pamatuojama švietimo vertė. Dar yra kita, ekonomiškai neapskaitoma, tačiau ne mažiau svarbi švietimo pusė – socialinė, kultūrinė, politinė švietimo vertė.

Ir čia, kaip rašo The Economist, „pertrūkis yra neturintis precedentų. Nebent jis greitai baigtųsi, poveikis jauniems protams gali būti žlugdantis.“

Kodėl karantinas yra blogai ugdymui ir tiems tikslams, kuriuos švietimo sistema sau kelia?

Pirma, yra naivu manyti, kad nuotolinis mokymasis yra pilnavertis įprastinio ugdymo pakaitalas. Norvegų studija, kaip matėme, „konservatyviai“ vertina jo veiksmingumą 50 proc. – kaip dvigubai mažiau veiksmingą negu tiesioginis, gyvas ugdymas. Realus efektyvumas gali būti dar mažesnis.

Pietų Korėjoje nuotoliniam ugdymui buvo itin kruopščiai rengiamasi – tuo tikslu pavasario semestro pradžia pavėlinta net penkias savaites. Šalis turi seną įdirbį nuotolinio ugdymo srityje ir didžiuojasi, kaip švietimo ministrė Yoo Eun–hye teigia, esanti „IT jėgainė“, turinti didžiausią pasaulyje išmaniųjų prietaisų skvarbą bei aukščiausius informacinius bei komunikacijos gebėjimus. Tačiau net ir Pietų Korėjoje nuotolinis ugdymas atsilieka nuo įprastinio. Išmaniųjų prietaisų vis tiek trūksta dešimtimis tūkstančių moksleivių (aišku, 50 milijonų gyventojų valstybei tai nėra dideli skaičiai), nuotolinio ugdymo sistema nepaveža ir striginėja, mokytojams trūksta nuotolinio darbo metodikų.

Tačiau svarbiausia – kad moksleiviai negauna to paties lygio ir kokybės ugdymo, kurį suteikia tradiciniais metodais veikianti mokykla. Pradinės mokyklos mokytojai Park Su–jin„didžiausią rūpestį kelia gilėjanti švietimo atskirtis, kuri kyla dėl komunikacijos ir ryšio su moksleiviais stygiaus. Mažiau motyvuoti yra tiesiog paliekami vilktis iš paskos, ypač tie, kurie neturi tėvų, kurie galėtų juos prižiūrėti“.

Be abejo, ne visus moksleivius nuotolinis ugdymas veikia vienodai – čia būtina diferencijuoti. Vyresni moksleiviai, turintys savarankiškus mokymosi įgūdžius, gali lengviau prisitaikyti prie nuotolinio ugdymo, negu jaunesni, kurių įgūdžius mokykla dar tik turi suformuoti. Išsilavinusių ir motyvuotų tėvų pagalba gali iš dalies kompensuoti gyvą ryšį su mokytoju ir asmeninį dėmesį. Labiau motyvuotiems moksleiviams prisitaikyti sekasi geriau, negu mažiau motyvuotiems.

Tačiau ką šitie skirtumai reiškia? Tai, kad nuotolinis ugdymas tik pagilina socialinius skirtumus ir dar labiau įtvirtina nevienodas sąlygas, kurias mokykla turėtų siekti išlyginti, suteikdama lygesnį šansą gyvenime vaikams iš skurdesnės ir problemiškesnės socialinės aplinkos.

Skurdžiausių šeimų vaikai labiausiai nukenčia dėl įprastinės mokyklos užsidarymo. Sunku dalyvauti nuotolinėje pamokoje, jeigu nėra išmaniųjų įrenginių, namuose nėra greito interneto ryšio arba keli vaikai turi konkuruoti dėl vieno kompiuterio ar išmanaus telefono. Tokioje šeimoje mažiau tikėtina, kad tėvai bus pakankamai išsilavinę ar motyvuoti, kad padėtų vaikams mokytis, pagelbėtų su namų darbais ar išspręstų neaiškumus, kurių nuotolinis ugdymas prikuria daugiau, negu akivaizdinės pamokos.

Namuose, kur išsilavinimo lygis žemesnis, o mokslas rečiau laikomas vertybe, mokymosi įgūdis lengvai nutrūksta, išmoktos žinios užmirštamos, atsiradusi didesnė ugdymo pertrauka reikalauja neproporcingai daug laiko, kad moksleivis vėl grįžtų į ugdymo vagą. Pusės metų mokymosi pertrauka, kuri susidarys prie karantino prisidėjus vasaros atostogų mėnesius, sunkiau besimokantiems vaikams gali reikšti ne pusmečio, o visų metų atsilikimą.

Kaip rašo The Economist, „Pasak vieno vertinimo, Amerikos aštuonmečiai, kurių mokymasis visiškai sustojo karantino metu, iki rudens gali prarasti beveik visų metų matematikos žinias, kadangi jie neįsisavina naujos medžiagos ir užmiršta didžiumą iš to, ką jau žinojo.“

Nuotolinis ugdymas apriboja ir socializacijos galimybes, o tai ypač aktualu skurdesnės, socialiai problemiškos aplinkos vaikams. Tikėtina, tai neigiamai atsilieps jų socialinio dinamizmo potencialui – susilpnins gebėjimą išsiveržti iš skurdo aplinkos.

Jau aptarta tai, kad namuose uždaryti vaikai pakerta tėvų produktyvumą, net jei tie bando dirbti iš namų. Tačiau kita nenumatyta karantino pasekmė gali būti vėl padidėjusi lyčių nelygybė darbo rinkoje – kadangi vaikais dažniau rūpinasi motinos, jas, tikėtina, smarkiau paveiks karjeros pertrūkis, kol mokyklos uždarytos.

Galiausiai, net jeigu priimsime norvegų išvadą, kad nuotolinis ugdymas dukart – 50 proc. – mažiau veiksmingas, negu tradicinis, reikia žiūrėti toliau, kitapus tų skaičių. Kurių 50 procentų išsilavinimo netenkama, perėjus prie nuotolinio ugdymo? Tvirto atsakymo nėra ir moksliniai tyrimai tik ateityje galės tai įrodyti arba paneigti, tačiau pagrįstai galima kelti hipotezę, jog nuotoliniu būdu lengviau perduodamos žinios ir informacija, o labiausiai stringa kritinių ir mokslinių mąstymo įgūdžių, giluminio dalyko supratimo ugdymas. Taip pat neperduodamos tos vertybės ir įgūdžiai, kuriuos implicitiškai, netiesiogiai perteikia tradicinis ugdymo procesas: gebėjimas susikoncentruoti, adaptyvumas, socializacijos įgūdžiai, disciplina (kol kas man į akis pakliuvo tiktai vienas tyrimas, teigiantis, jog pernelyg intensyvus ekranų naudojimas lopšelinukams trukdo formuotis smegenų baltosios medžiagos, palaikančios kalbos ir raštingumo vystymąsi, mikrostruktūrinei organizacijai. Tačiau neabejoju, kad pasekmių yra ir daugiau, ir dabartinis karantinas bus gera terpė tokio pobūdžio tyrimams: tai plataus masto eksperimentas, vykdomas su beveik viso pasaulio jaunąja karta).

Turbūt bus sakančių, kad mokymasis namuose skatina skaitmeninių technologijų įvaldymą – tas tiesa – ir ugdo savarankiškumą – o tai jau nėra tiesa: savarankiškumas mokantis nuotoliniu būdu yra eksploatuojamas resursas, ir savarankiškesni, savaime suprantama, bus sėkmingesni, tačiau tolesnis savarankiškumo formavimas (išskyrus vyresnių klasių moksleivius) nevyksta, nes jaunesnėse amžiaus grupėse tam reikalingas kryptingas savarankiškumo įgūdžių formavimas, kurį atlieka autoritetas – tėvai arba mokytojai.

Taigi nuotolinis ugdymas anaiptol nėra panacėja – be abejo, jury is still out, prisiekusieji dar negrįžo pranešti nuosprendžio, tačiau tikėtina, kad neigiamos jo pasekmės persvers pozityvius aspektus. Todėl ypač neramina raginimai, pasinaudojus koronaviruso krize, įvesti kuo daugiau nuotolinio ugdymo, sklindantys dažniausiai iš žmonių, su ugdymo problematika turinčių mažai bendro, užtat automatiškai pritariančių viskam, kieno aprašyme yra žodis „skaitmeninis“ – ar tai būtų balsavimas internetu ar nuotolinis ugdymas. Faktai tokiam entuziazmui dažniausiai netrukdo.

Tad ką reikėtų daryti?

Pirmiausia – pripažinti patiriamus išsilavinimo nuostolius. Tai pripažinus, toliau atsakymo turi ieškoti politikai, tardamiesi su epidemiologais. Nesiūlau čia galutinių atsakymų, tik keletą argumentų.

Jeigu pandemijos pradžioje mokyklų ir darželių uždarymas buvo protingas atsargumo žingsnis, tai dabar vis daugėja medžiagos ir tyrimų, rodančių, kad koronaviruso pandemijos (kitaip negu, pavyzdžiui, gripo epidemijų) atveju vaikai yra ne tik mažiausiai paveikiama bei pažeidžiama visuomenės dalis, bet ir mažiausiai prisidedanti prie viruso plėtros.

Aišku, tokius argumentus reikia atsargiai pasverti – gali būti, kad būtent ankstyvas mokyklų uždarymas ir prisidėjo prie mažo viruso plitimo per vaikus. Kaip teigia The Economist, Islandijos ir Nyderlandų mokslininkai neaptiko nė vieno atvejo, kad virusą į šeimą būtų atnešę vaikai. O Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras – oficiali ES sveikatos agentūra – apie koronavirusą pranešė, kad ligos perdavimas iš vaiko suaugusiam „atrodo esąs netipiškas“.

Tai būtų argumentas vėl atidarinėti mokyklas net nesibaigus karantinui – galbūt palaipsniui, pirmiausia atidarant ugdymo įstaigas mažiausiems, kuriems koronavirusas mažiausiai gresia ir kurių buvimas namuose sukelia didžiausią įtampą tėvams – bei vyriausiems moksleiviams, kuriems grėsmė didesnė, tačiau didesnis jų sąmoningumas leidžia tikėtis, kad jie laikysis apsisaugojimo nuo koronaviruso priemonių.

Balandžio viduryje mokyklas, taikydama papildomas atsargumo ir apsaugos priemones vaikams ir mokytojams, jau atidarė Danija. Atidarinėjant mokyklas palaipsniui, klases galima būtų skelti perpus, padidinant distanciją tarp moksleivių, ir sudaryti tvarkaraščius taip, kad skirtingos klasės lankytų mokyklą ne vienu metu.

Be abejo, būtų reikalingos amžiaus grupėms pritaikytos apsisaugojimo priemonės, o pats grįžimo į mokyklą procesą turėtų būti nuolat stebimas medikų epidemiologų. Rizikos grupėse esantys moksleiviai turėtų ir toliau mokytis iš namų, o pradėję lankyti mokyklą – ir ypač mokytojai – būti reguliariai testuojami.

Reikėtų apsvarstyti būdus ir galimybes ne trumpinti mokslo metus, bet juos pratęsti – galbūt rengiant tikslines vasaros mokyklas, individualizuotai padedančias moksleiviams prisivyti jiems aktualiausiose srityse. Reikia jau dabar galvoti apie naujas, neordinarines priemones, kad karantino metu atsiradę ugdymo ir išsilavinimo praradimai nesidriektų tolyn, į ateities dešimtmečius kaip neregimas pandemijos pėdsakas visuomenės gyvenime.

Jeigu mokykla yra didžiulė, valstybei daug kainuojanti investicija į visuomenės pažangą, klestėjimą, socialinį mobilumą ir, last but not least, civilizuotumą, negalime sau leisti tos investicijos prarasti. Kiekviename Seimo posėdyje diskutuojama, kaip kompensuoti praradimus, investuotas lėšas kultūrinių renginių lankytojams ar turizmo agentūrų klientams. Tačiau kaip kompensuoti daug kartų didesnius praradimus – ir dabartinius, ir būsimus – jaunajai Lietuvos kartai, kuri karantino metu praranda išsilavinimą, niekas nekalba.

Švietimo sistemos vadovai čia turėtų rodyti pavyzdį – tačiau, kaip matėme, švietimo ministras pats netiki savo vadovaujamos švietimo sistemos teikiamo išsilavinimo verte. Trumpinti mokslo metus švietimo ministro atveju – tai tas pat, jeigu „Volkswageno“ generalinis direktorius pasakytų: „Aš pats, tai, žinote, vairuoju „Volvo“. Jis rodo visišką nepasitikėjimą savo paties „gaminamu“ produktu.

Tačiau problema žuvies galva neapsiriboja. O kur minios (gerai, tegu ir skaitmeninės minios socialiniuose tinkluose) moksleivių ir jų tėvų, reikalaujančių, kad jiems būtų kompensuoti – vaučeriais, vasaros mokyklomis, korepeticijomis – prarastas išsilavinimas ir valstybės investicijos į juos? Jų nėra; moksleiviai ir jų tėvai domisi tik trimis dalykais: (a) brandos atestatais; (b) egzaminais; (c) stojimu į universitetą. Neteko girdėti nei moksleivių organizacijų, nei tėvų atstovų klausiant: „O kaip mūsų vaikų išsilavinimas?“

Priremti prie sienos, jie turbūt atsakytų: „Tai kad mokykla neteikia reikiamo išsilavinimo.“ Pirma, tai turbūt netiesa: teikia, tik gal ne tokį, kokio norėtume. Antra – galbūt tokio išsilavinimo, kokio norėtume, neteikia todėl, kad nereikalaujame jį teikti? Kad nediskutuojame dėl to, kas yra deramas išsilavinimas ir kaip jį suteikti?

Bijau, kad problemos šaknys yra giliau: mes, kaip visuomenė, tiesiog netikime išsilavinimu. Jeigu tikėtume – neturėtume nei tokio Seimo, nei tokios Vyriausybės, nei tokio švietimo ministro.