Pozicija

2020.01.24 13:31

Andrzejus Duda. Tiesa, kuri negali mirti

Andrzejus Duda, Lenkijos Respublikos prezidentas2020.01.24 13:31

1945 m. sausio dvidešimt septintąją sovietų kariai išlaisvino vokiečių nacistų naikinimo stovyklą – Aušvico koncentracijos stovyklą. Tai, ką jie ten rado, iki šiol kelia didžiausią siaubą ir reikalauja absoliutaus moralinio pasmerkimo.

Tuomet laisvę atgavo apie 7 tūkstančiai kalinių. Šiek tiek anksčiau, sausio 17–21 dienomis, iš Aušvico koncentracijos stovyklos bei jai priklausiusių kitų stovyklų naciai, rengdami vadinamuosius mirties žygius, evakavo maždaug 56 tūkstančius kalinių į Trečiojo reicho gilumą. Stovykloje liko žmonės-šešėliai, visam laikui sužaloti neįsivaizduojamais fiziniais ir psichiniais kankinimais. Jie per stebuklą išgyveno nežmoniškomis sąlygomis, atlaikė alkį, šaltį, ligas, nepakeliamą darbą, negailestingą mušimą bei pjudymą šunimis, skriaudikų riksmą ir keiksmažodžius. Kai kurie tapo nusikalstamų medicinos eksperimentų aukomis. Kasdien stebėjo aplinkinių – vyrų, moterų, senolių, žmonių su negalia ir vaikų – mirtis. Jie buvo daugybės egzekucijų liudininkai – tarp jų ir tokių, kurias sužvėrėję esesininkai vykdė vien dėl pramogos. Dalis kalinių privalėjo pernešinėti dujų kamerose nužudytųjų kūnus ir juos deginti krematoriumuose, žinodami, kad jų laukia toks pat likimas.

Tai tik trumpas pragaro žemėje, kokia buvo Aušvico koncentracijos stovykla, aprašymas – tai buvo vieta, kurioje buvo nužudyti daugiau nei milijonas žydų bei tūkstančiai kitų tautybių aukų, tarp jų lenkų, romų, sintų bei Raudonosios armijos karo belaisvių. Toks pat likimas laukė milijonų žydų, nužudytų kitose vokiečių nacistų mirties stovyklose: Tremblinkoje, Sobibore, Belžece, Kulmhofe, Štuthofe bei dešimtyje kitų. Trečiojo reicho valdžia suplanavo ir vykdė masinio žydų tautos sunaikinimo planą. Todėl buvo įkurtas stovyklų, veikusių kaip tikri mirties fabrikai, tinklas. Žudymas ten buvo vykdomas kaip pramoninė veikla – šimtais ir tūkstančiais, efektyviai, atsižvelgiant į transportavimo laiką bei išlaidas, kruopščiai viską dokumentuojant. Tokio absoliutaus milijonų nekaltų aukų nužmoginimo bei pažeminimo niekada anksčiau nėra buvę.

Sunku apie tai rašyti, skaityti, kalbėti... Biblinėje Koheleto knygoje randame tokius žodžius: „Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; kuo daugiau žinai, tuo labiau kankinies“. Tačiau reikia imtis to triūso. Reikia perduoti tas žinias naujajai kartai. Net jei to žinojimo kaina būtų kančia. Pasaulio ateitį privalome kurti remdamiesi giliu supratimu to, kas daugiau nei prieš 75-erius metus atsitiko Europos širdyje bei apie ką vis dar gali papasakoti tiesioginiai liudininkai. Tebūnie amžinu įspėjimu tai, kas atsitiko su Leibnizo, Goethe`ės, Schillerio bei Bacho palikuonių tauta – kai ji buvo infekuota imperinio išdidumo bei rasistinės paniekos virusu. Taip pat negalime pamiršti to fakto, kad paskutinis, lemiamas žingsnis į Antrąjį pasaulinį karą – be kurio nebūtų Holokausto tragedijos – buvo slaptas Hitlerio ir Stalino 1939-ųjų rugpjūčio 23-iosios susitarimas. Jame buvo numatytas Vidurio ir Rytų Europos valstybių laisvės ir suvereniteto atėmimas, o anuomet inicijuotas glaudus abiejų totalitarinių režimų bendradarbiavimas truko iki paskutiniųjų valandų prieš puolimą, kai 1941-ųjų birželio 22-ąją nacistinė Vokietija netikėtai įsiveržė į TSRS.

Tiesa apie Holokaustą negali mirti. Jos negalima iškraipyti bei paversti kokių nors tikslų siekimo instrumentu. Vardan šventos žydų naikinimo atminties bei gerbdami kitas dvidešimtojo amžiaus totalitarizmų aukas – negalime ir netoleruosime to. Nenuilstamai stengsimės, kad pasaulis atsimintų tą nusikaltimą. Ir kad nieko panašaus daugiau nepasikartotų.

Lenkijos pasipriešinimo judėjimas labai anksti ėmėsi misijos kalbėti tiesą apie Holokaustą bei padėti žydams, kuriems grėsė išnaikinimas. Mūsų okupuotose žemėse sukurta Lenkijos pogrindžio valstybė stengėsi apsaugoti visus žmones, kurie dar neseniai buvo nepriklausomos Lenkijos piliečiai. 1940 m. rugsėjį Lenkijos kariuomenės karininkas Witold Pilecki, bendradarbiaudamas su konspiracine valdžia, sąmoningai leidosi įkalinamas Aušvico koncentracijos stovykloje. Iš jos pabėgo 1943-iųjų balandį, o po to perdavė raportą apie tai, kas ten vyko. Štai minėto raporto fragmentas: „Segantys [šiltine], be sąmonės ir beveik pasveikę (...) buvo įstumti į automobilį ir išvežti (...) į dujų kameras. (...) Vienas aštuonmetis berniukas prašė esesininko, kad jį paliktų. Atsiklaupė prieš jį ant žemės. Esesininkas spyrė jam į pilvą ir įmetė į automobilį kaip šunytį.“ Taip pat Lenkijos emigracinės valdžios emisaras Jan Karski savo akimis matė žiaurumus Varšuvos gete bei Izbicos perkėlimo stovykloje. Jis paruošė memorandumą apie vokiečių vykdytą sisteminį žydų genocidą. Nuo 1942-ųjų gruodžio jis pristatydavo jį informacijos skleidėjams bei aukščiausiosioms valstybių sąjungininkų valdžios institucijoms. Prieš tai Lenkijos vyriausybės Londone premjeras generolas Władysław Sikorski persiuntė sąjungininkams Ministrų Tarybos 1942 m. birželio 6-osios posėdyje patvirtintą notą. Joje jis raportavo: „... vyksta neįtikėtino masto žydų naikinimas. Vilniaus, Lvovo, Kolomyjos, Stanislavovo, Liublino, Žešuvo, Miechovo miestuose vyksta dešimčių tūkstančių žydų skerdynės. Varšuvos ir Krokuvos getuose gestapas kasdien vykdo masines egzekucijas. (...) Lenkijoje žydai kenčia baisiausius per savo istoriją persekiojimus.“

Tuo pat metu Lenkijos pogrindžio valstybė prie Lenkijos Respublikos Vyriausybės delegatūros įkūrė Pagalbos žydams tarybą, kuri beveik 50 tūkstančiams žmonių išdavė dokumentus, aprūpino pastoge, pinigais ir suteikė medicininę pagalbą. Lenkijos diplomatai organizuodavo žydų pabėgimą į nacistinės Vokietijos nekontroliuojamas teritorijas. Didžiulis nuo Holokausto išgelbėtų žmonių skaičius už gyvybę yra dėkingi tūkstančiams Lenkijos Pasaulio tautų teisuolių. Mūsų šeimyniniuose pasakojimuose, istoriniuose bei literatūriniuose dokumentuose išsaugotas atminimas apie daugybę žydų kilmės žmonių, kurie buvo slepiami pastogėse, rūsiuose bei daržinėse. Apie dalijimąsi su žydų pabėgėliais kukliu maistu arba saugaus pabėgimo kelio jiems parodymą. O juk būtina žinoti, kad Lenkijoje už kiekvieną tokį poelgį vokiečių okupantas baudė mirties bausme. Tokių atvejų buvo šimtai. Tarp milijonų lenkų buvo ir tokių žmonių, kurie galėjo padėti besislepiantiems žydams, tačiau nesugebėjo įveikti baimės dėl savo ir savo artimųjų gyvybės. Buvo ir tokių, kurie dėl žemų priežasčių išduodavo žydus vokiečių okupacinei valdžiai arba patys atlikdavo gėdingus veiksmus. Dramatiškomis anų laikų aplinkybėmis Lenkijos pogrindžio valstybės teisėsaugos institucijos tokiems nusikaltėliams skirdavo mirties bausmę.

Okupuotoje Lenkijoje vokiečių nacistų įkurtos koncentracijos stovyklos buvo ir iki šiol yra mums nepakeliamas pažeminimas. Jos drastiškai prieštarauja mūsų tūkstantmetei kultūrai ir istorijai, lenkų laisvės dvasiai, tolerancijai bei solidarumui. Žydų genocidas, nors buvo vykdomas beveik visos Europos teritorijoje, sudavė ypač stiprų smūgį Lenkijos valstybei, kuri nuo amžių buvo daugelio konfesijų it daugianacionalinė valstybė. Žydų bendruomenė prieškarinėje Lenkijoje buvo viena gausiausių visoje šios tautos istorijoje. Iš 6 milijonų Respublikos piliečių, žuvusių per Antrąjį pasaulinį karą (tai daugiau nei 1/5 visos populiacijos), net 3 milijonai buvo Lenkijos žydai. Ir būtent jie sudarė didžiausią Holokausto aukų grupę. Žydų bendruomenė, gyvenusi ir besiplėtojusi mūsų žemėse beveik devynis amžius, per keletą metų beveik visiškai išnyko. Lenkija staiga prarado tūkstančius žydų kultūros kūrėjų, tyrėjų, gydytojų, teisininkų ir tarnautojų, verslininkų, amatininkų, pirklių bei kitų gerbiamų specialistų. Tarp žudomų žmonių taip pat buvo ne žydų kilmės sutuoktiniai, bičiuliai, kaimynai bei bendradarbiai. Mūsų miestuose iki šiol gyva atmintis apie žydų kankinimus vokiečių okupantų įkurtuose rajonuose-kalėjimuose, t. y. getuose. Tik viena kita prieškarinė sinagoga šiandien tarnauja kaip maldos namai. Išlikusiuose žydų religinių mokyklų ar ritualinių pirčių pastatuose jau neskamba jidiš bei hebrajų kalbos. Dabartinės Lenkijos ribose buvo identifikuota apie 1200 žydų kapinių, tačiau ten esamų kapų nėra kam prižiūrėti. Negrįžtamai sunaikinti žydų meno bei amatų kūriniai, senos knygos bei mokslininkų, literatų ir kompozitorių spaudiniai ir rankraščiai.

Lenkijos žydų bei jų sunaikinto pasaulio istorijas šiandien pasakojame per publikacijas ir mokslines konferencijas, festivalius, parodas, koncertus ir paminklus, valstybinių mokslo ir kultūros institucijų – muziejų, teatrų, archyvų bei bibliotekų – veiklą. Palaipsniui atgimsta žydų religinės bendruomenės, visuomeninės organizacijos, leidyklos ir žurnalai. Mes remiame šią veiklą, nes pasakojimuose apie Lenkijos žydus ir jų kankinimus vokiečių nacizmas negali tarti paskutinio žodžio.

Tragedijos, kokia buvo žydų genocidas, įamžinimas turi būti svarbus ir nuolatinis edukacijos taikos labui elementas. Tai turi būti žmonių širdis persmelkiantis pasakojimas, įveikiantis prietarų, susiskaldymo ir neapykantos barjerus. Tai turi būti pamoka to, kaip suprasti bei padėti žmonėms, kuriuos likimas nuskriaudė labiausiai.

Būtent tokia dvasia minėsime tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. JT Generalinės Asamblėjos sprendimu jau 15 metų ją minime Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo dieną. Todėl po keturių dienų Lenkijos valstybinio Aušvico-Birkenau muziejaus teritorijoje – toje vietoje, kur išbarstyti daugiau nei milijono Holokausto aukų pelenai – susitiksime su viso pasaulio valstybių lyderiais bei aukšto rango šalių atstovais. Su mumis bus ir garbaus amžiaus išgelbėtieji. Simbolinės genocido pabaigos 75-ųjų metinių proga paliudysime tiesą. Kartu pakviesime užtikrinti taiką, teisingumą ir pagarbą tarp tautų.

Tebūnie amžinai prisiminti ir pagerbti žuvusieji Aušvico koncentracijos stovykloje!

Tebūnie amžinai prisimintos ir pagerbtos Holokausto aukos!