Zoranas Stevanovićius, prieštaringai vertinamas politikas, kraštutinės populistinės partijos „Resnica“ („Tiesa“), kuri kovo 22 d. Slovėnijos rinkimuose surinko 5,49 proc. balsų (tai reiškia 5 mandatus 90 narių parlamente), lyderis, balandžio 10 d. per pirmąjį naujojo parlamento posėdį buvo išrinktas Valstybės Susirinkimo (slov. Državni zbor) pirmininku.
Iš viso slaptame balsavime buvo atiduoti 79 balsai, du biuleteniai buvo negaliojantys. Z. Stevanovićiaus kandidatūrą, kuri buvo vienintelė pateikta, parėmė 48 deputatai (minimalus balsų skaičius), o 29 balsavo prieš.
Z. Stevanovićių palaikė visų pirma jo paties partijos „Resnica“ nariai, taip pat Janezo Janšos dešiniosios partijos SDS nariai, trijų krikščionių demokratų partijų – NSi, SLS ir „Fokus“ – bloko nariai, taip pat visi arba beveik visi centro dešiniųjų Anžės Logaro demokratų nariai bei vienas arba abu tautinių mažumų, kurioms užtikrinta vieta parlamente (italų ir vengrų), atstovai.
Prieš tikriausiai balsavo visa centro kairės partija „Svoboda“ (Roberto Golobo), o socialdemokratų SD ir kairės „Levica“ nariai balsavime nedalyvavo, o tai iš esmės ir leido jį išrinkti.
Tiesti tiltus į Maskvą
Naujasis Valstybės Susirinkimo pirmininkas, jau praėjus trims dienoms po išrinkimo į šias pareigas, sukėlė visuotinį susidomėjimą – tiek užsienio žiniasklaidos, tiek Slovėnijos visuomenės – pareiškimu, kad netrukus planuoja apsilankyti Maskvoje.
„Norėčiau tiesti tiltus ir gerai bendradarbiauti su visomis šalimis, nepaisant sienos, kuri buvo pastatyta tarp Vakarų ir Rytų. Todėl planuoju netrukus apsilankyti ir Maskvoje“, – pareiškė Z. Stevanovićius savo komentare „Radio Slovenija“.
Jo išrinkimo dieną prie parlamento pastato stovėjo keletas žmonių su Rusijos vėliavomis. Tačiau Z. Stevanovićius užtikrino, kad tai neturėjo jokio ryšio su jo išrinkimu. Jis taip pat sakė, kad „Resnica“ atstovauja ne prorusiškai, o tik „proslovėniškai“ pozicijai.
Tiesa, vėliau jis šiek tiek sušvelnino savo pareiškimą, pridurdamas, kad pirmąjį užsienio vizitą planuoja į Kopenhagą, tačiau pakartojo, kad Maskva lieka jo planuose.
Naujojo Valstybės Susirinkimo pirmininko Z. Stevanovićiaus pareiškimas apie vizitą į Maskvą ir jo ne kartą – tiek rinkimų kampanijos metu, tiek po išrinkimo į pareigas – išreikštas palaikymas referendumui dėl narystės NATO sukėlė laukiamas reakcijas užsienyje, kur Z. Stevanovićius pradėtas apibūdinti kaip euroskeptikas, palankus Maskvai ar netgi prorusiškas. Partijos SDS, NSi ir „Demokratai“, kurios užtikrino jam balsus, reikalingus išrinkti Valstybės Susirinkimo pirmininku, taip nubrėždamos pirmuosius galimos (tačiau vis dar neaiškios) ketvirtosios J. Janšos vyriausybės kontūrus, iki balandžio 15 d. nekomentavo Z. Stevanovićiaus pareiškimų apie vizitą Maskvoje ir referendumą dėl NATO.
Verta paminėti, kad išrinkimo į pareigas proga Z. Stevanovićių pasveikino Rusijos Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas – sveikinimai buvo paskelbti ir šios institucijos interneto svetainėje. Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje taip pat iškart pasirodė Z. Stevanovićiui palankūs straipsniai.
Oficialų pranešimą dėl Z. Stevanovićiaus išrinkimo Dūma paskelbė tą pačią dieną ir beveik tuo pačiu metu, kai pats Z. Stevanovićius pranešė apie vizitą Maskvoje ir kai interviu „Radio Slovenija“ išreiškė savo paramą referendumui dėl Slovėnijos narystės NATO. Tačiau politikas buvo jau atsargesnis dėl galimo referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, nes, kaip teigia Z. Stevanovićius, tai „nebūtų teigiamai sutikta visuomenės“. Jis pabrėžė: „Liubliana turi vėl tapti pagrindiniu sprendimų priėmimo centru Slovėnijos klausimais, tuo centru negali būti Briuselis.“
„Valstybės Dūmos nariai yra pasirengę konstruktyviam dialogui su Valstybės Susirinkimo kolegomis, grindžiamam lygybės ir abipusio nacionalinių interesų gerbimo principu“, – rašė V. Volodinas sveikinime, skirtame S. Stevanovićiui.
Žurnalistų paklaustas, ar jau gavo kvietimą į Maskvą ir su kuo ten susitiktų, ar, atsižvelgiant į karą Ukrainoje, mano, kad kelionė į Rusiją yra tinkama, ir kokių pasekmių turėtų referendumas dėl narystės NATO, Z. Stevanovićius iki šiol nepateikė jokių aiškių atsakymų, tik kartojo teiginius apie „tiltų, o ne sienų statymą“ ir „grįžimą prie sprendimų priėmimo“.
Karas Ukrainoje ir „NATO žlugimas“
Tokie vienintelio (išskyrus prezidentą) svarbiausio šalies, kurioje po rinkimų tebetvyro krizė ir kurioje vis dar neaišku, ar ir kada susiformuos nauja vyriausybės koalicija, politiko pareiškimai neišvengiamai kelia prieštaringų vertinimų. Ypač todėl, kad visa tai vyksta beveik tuo pačiu metu, kai Viktoras Orbánas pralaimėjo rinkimus Vengrijoje ir Maskva bent iš dalies prarado įtaką šioje šalyje.
„Atsikratai vieno naudingo idioto, o šalia iškart atsiranda kitas“, – taip portale „X“ komentavo buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, reaguodamas į Z. Stevanovićiaus pareiškimus po sekmadienio rinkimų pralaimėjimo, kurį patyrė Vengrijos premjeras V. Orbánas, laikomas Rusijos režimo sąjungininku.
„Yra daug naudingų idiotų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai padeda Rusijai jos slaptoje kovoje prieš NATO“, – savo ruožtu apie naująjį Slovėnijos parlamento pirmininką rašė Estijos parlamento narys Marko Mihkelsonas.
Reikia pabrėžti, kad partijų koalicija, kuri leido išrinkti Z. Stevanovićių, turi radikaliai skirtingus požiūrius į Slovėnijos užsienio politiką. SDS, NSi ir „Demokratai“ gana aiškiai pasisako už stiprius euroatlantinius ryšius, taigi už NATO, ES ir jos stipresnį vaidmenį gynybos srityje. Šios partijos taip pat remia Ukrainą jos kovoje ir laiko Rusiją agresore. Tuo metu populistinė „Resnica“ mano, kad „NATO sukėlė karą Ukrainoje“ ir kad vienintelė galima išeitis iš šio konflikto yra „ginklavimosi lenktynių apribojimas“, todėl siūlo apsvarstyti Slovėnijos pasitraukimą iš NATO (ir galbūt Europos Sąjungos).
Įdomu tai, kad Z. Stevanovićius ir „Resnica“ ne vieninteliai laikosi tokios nuomonės, nes panašiai kalba ir jo politiniai priešininkai, kai kurie ultrakairiųjų politikai, ypač Miha Kordišas, partijos „Mi, Socialisti!“ („Mes, socialistai“), kuri nepateko į parlamentą, lyderis, taip pat ultrapopulistinės dešiniosios partijos SNS lyderis Zmago Jelinčičius, kurio partija taip pat neperžengė rinkimų barjero. Tačiau panašių nuomonių pasitaiko ir tarp atskirų pagrindinių kairiųjų partijų, tokių kaip „Levica“ ar „Vesna“, narių, nors tai nėra šių partijų oficiali pozicija.
Dėl to kyla klausimas, ar tokių radikaliai prieštaringų pažiūrų partijų koalicija apskritai galėtų veiksmingai vadovauti Slovėnijos užsienio politikai. „Jei Z. Stevanovićius iš tiesų būtų nuvykęs į Maskvą, tai tikriausiai būtų žingsnis, kurį J. Janša sunkiai priimtų“, – vertina Marko Lovecas komentare N1.si.
Reikia priminti, kad J. Janša priklausė trijų Europos ministrų pirmininkų grupei, kartu su Lenkijos premjeru Mateuszu Morawieckiu ir Čekijos premjeru Petru Fiala, kuri 2022 m. kovo mėnesį, praėjus mėnesiui po Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios, buvo pirmieji užsienio lyderiai, apsilankę Kyjive.
Demokratų partijos pirmininkas Anžė Logaras praėjusių metų vasarą, iškart po NATO viršūnių susitikimo, kuriame buvo priimtas sprendimas skirti 5 proc. BVP gynybai, pasipriešino referendumui dėl gynybos išlaidų didinimo, kurį Valstybės Susirinkimas iš pradžių priėmė Kairiųjų partijos siūlymu ir SDS, NSi bei SD partijų pritarimu.
„Svobodos“ lyderis R. Golobas, kuris tame NATO viršūnių susitikime dalyvavo kaip ministras pirmininkas, tuomet į referendumą dėl gynybos išlaidų sureagavo paskelbdamas referendumą dėl narystės NATO, tačiau buvo aišku, kad tai yra jo vidaus politikos manevras, kuriuo jis siekia atšaukti referendumą dėl gynybos išlaidų, tai galiausiai ir įvyko.
Tuo metu „Resnica“ vienareikšmiškai rėmė ir remia referendumą dėl Slovėnijos narystės NATO (dėl nutraukimo), nes ji aiškiai prieštarauja ginkluotės siuntimui į Ukrainą ir „karų kitose šalyse finansavimui“. Z. Stevanovićius taip pat rinkimų kampanijos metu pareiškė, kad „NATO tik pagreitina savo žlugimą“.
Išstojimo iš NATO jau seniai siekia ir partija „Levica“, kuri, nepaisant to, kritiškai vertina Z. Stevanovićiaus pareiškimus. Nors Europa iš tiesų turi galimybę atsistoti ant kojų nepriklausomai nuo JAV ir NATO, Slovėnija privalo „gyvendinti savo suverenumą pirmiausia ES ribose“, teigia ši partija savo pareiškime: „Todėl tikimės, kad aukščiausių pareigūnų vizitai užsienyje bus apgalvoti, pagrįsti turiniu ir atitiks valstybės užsienio politiką. Manome, kad grynoji politinė rinkodara ar nusilenkimas vieniems ar kitiems lyderiams yra blogas politinis žingsnis.“
SD socialdemokratai pabrėžia, kad Z. Stevanovićiaus pareiškimai „kelia nepasitikėjimą ir siunčia sąjungininkams Briuselyje blogą signalą apie mūsų patikimumą“. „Taip pat nuomonės apie „sprendimų perkėlimą iš Briuselio į Liublianą“ rodo [Stevanovićiaus] nesupratimą apie Slovėnijos vaidmenį Europos Sąjungoje, kur aktyviai prisidedame prie bendrų sprendimų priėmimo“, – teigia SD.
Rinkimų pažadai „prarado reikšmę“
Verta paminėti, kad Z. Stevanovićius jau anksčiau yra pateikęs daugybę įvairių pareiškimų, tarp jų – notaro akivaizdoje pasirašytą raštišką įsipareigojimą, kad „niekada nebendradarbiaus su Janezu Janša“, nors realiai tai neturi didelės reikšmės. Viename iš interviu, duoto po išrinkimo Parlamento pirmininku, jis pakomentavo, kad jo įsipareigojimai iki tapimo pirmininku „prarado reikšmę“.
Komentatoriai atkreipia dėmesį, kad Z. Stevanovićius, tapęs antru pagal svarbą valstybės pareigūnu pagal Konstituciją, nebekalba tik savo ir partijos „Resnica“ vardu, bet atstovauja visai Slovėnijos Respublikos Valstybės Susirinkimui. „Jei jis būtų nuvykęs į Maskvą, tai būtų reiškę, kad Slovėnija pripažįsta Rusijos režimo teisėtumą ir jo interesus. Tačiau tai būtų iš tiesų juokinga, nes tai padarytų politikas, kuris rinkimuose surinko penkis procentus balsų, o dauguma kitų parlamentarų greičiausiai nepritaria šioms pažiūroms“, – komentuoja M. Lovecas.
Nepaisydamas gana kuklių rinkimų rezultatų, iškart po to, kai buvo paskelbti rinkimų rezultatai, kuriuose „Resnica“ laimėjo penkis mandatus, Z. Stevanovićius jam būdingu pasitikinčiu stiliumi paskelbė, kad jo tikslas būtų gauti vidaus reikalų, užsienio reikalų ir finansų ministrų postus. Nepriklausomai nuo galutinės jėgų pusiausvyros naujojoje vyriausybės koalicijoje, kokia ji bebūtų, greičiausiai jam nepavyks įgyvendinti šių ambicijų. Tačiau jam pavyko tapti 10-osios kadencijos Valstybės Susirinkimo pirmininku, o tai yra antra pagal svarbą pareigybė valstybėje, todėl jis turi skubėti imtis tam tikrų veiksmų, kad parodytų esąs nepriklausomas ir reikšmingas žaidėjas.
Kaip naująjį parlamento pirmininką vertina slovėnai?
Mariboro dienraščio „Večer“ atliktoje apklausoje į klausimą „Ar Zoranas Stevanovićius yra tinkamas asmuo eiti parlamento pirmininko pareigas?“ 73 proc. atsakė neigiamai, 17 proc. – teigiamai, 10 proc. neturėjo nuomonės.
Ar Z. Stevanovićius iš tiesų yra prorusiškas? Visų pirma slovėnai klausia, kas jį apskritai sieja su Rusija.
Z. Stevanovićius tiek rinkimų kampanijos metu, tiek anksčiau buvo ne kartą vadinamas euroskeptišku politikos veikėju, atvirai palankiu Rusijos Federacijai, galbūt turėjusiu gerų ryšių ir su Rusijos ambasada Liublianoje, nors viešai ne kartą neigė, kad remia Vladimirą Putiną.
Bojanas Potočnikas, buvęs policijos direktorius, buvusio prezidento Danilo Türko patarėjas ir partijos „Resnica“ kandidatas Europos Parlamento rinkimuose, 2024 m. Rusijos Federacijos ambasadoje Liublianoje dalyvavo iš Slovėnijos išsiunčiamo Rusijos diplomato Sergejaus Lemeševo atsisveikinimo ceremonijoje. Slovėnija paskelbė S. Lemeševą nepageidaujamu asmeniu dėl žalos Slovėnijai, remdamasi Slovėnijos žvalgybos ir kontržvalgybos agentūros SOVA surinkta medžiaga.
B. Potočnikas kartu su Z. Stevanovićiaus partijos rėmėjų grupe atsisveikino su Rusijos kariniu atašė ir pulkininku leitenantu, įtariamu priklausius Rusijos žvalgybos tarnybai GRU, sakydami: „Sėkmės, bičiuli.“
Ar įmanoma suformuoti naują vyriausybės koaliciją, į kurią įeitų Z. Stevanovićiaus partija?
Šiuo metu situacija atrodo be išeities, nes nei „Svoboda“ ir R. Golobas, nei SDS ir J. Janša nesugeba sudaryti naujos koalicijos sutarties. Be to, J. Janša greičiausiai užėmė laukimo poziciją, kol dabartinis premjeras ir santykinis rinkimų nugalėtojas R. Golobas patirs triuškinamą pralaimėjimą, bandydamas tęsti centro kairės vyriausybės veiklą.
Ali Žerdinas, didžiausio Slovėnijos dienraščio „Delo“ šeštadienio priedo „Sobotna priloga“ vyriausiasis redaktorius, mano, kad Z. Stevanovićiaus partijos įstojimas į J. Janšos kuriamą koaliciją atrodo mažai tikėtinas.
„Labiau tikėtini yra kokie nors „kūrybiniai“ sprendimai, pagal kuriuos „Resnica“ formaliai liktų opozicijoje, bet tuo pačiu metu daugiau ar mažiau nuosekliai balsuotų už J. Janšos koalicijos pasiūlymus, – sako jis komentare. – Tai leistų suformuoti mažumos vyriausybę arba vyriausybę su labai silpna dauguma. Tačiau šiuo metu daug klausimų lieka atvirų, o atsakymai bus aiškesni po kelių savaičių, likus nedaug laiko iki termino, per kurį turi būti suteiktas įgaliojimas suformuoti vyriausybę.“
Borisas Jaušovecas, Mariboro dienraščio „Večer“ žurnalistas, pabrėžia: „J. Janša ne be priežasties teigė, kad po Z. Stevanovićiaus išrinkimo Valstybės Susirinkimo pirmininku visa kairė susiduria su matematiniu iššūkiu. 48 balsai, atiduoti už Z. Stevanovićių, labiau žada J. Janšos, o ne R. Golobo vyriausybę. Tai, kad R. Golobas galėtų suformuoti vyriausybę su A. Logaro demokratais, ir ypač su Z. Stevanovićiaus „Resnica“, ir greičiausiai be „Levicos“, yra tikriausiai tik jo nuoširdūs norai.“
„Reikia pabrėžti, kad Z. Stevanovićiui nelabai rūpi teisinės valstybės institucijos, o pats praeityje buvo nuteistas už bandymą sukčiauti draudimo srityje. Tiesa, nuosprendis jau yra pasibaigęs senaties terminu“, – priduria jis.
B. Jaušovecas mano, kad būtent Z. Stevanovićiaus pavyzdys aiškiai rodo, kaip tam tikros – iki šiol atrodžiusios neginčytinos – Slovėnijos politikos taisyklės gali pasikeisti tiesiog akimirksniu.
„Z. Stevanovićius yra vienas iš tų naujos kartos politikų, kuriems pažadai ar ideologija neturi jokios reikšmės, jie jam reikšmingi tik tol, kol jam duoda naudos, – aiškina B. Jaušovecas – Todėl, jo nuomone, J. Janša neturės problemų dėl Z. Stevanovićiaus antinatinės ir prorusiškos pozicijos prieš rinkimus, nes žino, kad prireikus šis lengvai atsisakys šių pažiūrų, jei jam tai bus naudinga.“
A. Žerdinas, savo ruožtu, mano, kad Z. Stevanovićiaus nuomonės dėl išstojimo iš NATO ar vizito Maskvoje nebūtų priimtinos J. Janšai, atsižvelgiant į jo iki šiol žinomą poziciją.
„Tačiau Z. Stevanovićiaus pareiškimai savaime yra prieštaringi, – pabrėžia redaktorius. – Nė viena valdančioji koalicija nepriimtų jo pareiškimų dėl išstojimo iš NATO ar Pasaulio sveikatos organizacijos.“
Abu komentatoriai sutaria, kad naujos koalicijos kontūrai turėtų susiformuoti per artimiausias savaites.
„Prezidentė Nataša Pirc Musar priims sprendimą per artimiausias savaites, kai visi faktai bus aiškūs. Neabejotinai prezidentės sprendimas nebus lengvas, nes susiduriame su ypatinga situacija“, – sako A. Žerdinas.
„Jei prezidentė turės – jei apskritai turės – patikėti J. Janšai ministro pirmininko mandatą, ji tikrai ras kokį nors pragmatišką paaiškinimą, pavyzdžiui, riziką, kad Slovėnija per ilgai liks be vyriausybės arba kad priešingu atveju reikėtų skelbti dar vienus naujus rinkimus, arba kad pasaulio situacija reikalauja suformuoti veiksmingą vyriausybę ir pan.“, – komentuoja B. Jaušovecas.
Kas yra Zoranas Stevanovićius?
Esant akivaizdžiai politinei poliarizacijai, lemiamu veiksniu kuriant naują vyriausybės koaliciją vis dėlto lieka Z. Stevanovićiaus partija, todėl daugelis analitikų ją vadina vienintele tikra rinkimų nugalėtoja.
Kas yra jos lyderis Z. Stevanovićius?
Tai neabejotinai viena iš labiausiai poliarizuojančių šiuolaikinės Slovėnijos politikos figūrų, žmogus, kuris išgarsėjo už įprastų partinių struktūrų ribų visų pirma mobilizuodamas visuomenės nepasitenkinimą COVID-19 pandemijos priemonių galiojimo metu ir dėl stiprios veiklos socialinėje žiniasklaidoje. Jis yra dar viena „tvirtos rankos“ įvaizdį kurianti figūra, iškilusi protestų prieš pandeminius ribojimus ir plintančių sąmokslo teorijų, kurios lydėjo COVID-19 pandemiją ir leido daugeliui tokio tipo politikų įvairiose šalyse akimirksniu įsitvirtinti politikoje, fone.
Gimęs 1982 m., turintis vadybos magistro laipsnį, Z. Stevanovićius daugiau nei dešimtmetį dirbo policijoje, iš kurios 2011 m. buvo atleistas dėl drausminių priežasčių (netinkamas elgesys su viršininku, drausmės pažeidimai, taip pat įtariamas alkoholio vartojimas darbo vietoje). 2012 m. teismas nusprendė, kad atleidimas buvo neteisėtas. Z. Stevanovićius rinkimų kampanijos metu tvirtino, kad iš policijos išėjo savo noru.
2005 m. Z. Stevanovićius pateko į eismo įvykį ir pareikalavo kompensacijos iš draudiko, tačiau įtarus neteisingą įvykio versijos pateikimą ji jam nebuvo priteista. Teismo ekspertas įvertino, kad eismo įvykis negalėjo įvykti taip, kaip jį apibūdino Z. Stevanovićius ir jo bendrininkas. 2008 m. abu buvo nubausti bauda, Z. Stevanovićius – 800 eurų, o nuosprendis įsigaliojo 2010 m.
Vėliau jis ne kartą tvirtino, kad tai buvo tik kelių eismo pažeidimas ir kad jis nebuvo nuteistas. Tačiau tiesa yra tai, kad vėliau jis buvo išbrauktas iš baudžiamojo registro ir šiuo metu laikomas asmeniu be teistumo.
Į politiką jis įžengė vietos lygmeniu Kranio mieste centrinėje Slovėnijoje, kur keletą kartų nesėkmingai kandidatavo į mero postą. Prieš įkuriant savo judėjimą, jis trumpą laiką buvo susijęs su Zmago Jelinčičiaus kraštutine populistine Slovėnijos nacionaline partija (SNS), nuo kurios atsiribojo po konflikto su jos lyderiu.
2021 m. įkurtą savo partiją „Resnica“ jis pristato kaip politinį projektą, kuris save pateikia kaip alternatyvą „elitui“ ir tradiciniam susiskirstymui į kairę ir dešinę.
2021 m. Z. Stevanovićius pas notarą pateikė pareiškimą, kad jo vadovaujama partija „Resnica“ nesudarys koalicijos su J. Janša ir SDS. „Aš, žemiau pasirašęs Zoranas Stevanovićius, partijos „Resnica“ pirmininkas, įsipareigoju, kad partija „Resnica“ niekada nebendradarbiaus politiškai su partija SDS ir jos pirmininku Janezu Janša“, – rašoma pareiškime.
Jis yra tipiškas populistinio politiko pavyzdys, padaręs karjerą internete ir socialiniuose tinkluose, kurie šiandieniniame skaitmeniniame pasaulyje suteikia galimybę skleisti atitinkamą turinį, remiantis masinio maišto nuotaikomis. Tipiškas šio pranešimo adresatas nepripažįsta autoritetų ir niekam nieko neaiškina, netgi nebūtinai turi būti teisus – viskas, ko jam reikia, yra „savo nuomonė“ tam tikra tema, geriausia – iš esmės besiskirianti nuo „oficialiosios“.
Quo vadis, Slovėnija?
Vis labiau susiskaldančioje Slovėnijos visuomenėje, kurią iki šiol skaldė, atrodytų, amžinasis konfliktas tarp dešiniųjų naratyvo – kurį iš esmės pasisavino SDS ir J. Janša – ir įvairių kairiųjų naratyvų atmainų, Z. Stevanovićius pasiūlė dar vieną poliarizuojantį veiksnį. Tai – nepasitikėjimas bet kuo ir moralinis nihilizmas, paslėptas po „kovos su korumpuota politika“ ir šūkių apie „paprastus sprendimus“ sisteminių problemų, kurių jokiu paprastu būdu išspręsti neįmanoma, skraiste.
1994 m. išleistame žinomame slovėnų rašytojo Alešo Debeljako (1961–2016) esė „Somrak idolov“ („Stabų sutemos“) autorius skaitytojui pateikia jaudinantį apmąstymą apie tuometį Jugoslavijos kultūrinį ir politinį kraštovaizdį, kurio dalis buvo ir Slovėnija. Šis giliai refleksyvus tekstas kelia kritinius klausimus apie daugiakultūriškumo koncepciją bei Balkanų konfliktų pasekmes ir perteikia vietos, kurios jau nebėra, esmę, pabrėždamas kultūrinio gyvybingumo praradimą bei gilius pokyčius, įvykusius nuo Jugoslavijos žlugimo.
Praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, Slovėnija daugeliu atžvilgių atsidūrė kryžkelėje. Slovėnai turi atsakyti į esminį diskusijų klausimą, kaip turėtų atrodyti jų nedidelės, turtingos ir iki neseniai ramia laikytos šalies „saulėtoje Alpių pusėje“ ateitis. Plėtros modelis, didžiąja dalimi grindžiamas „turtingiausios Jugoslavijos respublikos“ palikto potencialo išnaudojimu, iš esmės išsikvėpė ir reikalauja esminės peržiūros bei sprendimo, kuria kryptimi Slovėnija turėtų eiti. Ar tai turėtų būti turtingos gerovės valstybės, kurioje aukštas gyvenimo lygis (ir dideli mokesčiai) bei aukštas piliečių pasitikėjimas valstybės institucijomis, vizija – tai yra visko, kas pačioje Slovėnijoje ir ne tik joje apibūdinama kaip „balkaniška“, paneigimas? Arba šalis eitų kryptimi, kurią pasirinko, pavyzdžiui, kaimyninė Kroatija, t. y. žemi mokesčiai, minimalus valstybės dalyvavimas socialinėje srityje ir minimalus jos kišimasis į laisvąją rinką.
Šis klausimas Slovėnijoje tebelieka atviras, o diskusijų eigą vis labiau formuoja tokios asmenybės, kaip Z. Stevanovićius, kurie savo pozicija skelbia aiškų bet kokių autoritetų saulėlydį ir prisideda prie tolesnio visuomenės susiskaldymo.
„Jo žinia apie ištikimybę sau ir anarchinę laisvę iškart pasiekė visą jaunųjų jugoslavų kartą, kuri, nors ir meldėsi įvairiems dievams, garbino tą patį pranašą – rokenrolo pranašą“, – 1994 m. rašė A. Debeljakas.
Įdomu, kaip jis apibūdintų šiandienos pranašus ir jų skelbiamą turinį laikais, kai rokenrolą pakeitė „TikTok“.
