Rusų ekonomistas: šiandien Rusija iš 21 amžiaus grįžta atgal į 20-ąjį

Nuo 2026 m. sausio Rusijoje padidintas pridėtinės vertės mokestis – nuo 20 iki 22 procentų. Šis sprendimas praktiškai iš karto pasimatė prekių kainų etiketėse ir tapo dar vienu veiksniu, dėl kurio šalyje brango gyvenimas, nors ekonomika jau keletą metų kenčia dėl karo ir pajamų mažėjimo. 

Apie ilgalaikės krizės kamuojamą Rusijos ekonomiką ir apie tai, kaip mokesčių ir kainų augimas keičia žmonių gyvenimą, LRT.lt kalbėjosi su rusų ekonomistu ir rinkodaros specialistu, profesoriumi Igoriu Lipsicu.

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

– Rusija išgyvena rimtą ekonomikos nuosmukį, socialiniuose tinkluose apstu vaizdo įrašų, iš kurių matyti, kaip viskas staigiai pabrango, žmonės vos suduria galą su galu. Kaip vertinate šią situaciją?

– Rusija įžengė į ilgalaikę ekonominę krizę. Ji kilo dėl karo ir truks labai ilgai. Iš esmės kalbama apie kelių kartų krizę.

Kodėl taip yra? Nes čia nėra kažkokių ypatumų ar laikino sutrikimo. Dėl karo praradusi įprastą pragyvenimo šaltinį Rusija pateko į ilgalaikę bėdą.

Rusai patys save hipnotizuoja, kad „nieko baisaus nevyksta“.

Nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos tokiu šaltiniu buvo pajamos iš naftos ir dujų eksporto į Europą. Tai reiškia, kad daugiau nei pusę amžiaus Rusija gyveno iš šio eksporto. Dabar eksportas prarastas: Rusijos energetikos kompleksas atkirstas nuo Europos rinkos. Ar jis į ją sugrįš? Labai abejotina. Amerikiečiai Rusijos atgal neįleis.

Tai reiškia, kad Rusija nuo šiol turės labai ribotus piniginius išteklius. Ekonomikos problemos yra milžiniškos, karo išlaidos – milžiniškos ir viso to atitaisyti per kelias kartas praktiškai neįmanoma.

Tai patvirtina netgi Vyriausybės prognozė. Yra vadinamoji Rusijos Federacijos biudžeto prognozė iki 2042 m., kurią pernai lapkritį patvirtino ministras pirmininkas Michailas Mišustinas. Joje aiškiai nurodyta, kad dėl sumenkusių naftos ir dujų pajamų Rusijos biudžetas iki 2042 m., t. y. maždaug 17 metų, bus deficitinis. Tai reiškia, kad nuolat trūks pinigų valstybės finansavimui, valstybės skola sparčiai augs, o jos aptarnavimo išlaidos taps labai didelės.

Kitaip tariant, Rusija įžengė į sunkią ekonominę krizę, kurią jaus net keletas gyventojų kartų.

– Kalbant apie paprastų rusų gyvenimą, kaip jis pasikeitė nuo tų metų? Suprantama, kad regionus ir sostines sunku lyginti, bet apskritai su kokiomis problemomis žmonės susidūrė? Su pagrindinių produktų ir paslaugų kainų augimu?

– Taip, pirmiausia – maisto produktų. Tačiau ne mažiau svarbios rusams buvo ir praėjusiais metais pakilusios benzino kainos, kurios ir ateityje išsilaikys tokiame pat lygyje.

Be to, pastebėtas staigus komunalinių paslaugų tarifų augimas. Tai labai skaudžiai smogė daugeliui šeimų. Aš matau, kaip žmonės lygina praėjusių metų komunalinių paslaugų sąskaitas su šiandienėmis ir patiria didžiulį šoką. Mokesčiai išaugo kelis kartus ir niekas nesupranta, kaip dabar tvarkytis su šiomis išlaidomis.

Toliau – dar blogiau. Rusijoje žlunga valstybinė medicina. Faktiškai šiandien gydytis galima tik už pinigus, o tai labai brangu. Žmonės tiesiog verkia.

Pavyzdžiui, man parašė moteris, ji aprašė savo situaciją. Jos pensija, pagal Rusijos standartus, nėra maža – 21 tūkstantis rublių (apie 230 eurų). Tačiau 14 tūkstančių (154 eurus) ji išleidžia komunalinėms paslaugoms, įskaitant internetą ir mobilųjį ryšį. Net ir su lengvatomis pensininkams. Be šių paslaugų gyventi neįmanoma. Galiausiai iš 21 tūkstančio lieka 7 tūkstančiai rublių (77 eurai).

O vaistai jai per mėnesį kainuoja apie 8 tūkstančius (88 eurus). Ji klausia: kaip man gyventi? Situacija yra tokia: arba perki vaistus ir visą mėnesį badauji, arba perki maistą ir nesigydai. Vienu atveju miršti nuo bado, kitu – nuo ligos.

Jei žmogus neturi, kas galėtų jam padėti, – vaikų, giminaičių – jis iš esmės yra pasmerktas. Ir jokios indeksacijos, kompensuojančios kainų augimą, tiesiog nebus. Niekada.

Situacija yra tokia: arba perki vaistus ir visą mėnesį badauji, arba perki maistą ir nesigydai. Vienu atveju miršti nuo bado, kitu – nuo ligos.

– Tuo metu pokalbiuose su rusais girdimas ir priešingas požiūris: žmonės sako, kad nepastebėjo kainų augimo, kai kas netgi atpigo. Kodėl toks skirtingas suvokimas?

– Kalbant su žmonėmis, svarbu suprasti: daugelis stengiasi sumenkinti savo nelaimę. Tai svarbus veiksnys. Sakyčiau, kad didelė dalis Rusijos gyventojų šiuo metu kenčia nuo savotiško „Stokholmo sindromo“.

Žmonės yra atsidūrę bėdoje, bėdą sukėlė valstybė, bet tai pripažinti baisu. Nes jei pripažinsi, kad esi bėdoje, reikės ką nors daryti, o ką daryti – neaišku ir jėgų nėra. Todėl tenka apsimesti, kad viskas gerai. Rusai patys save hipnotizuoja, kad „nieko baisaus nevyksta“.

Bet yra ir kita gyventojų dalis – jie rašo nusivylimo kupinus laiškus, kad gyventi neįmanoma, kad išgyventi neįmanoma, kad neaišku, ką daryti, dėl Dievo meilės, padėkite.

Be to, daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus pozicijos. Rusijoje ne visi kenčia dėl karo. Yra tokių, kurie iš karo gauna naudos ir praturtėja – mes juos vadiname karo naudos gavėjais ir jų yra nemažai.

Mano skaičiavimais, apie 20 proc. Rusijos gyventojų dėl karo pradėjo gyventi žymiai geriau. Jų pajamos išaugo, gyvenimo lygis pagerėjo. Tai sudaro apie 26–28 milijonus rusų, jei skaičiuotume kartu su šeimos nariais.

Sociologinės apklausos rodo, jog apie 55 proc. rusų teigia, kad jų gyvenimas pagerėjo, o apie 38 proc. – kad pablogėjo. Tai labai įvairi šalis. Žmogaus atsakymas tiesiogiai priklauso nuo to, kuriai grupei jis priklauso.

Tačiau žvelgiant į bendrą vaizdą žmonių gyvenimas pastebimai pablogėjo. Pagrindinė daugumos rusų svajonė šiandien – kad bent nebūtų dar blogiau.

– Sakote, kad dalis žmonių iš karo gauna naudos. Kas tiksliai priklauso šiai grupei – kariai, gynybos pramonės darbuotojai?

– Taip, žinoma, gynybos priemonių gamyklos yra tik dalis. Karas maitina labai daug žmonių. Jis maitina tuos, kurie dirba karinėse įmonėse, tuos, kurie siuva uniformas, tuos, kurie tiekia produktus kariuomenei, tuos, kurie gamina vaistus karius gydančioms ligoninėms, ir taip toliau.

Daugybė žmonių pradėjo uždirbti daugiau būtent todėl, kad dirba karui. Jiems karas yra gerovės ir netgi laimės šaltinis. Jie svajoja, kad karas truktų kuo ilgiau, nes jis jiems teikia pajamas.

Iš viso tokių žmonių yra apie 26–28 milijonus, jei skaičiuotume ir šeimas. Tai reiškia, kad, minimaliais vertinimais, maždaug penktadalis Rusijos gyventojų gauna naudos iš karo.

– Ar kitų žmonių nepasitenkinimas ekonomine padėtimi gali išprovokuoti protestus ar norą ką nors keisti?

– Tai labai abejotina. Rusija yra labai susiskaldžiusi šalis, kuri nemoka susivienyti dėl savo interesų.

Šiandien rusai gali tik išeiti į gatvę ir įrašyti vaizdo kreipimąsi į prezidentą su prašymu skubiai padėti, nes, pavyzdžiui, namuose šalta. Tai viskas, ko galima tikėtis. Daugiau tikėtis neverta.

Žmonės neturi partijų, nėra politinių judėjimų, ginančių jų interesus. Jie įbauginti, puikiai supranta represinio aparato galią ir žino: vos tik pakels balsą, kils problemų.

Pateiksiu tipinį pavyzdį. Tėvų susirinkimas mokykloje. Mokytoja skelbia pinigų rinkimą kariams – pirks kojines, dar kažką. Dvi mamos pasipiktina: karo sutartininkams mokami didžiuliai pinigai, o jūs dar iš mūsų renkate? Iškviečiama policija. Moterims surašomi protokolai dėl kariuomenės diskreditavimo ir skiriamos baudos.

Turint tai omenyje klausti, kada rusai išeis protestuoti prieš karą, beprasmiška. Neišeis.

– Jei kalbėtume ne apie protestus, o apie nuotaikas, ar apskritai žmonės nepatenkinti? Ar rusai tikisi, kad po karo viskas grįš į įprastas vėžes?

– Pažiūrėkite, kaip tai pasireiškia praktiškai. Įvyko staigus kainų šuolis – ką daro rusai? Jie filmuoja vaizdo įrašus apie beprotiškas kainas parduotuvėse, vaistinėse, apie sąskaitas už komunalines paslaugas. Juos paskelbia – ir tuo viskas baigiasi.

Tarpusavyje kalbamasi labai retai. Atmosfera labai primena ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį SSRS: žmonės bijo kalbėti, nežiūri vieni kitiems į akis, net metro bijo išsitraukti išmaniuosius telefonus – gal kas nors pažvelgs per petį ir praneš, ką kas žiūri. Tokių atvejų jau yra buvę.

Bet kokios protestinės veiklos koordinavimas yra praktiškai neįmanomas. Platformos, kuriose ji galėtų turėti politinę reikšmę, tiesiog neegzistuoja.

Atmosfera labai primena ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį SSRS: žmonės bijo kalbėti, nežiūri vieni kitiems į akis, net metro bijo išsitraukti išmaniuosius telefonus – gal kas nors pažvelgs per petį ir praneš, ką kas žiūri.

– Tuo tarpu per televiziją nuolat rodomos reklamos apie paskolas, pirkimus išsimokėtinai ar dalimis. Kokį vaidmenį šioje situacijoje atlieka bankai?

– Taip, tai labai iškalbinga istorija. Be to, pridurčiau, kad kas antra reklama yra kreditų reklama, o kas trečia – šeimos bankroto reklama. Tai labai įtaigi, agresyvi reklama. Šeimos bankrotas iš esmės pateikiamas kaip pagrindinis išeities kelias.

Bankrotų skaičius labai išaugo. Reklama transliuojama nacionaliniu mastu. Bankrotų organizavimo reklamos kampanijų veidu tapo Jekaterina Andrejeva – žinoma Rusijos televizijos laidų vedėja, Pirmojo kanalo veidas. Tai reiškia, kad valstybinė televizija tuo pat metu reklamuoja paskolas ir išsivadavimą iš skolų per bankrotą.

Rusai tikrai masiškai ima paskolas. Be to, siūlomų paskolų skaičius staigiai išaugo – tai visiškai beprotiška istorija. Paskolos labai brangios, remiantis normalia ekonomine logika jų imti negalima. Bet žmonės jas ima.

Kodėl? Nes rusai labai bijo, kad kainos dar labiau išaugs. Jie bijo, kad vėliau nebus įmanoma nieko nusipirkti jokiomis sąlygomis. Todėl dabar, nepaisant beprotiškų paskolų kainų ir didžiulio šeimų įsiskolinimo, žmonės skuba imti paskolas, kad spėtų ką nors nusipirkti prieš prasidedant hiperinfliacijai, kai bet kokie pirkiniai taps neįmanomi.

Tuo metu šeimų įsiskolinimo situacija Rusijoje jau yra itin sudėtinga. Maždaug 50 proc. skolininkų turi tris ar daugiau paskolų vienai šeimai. Daugelio šeimų skolos našta siekia 50 proc. mėnesinių pajamų. Nemažai ir tokių, kurių skola sudaro 80 proc.

Be to, Rusijoje yra regionų, kur skolų našta siekia 120 proc. mėnesinio darbo užmokesčio. Tai reiškia, kad žmonės kiekvieną mėnesį turi sumokėti 20 proc. daugiau, nei uždirba. Tai reiškia, kad kiekvieną mėnesį jie priversti kreiptis į mikrokreditų organizacijas, kad gautų trūkstamus 20 proc., grąžintų paskolas ir taip didintų skolas kitur.

Tokia šiandien situacija Rusijoje. Tačiau žmonės vis tiek ima paskolas už beprotiškas metines palūkanas, kurios kartais siekia daugiau nei 20 proc. Nes baimė dėl tolesnio kainų augimo, pasirodo, yra stipresnė.

– Ar dėl migracijos, prasidėjus plataus masto karui, Rusijoje netrūksta darbo jėgos?

– Padėtis darbo rinkoje yra labai prieštaringa. Negalima kalbėti apie „visą Rusiją“ ir „visą darbo rinką“ – ji labai nevienalytė. Šiandien rusai susiduria su dviem trūkumais: mažai apmokamos darbo jėgos trūkumu ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra perteklius.

Kvalifikuotų specialistų tikrai labai trūksta. Rasti kvalifikuoto darbuotojo praktiškai neįmanoma, už tokius žmones mokami milžiniški pinigai – šimtai tūkstančių rublių, kartais net sunku ištarti tokias sumas. Trūksta ir žmonių gatvėms valyti, pagalbiniams darbams statybose. Todėl į Rusiją buvo pradėti vežti darbininkai iš Indijos, o dabar, sako, veš ir iš Afganistano.

O „per vidurį“ yra akivaizdus perteklius. Remiantis naujausiais šių metų sausio mėnesio duomenimis, įdarbinimo agentūros fiksuoja santykį maždaug 10 su 1: į vieną darbo vietą pretenduoja dešimt žmonių.

Tai visiškai paneigia oficialią statistiką, kuri teigia, kad Rusijoje nedarbas yra beveik nulinis – 0,1 proc. Formaliai nedarbas yra žemas, bet iš tikrųjų norinčių dirbti skaičius kelis kartus viršija realiai prieinamų darbo vietų skaičių.

IT sektoriuje situacija dar sudėtingesnė. Ten santykis jau yra apie 20 su 1: dvidešimt kandidatų į vieną darbo vietą. IT specialistai masiškai atleidžiami, uždaromi šios srities padaliniai.

Šiandien Rusija iš 21 amžiaus grįžta atgal į 20-ąjį. Tai vadinama atvirkštine industrializacija – šį terminą įvedė pats Rusijos centrinis bankas. Šalis atsisako šiuolaikinių technologijų ir šiuolaikinių produktų gamybos, grįžta prie senų technologijų ir produktų.

Tokioje ekonomikoje IT specialistai tiesiog nėra reikalingi. Todėl IT specialistai atleidžiami net tokiose didelėse struktūrose kaip „Sberbank“, kur uždaromi IT padaliniai. Visos IT paslaugų plėtros programos sustabdytos, finansavimas nutrauktas, žmonės atleidžiami.

Šiandien Rusija iš 21 amžiaus grįžta atgal į 20-ąjį. Tai vadinama atvirkštine industrializacija – šį terminą įvedė pats Rusijos centrinis bankas.

– Atotrūkis tarp regionų ir sostinių išlieka?

– Problemos pasiekė ir didžiuosius miestus. Situacija Sankt Peterburge jau pastebimai prastėja. Gana ilgą laiką tai buvo klestintis miestas: gerai sutvarkytas, su prabangiais restoranais, gražia aplinka. Sankt Peterburgo gyventojai buvo pripratę prie tam tikro gyvenimo lygio – įsivaizduokite, žmonės vakarieniaudavo laivuose Nevos upėje. Tokia buvo miesto, kuris egzistavo iš naftos ir dujų pajamų, gyvenimo norma.

Pastaruoju metu situacija aiškiai pasikeitė. Žmonės rašo: ateini į restoraną Sankt Peterburge – užimtas vienas stalas ir tai yra tavo stalas, daugiau nieko nėra. Žmonės tiesiog nebeturi pinigų.

Kodėl taip atsitiko? Didžiąją dalį Sankt Peterburgo pajamų užtikrino „Gazprom“. Bendrovė buvo registruota mieste, mokėjo mokesčius į vietos biudžetą, suteikė daug darbo vietų, finansavo miesto projektus. Buvo pastatytas garsusis „Gazprom“ dangoraižis.

Šiandien „Gazprom“ yra nuostolinga įmonė. Ji nebeprisideda prie biudžeto, nebeduoda ankstesnių pajamų, todėl Sankt Peterburgo ekonomika pradėjo smukti. Šis smukimas jau gerai matomas ne tik statistikoje, bet ir kasdieniame miesto gyvenime.

Kalbant apie Maskvą, iš šono gali atrodyti, kad tai „piniguose skęstantis“ miestas. Tačiau užtenka užsukti į gyvenamuosius rajonus, ypač žiemą, ir vaizdas tampa visiškai kitoks.

Gatvės, kiemai nevalomi. Norėdami išvažiuoti iš kiemo, gyventojai priversti sudaryti budėjimo grafikus: paeiliui išeina su kastuvais ir valo sniegą, nes daugiau nėra kam.

Jei norite patikrinti mano žodžius, pažiūrėkite į Maskvos biudžetą. Ten jau deficitas.

– Jei Rusijai pavyks susitarti, kad būtų panaikintos sankcijos, ar ekonomika ir žmonių gyvenimas grįš į įprastas vėžes?

– Ne. Karo pabaiga nieko nepakeis. Europos naftos ir dujų rinką jau užėmė JAV. Amerikiečiai privertė Europos Sąjungą pasirašyti susitarimus dėl amerikietiškų dujų ir naftos pirkimo penkeriems metams. Tai ne prognozė, tai jau įvyko.

Vykstant karui JAV labai patogiai ir pelningai užėmė Rusijos vietą pasaulinėje naftos ir dujų rinkoje. Tikėtis, kad pasibaigus karui jos savanoriškai grąžins šią vietą Rusijai, yra visiškai naivu. Tai neįvyks jokiomis aplinkybėmis.

Rusija prarado geriausią ir pelningiausią Europos rinką. Šios rinkos jai niekas ir niekada negrąžins, net jei karas baigsis. Atkreipkite dėmesį, kaip nuosekliai JAV stumia Rusiją ne tik iš Europos, bet ir iš kitų regionų.

Rusija prarado geriausią ir pelningiausią Europos rinką. Šios rinkos jai niekas ir niekada negrąžins, net jei karas baigsis.

Pavyzdžiui, buvo Vladimiro Putino mėgstamas projektas – dujų centras Turkijoje. Rusija tiekia dujas Turkijai, o Turkija jas parduoda Europai. Kuo visa tai baigėsi? Turkija pratęsė sutartį dėl rusiškų dujų pirkimo tik metams, o ne, kaip įprasta, penkeriems, tačiau pasirašė daug sutarčių su JAV dėl amerikietiškų suskystintųjų gamtinių dujų pirkimo.

Neseniai JAV pradėjo daryti spaudimą Indijai, kad ji pereitų prie Venesuelos naftos importo vietoje rusiškos. Tai reiškia, kad Rusija yra sistemingai stumiama iš pasaulinės naftos ir dujų rinkos.

Todėl pasibaigus karui ši situacija nepasikeis. Pelningiausias segmentas – Europos rinka – Rusijai prarastas visam laikui. Niekas jo neatiduos atgal jokiomis sąlygomis.

O jei Rusija nebegaus iš Europos didžiulių pajamų už naftą ir dujas, ji neišvengiamai taps milžiniškų išlaidų šalimi.

Rusija užėmė didelius Ukrainos teritorijos plotus ir tikisi juos išlaikyti. Šias teritorijas reikės atstatyti: remontuoti, statyti, užtikrinti gyvenimo sąlygas. Tai milžiniškos išlaidos, kurioms Rusija tiesiog neturi pinigų.

Ir net jei karas baigsis, Rusija iš inercijos dar daugelį metų leis milžiniškas sumas išeikvotam kariniam arsenalui atkurti. Jau dabar kalbama, kad mažiausiai penkerius metus ekonomika dirbs vien išeikvotai ginkluotei atstatyti.

Todėl Rusija įstūmė save į katastrofišką situaciją, iš kurios paprasčiausiai nėra lengvos išeities. Be to, ateityje galima tikėtis tolesnio ekonomikos griuvimo ir netgi šalies žlugimo. Grįžti prie ankstesnio „gero“ gyvenimo jau nebeįmanoma.