„Čia nemažai žmonių palaiko Putiną“: kuo gyvena miestas Suomijoje prie Rusijos sienos

Lapenranta – miestas ant didžiausio Suomijoje Saimos ežero kranto, vos už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos. Čia viskas primena dviejų pasaulių kaimynystę: pakelėse – nuorodos į Sankt Peterburgą, tvirtovėje – Pietų Karelijos muziejus su sovietiniais artefaktais – Lenino ir olimpinio meškiuko figūrėlėmis, o kapinėse ant gretimų antkapių rusų ir suomių pavardės. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

Suomių kalba miesto pavadinimas reiškia „krantas pakraštyje“, o švedų kalba – „laukinių pakrantė“. 17 a. Lapenranta gavo miesto statusą ir tapo tvirtove prie ginčytinos Švedijos ir Rusijos sienos, vėliau ne kartą išgyveno karus ir valdovų pasikeitimus. O vietos gyventojams tai visų pirma pasienio mazgas, kuriame dešimtmečiais glaudžiai pynėsi suomių ir rusų gyvenimai.

Suomijoje gyvena apie 100 tūkst. rusakalbių, didžioji dalis jų įsikūrę Pietų Karelijoje, kuriai priklauso ir Lapenranta. Iki sienos uždarymo čia vyravo ypatinga atmosfera: suomiai ir vietos rusakalbiai važiuodavo į Vyborgą, Svetogorską ir Sankt Peterburgą, o rusai – į Lapenrantą ir kitus pasienio miestus apsipirkti ar aplankyti giminaičių. Rusai padėdavo išsilaikyti didžiajai daliai vietinio turizmo ir smulkaus verslo – nuo kotedžų nuomos iki restoranų ir parduotuvių. Dabar gyvenimas čia pastebimai pasikeitęs. „Noriu pamatyti močiutę“, – su tokiais šūkiais prie sienos perėjimo punktų vyksta rusakalbių protestai.

Lapenrantoje susitikome su vietos aktyvistu Sergejumi Karkkonenu, kuris Suomijoje gyvena jau 26-erius metus. Jis dirba logistikos srityje, gerai žino, kokios įtakos siena turėjo regionui, ir pripažįsta, kad, nepaisant karo Ukrainoje, tarp vietos rusakalbių yra nemažai Vladimiro Putino rėmėjų.

„Nesiryžtu įvardinti procentų, bet tokių žmonių yra pakankamai, – sako jis. – Tai ypač pastebima rusakalbių grupėse socialiniuose tinkluose. Dažniausiai tai yra imigrantai, atvykę dešimtajame praėjusio amžiaus ir pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, kai atrodė, kad Rusija „stojasi ant kojų“. Jų atmintyje išliko tas „auksinis dešimtmetis“ iki 2014-ųjų: buvo pinigų, jie važiuodavo apsipirkti į Suomiją, gyvenimas atrodė geresnis. Daugelis jų ties tuo metu ir „užstrigo“.

Pasak S. Karkkoneno, Lapenranta yra ypatingas miestas: čia visada juntama pasienio atmosfera, o kartu su ja – ir kaimyninės šalies įtaka.

– Sergejau, papasakokite, kaip jūs atsidūrėte Suomijoje?

– Aš priklausau Ingrijos suomiams, gimiau Sankt Peterburge, nors mano protėviai daugiausia gyveno Leningrado srityje, kaimuose, buvo valstiečiai. Jie niekuo nepasižymėjo, bet mūsų giminės istorija siekia pirmąją 18 a. pusę.

Ingrijos istorija siekia 17 amžių. Kai Maskvos karalystė pralaimėjo karą Švedijai (17 a. pradžia), dabartinės Leningrado srities teritorija atiteko Švedijai ir buvo pavadinta Ingermanlandija. Tuomet stačiatikiai gyventojai paliko šias žemes, o švedai jas apgyvendino liuteronais – mūsų protėviais.

Mano protėviai buvo savakotų tautybės. Kada tiksliai jie buvo perkelti, nežinoma: galbūt 17 a., galbūt vėliau. Bet 1730 m. jie jau gyveno Leningrado srities teritorijoje.

Tuo metu, kai žlugo Sovietų Sąjunga, Suomijos prezidentu buvo Mauno Koivisto. Stebėdamas padėtį posovietinėje erdvėje, jis pasakė: „Padėkime mūsų tolimiems giminaičiams grįžti į tėvynę.“ Nuo to momento prasidėjo Ingrijos suomių perkėlimo programa. Sankt Peterburge devintojo dešimtmečio pabaigoje jau veikė Ingrijos suomių bendruomenė, kuri aktyviai padėjo persikėlėliams.

– Dėl kokių priežasčių nusprendėte persikelti? Ir kuriais metais tai įvyko?

– Į norinčiųjų persikelti eilę užsirašėme dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Mano tėvai išvyko 1998 m., o aš – 1999 m. Aš išvykau paskutinis iš šeimos, laikiausi iki galo.

Tačiau 1998-ųjų krizė Rusijoje palietė daugelį žmonių, ir aš nusprendžiau, kad atėjo laikas: persikrausčiau pas tėvus, brolis jau čia gyveno, todėl galėjau įsivaizduoti, kaip būsiu priimtas.

Atvykę Ingrijos suomiai iš karto gaudavo statusą, beveik lygiavertį Suomijos pilietybei. Iš karto buvo išduodamas leidimas persikelti, o vėliau – butas. Belikdavo sulaukti, kol tam tikrame mieste atsiras laisvas būstas. Negali sakyti, kad patekti į Helsinkį buvo sunku: ten jau gyveno kai kurie mano giminaičiai, o į Lapenrantą patekti buvo nelengva, buvo nustatytas limitas – 1–2 proc. gyventojų, nes čia jau gyveno labai daug rusakalbių. Todėl mes pasirinkome netoliese esantį Imatros miestą.

– Butas, pradinis paketas, kas dar buvo numatyta?

– Aš, pavyzdžiui, persikėliau pas tėvus, nelaukiau, kol man skirs butą – apsigyvenau pas juos ir pats ieškojau būsto. Kai radau, man skyrė pinigų baldams: lovai, stalui, spintai. Be to, mokėjo bedarbio pašalpą, apmokėjo nuomą ir komunalines paslaugas, vizitus pas gydytoją, vaistus, net vaikų būrelius. Iš esmės buvo galima gyventi; daugelis ir toliau taip gyvena.

– Mokytis kalbos buvo privaloma?

– Taip. Dar prieš išvykstant Sankt Peterburge mus siuntė į suomių kalbos kursus, o čia mes tęsėme mokslus. Kursai truko kelis mėnesius, po to buvo parengiamieji užsiėmimai suomių kalba – matematika, anglų kalba, mokyklos dalykai. Po jų buvo galima stoti į mokymo įstaigą, įgyti profesiją ir darbą.

Daugelis vyko būtent tam, kad išmoktų kalbą ir dirbtų, o ne gyventų iš pašalpų. Nors, žinoma, buvo ir tokių, kuriems tai nepavyko, – suomių kalba sudėtinga, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Kai kuriuos galima pavadinti tinginiais, bet aš žmonių nesmerkiu: kiekvienas turi savų priežasčių.

Mūsų tauta daug kentėjo sovietų valdymo laikotarpiu. Mano seneliai buvo deportuoti. Tėvas gimė Kazachstane, motina – Čeliabinske. Suomiai, tarp jų ir mūsų šeima, buvo nuskurdinti: atimti ūkiai, žmonės išsiųsti į Sibirą ir Centrinę Aziją. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo masiškai uždaromos mokyklos ir bažnyčios, mokytojai ir kunigai sušaudomi, mažiau aktyvūs – ištremiami. Karo metu praktiškai visi Leningrado srityje gyvenę suomiai buvo iškeldinti į Kazachstaną, Sibirą ir Tolimąją Šiaurę.

– Kada jūsų giminaičiams buvo leista grįžti?

– Nedaugeliui pavyko grįžti po Stalino mirties, šeštojo dešimtmečio viduryje. Bet namai buvo sunaikinti arba jau užimti kitų, teko viską kurti nuo nulio. Visgi mano giminaičiams kažkaip pavyko atsikovoti namą ir atkurti dar prosenelio pastatytą ūkį. Taip elgėsi daugelis, taip pat ir Karelijoje, kur gyveno mūsų giminaičiai. Karelai mums yra tarsi pusbroliai, labai artima tauta. Ne veltui sovietmečiu egzistavo Karelijos-Suomijos TSR, nors vėliau ji buvo panaikinta.

Toks buvo tautos likimas – išvarymas, nuskurdinimas, deportacijos. Galima sakyti, kad vien dėl kalbos suomiai buvo paskelbti „nepatikimais“.

– Kaip ir dešimtajame dešimtmetyje, taip ir dabar, iki sienos uždarymo rusai ir suomiai labai dažnai kirsdavo sieną. Vyko abipusis judėjimas, pasienio regionuose tapęs kasdienio gyvenimo dalimi?

– Daugelis čia gaudavo pašalpas ir važiuodavo, pavyzdžiui, į Vyborgą – ten už tuos pinigus buvo galima gyventi savaites. Tokių atvejų taip pat pasitaikydavo.

Tačiau daug kas priklausė nuo to, kokiu tikslu žmogus persikraustė. Kai kurie norėjo pradėti naują gyvenimą, suteikti vaikams galimybę normaliai ir ramiai gyventi. O kažkas važiavo tik dėl pašalpų ir lengvatų. Ypač dešimtajame dešimtmetyje, kai Rusijoje vyravo chaosas. Suprantama, kad 40–50 metų amžiaus žmonėms čia pradėti gyvenimą iš naujo buvo sunku, ypač jei nemoki kalbos ir neturi etninio ryšio su šia žeme.

Aš persikrausčiau būdamas 25-erių ir supratau: tai visam laikui, tai mano protėvių tėvynė, čia mano ateitis. Bet jei esi rusas, o tavo žmona – ingrė, Suomija tau gali atrodyti svetima šalis. Čia yra pasirinkimas: arba tu integruojiesi į šią šalį, priimi vietines taisykles ir mentalitetą, arba toliau laikai save „ypatingu“ rusu ir važinėji ten, kur jautiesi toks savas, o į kitus tau nusispjaut, gyvenkit kaip norit.

– Kaip jus tuomet priėmė vietos gyventojai?

– Vietos gyventojai mus priėmė normaliai, laikė savais. Žinoma, pasitaikė įžeidžiančių žodžių rusakalbių atžvilgiu. Aš girdėjau vieną pravardę – ji, matyt, kilo iš švediško Rusijos pavadinimo ir laikui bėgant įgavo įžeidžiantį atspalvį. Bet aš asmeniškai su tuo susidūriau tik vieną kartą – išgirdau iš mažos mergaitės, kuri, greičiausiai, pakartojo tai, ką girdėjo iš tėvų.

Apskritai aš nejaučiau priešiškumo. Be to, mūsų rajone jau iš seniau gyveno rusakalbių. O nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios jie čia ėmė masiškai keltis. Be to, ir patys suomiai dažnai važiuodavo į Rusiją – į Vyborgą, Svetogorską, rečiau į Sankt Peterburgą. Dešimtajame dešimtmetyje dar galiojo bevizis režimas, vėliau įvedė vizas, bet jos buvo nebrangios. Suomiai važiuodavo į Vyborgą atsipalaiduoti, išgerti, praleisti savaitgalį viešbutyje „Družba“. Vyko abipusis judėjimas, o ir sovietmečiu suomiai atvykdavo į SSRS, į Sankt Peterburgą, todėl žmonės čia yra glaudžiai susiję.

Be to, nuo dešimtojo dešimtmečio aktyviai plėtėsi turizmas: kelionės autobusu, kelionės automobiliu. Mažesniuose miestuose tai buvo ypač pastebima – prie mūsų prekybos centro kartais stovėdavo net penki rusų autobusai. Helsinkyje, žinoma, tai nebuvo taip pastebima dėl miesto dydžio, bet pas mus labai krito į akis.

Pasienio miestuose, įskaitant Lapenrantą, net buvo pastatyti specialiai rusų turistams skirti dideli prekybos centrai.

– Koks šių parduotuvių likimas?

– Jos buvo uždarytos, kaip ir Svetogorske buvusios parduotuvės. Ten, pavyzdžiui, žuvies parduotuvė ilgai laikėsi, bet ją taip pat uždarė. Viskas pasikeitė, kai užsidarė sienos.

– Kas pasikeitė vietos rusakalbių bendruomenės gyvenime po 2014 m., o ypač 2022 m.? Kaip vietos rusakalbiai reagavo į Krymo aneksiją ir į plataus masto karo Ukrainoje pradžią?

– Tiesą sakant, Krymo aneksija tuomet praėjo beveik nepastebėta. Daugelis čia turi rusišką palydovinę televiziją, įskaitant ir mane. Paprasta antena galima sugauti signalą iš Svetogorsko. Todėl daugelis žiūrėjo tik rusiškus kanalus, nes ten gimtoji kalba, „tėvynė“, naujienos – viskas iš ten. O kaip tai buvo pateikiama? „Krymas yra mūsų“, „atsiimame savo“.

Nepamenu, kad Suomija tuomet būtų labai griežtai reagavusi. Žinoma, apie tai rašė laikraščiai, bet rimtos viešos diskusijos, atrodo, nebuvo. Be to, internetas tuomet dar tik buvo pradėjęs įsitvirtinti kasdieniame gyvenime. Mažai kas ieškojo alternatyvių informacijos šaltinių – Ukrainos kanalų, nepriklausomų žiniasklaidos priemonių.

Čia gyvenantys rusakalbiai daugiausia virė savo sultyse. Jei visa šeima kalba rusiškai, tai ir suomių kanalus žiūri retai. Pavyzdžiui, iki 2014 m. ryte per pusryčius žiūrėdavau Rusijos naujienas, o vakare – kažką pramoginio. Darbe apie tai mažai kalbėdavome, ir susidarydavo įspūdis, kad visa tai yra kažkur toli ir mūsų beveik neliečia.

– 2022 metais situacija pasikeitė?

– Žinoma, buvo ir tokių, kurie iki tol tikėjo kiekvienu žodžiu. Aš taip pat kartais žiūrėdavau rusiškus kanalus, bet labiau tam, kad suprasčiau, ką sako priešas, kaip veikia propaganda.

Bet kai vasario 24 d. prasidėjo plataus masto karas, ištiko tikras šokas. Man buvo žiemos atostogos, pabundu ryte, o žmona sako: „Rusija užpuolė Ukrainą.“ Negalėjau patikėti. Taip, buvo aišku, kad Kryme ir Donbase Rusija veikė tiesiogiai, bet taip atvirai pradėti bombarduoti – tai atrodė neįmanoma.

Tą savaitę mes sėdėjome namuose: per televiziją žiūrėjome Rusijos naujienas, kompiuteryje – „Dožd“, „Nastojaščeje vremia“. Visa tai buvo labai sunku suvokti. Kai grįžau į darbą, suomiai kolegos stebėdamiesi klausė: „Ką V. Putinas daro?“ O aš pats nežinojau, ką atsakyti – man taip pat buvo šokas.

Nuo to momento, žinoma, požiūris į rusakalbius pasikeitė. Bet reikia suprasti: mes čia gyvename jau seniai, visi vieni kitus pažįstame, ir mūsų situacija šiek tiek skiriasi nuo naujųjų imigrantų.

– O suomiai nesidomėjo, ką jūs manote apie Rusijos agresiją, ar ją palaikote?

– Suomiai, su kuriais bendrauju, paprastai elgiasi taktiškai. Jie nesistengia užduoti nepatogių klausimų ar „patikrinti“ jūsų požiūrį į situaciją. Greičiau nutils, pagalvos, kad tema gali būti jums nemaloni, ir nebespaus. Skirtingai nuo įprasto rusų būdo kažką staigiai išsakyti ar pradėti ginčą, suomiai šiuo atžvilgiu yra santūresni. Žinoma, jie gali aptarti tai tarpusavyje, bet tiesiogiai ne visada paliečia tokias temas.

Kai kolegoms iš tiesų įdomu, jie klausia, bet atsargiai. Jie supranta mano poziciją ir todėl apie tai su manimi kalba ramiai. Bet jei aš mojuočiau Rusijos vėliava ir šaukčiau „Krymas mūsų“, jų požiūris tikriausiai būtų visiškai kitoks – pokalbiai būtų kiek kitokie arba įsivyrautų tyla.

Suomiams ši situacija yra labai gerai pažįstama dėl jų pačių istorijos ir Žiemos karo. Tada jie taip pat liko vieni prieš galingą priešą. Pagalba iš išorės buvo ribota – šiek tiek padėjo Švedija, Didžioji Britanija, buvo savanorių iš įvairių šalių, bet apskritai Suomija buvo priversta kovoti pati. Kol laikėsi Mannerheimo linija, suomiai laikėsi, bet tada krito Vyborgas, ir tapo aišku, kad tęsti karą nebeįmanoma. Nepaisant to, nepaisant teritorijų praradimo ir reparacijų, Suomija išsaugojo nepriklausomybę.

Todėl šiandien Suomijos visuomenė taip palaiko Ukrainą. Suomiai supranta: jei šalis liks viena kovoti su Rusija, tai bus jų pačių istorijos pasikartojimas. Tik Ukraina gali neatsilaikyti taip, kaip 1940 ir 1944 metais sugebėjo Suomija.

– Įdomu, kad Suomijoje iki šiol ginčijamasi, ar Žiemos karą laikyti pergale, ar pralaimėjimu. Taikos sutartis, sudaryta priešo sąlygomis, teritorijų praradimas, reparacijos...

– Žiūrint iš istorijos perspektyvos, tai vis dėlto yra pergalė. Suomija išsaugojo nepriklausomybę ir netapo SSRS dalimi, nors Maskva planavo ją visiškai įtraukti į sąjungą. Taip, tuomet tai atrodė labiau pralaimėjimas, nes Rusijai atiduotas Vyborgas buvo antras pagal dydį Suomijos miestas. Bet, ačiū Dievui, kad viskas baigėsi būtent taip, nes kitaip nebūtų tos Suomijos, kurią mes pažįstame. Deja, šiandien atrodo, kad istorija kartojasi. Rusija vėl grasina kaimynams...

– Taip, neseniai Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad Suomija rengia revanšistinius planus.

– Ir V. Putinas yra apie tai kalbėjęs. Ši retorika labai primena ketvirtojo dešimtmečio situaciją Vokietijoje, kai nuolaidžiavimas tik didino apetitą. Todėl negalima leisti, kad Europa ilgai, kaip ketvirtajame dešimtmetyje, svarstytų. Ir viena buvo atiduota, ir kita, bet jis nesustoja ir nesustos. Negalima atiduoti Ukrainos, nes netrukus ateis kitų šalių – Baltijos valstybių, Suomijos – eilė.

– Prieš atvykdama čia kalbėjau su suomių žurnaliste iš Lapenrantos, jos pavardės neminėsiu. Ji sakė, kad mieste yra nemažai žmonių, kurie palaiko V. Putino politiką, ir kad net protingi žmonės, teisingai vertinantys situaciją, kartais ima linkti į oponentų pusę. Jūsų nuomone, kiek tai atspindi tikrąją atmosferą regione?

– Iš tiesų, čia yra nemažai žmonių, palaikančių V. Putiną. Nesiryžtu įvardinti procentų, bet tokių žmonių yra pakankamai. Tai ypač pastebima rusakalbių grupėse socialiniuose tinkluose. Dažniausiai tai yra imigrantai, atvykę dešimtajame praėjusio amžiaus ir pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, kai atrodė, kad Rusija „stojasi ant kojų“. Jų atmintyje išliko tas „auksinis dešimtmetis“ iki 2014-ųjų: buvo pinigų, jie važiuodavo apsipirkti į Suomiją, gyvenimas atrodė geresnis. Daugelis jų ties tuo metu ir „užstrigo“.

Jaunoji karta arba tie, kurie čia persikėlė vėliau, jau žiūri kitaip. Tačiau vyresnioji karta toliau gyvena prisiminimais apie „sąjungos vertybes“ ir apie tai, kaip „anksčiau buvo gerai“.

Dabar, kai Suomijoje jaučiama ekonomikos krizė, mažinamos pašalpos ir kyla naujų problemų, o Rusijos propaganda tvirtina, kad „pas juos viskas puiku“ ir kad „Rusija – didi šalis“, dalis žmonių ir toliau tiki šiomis iliuzijomis.

Tai ypač pastebima mūsų regione, į kurį persikėlė daug žmonių iš Vyborgo. Skirtingai nuo tų, kurie persikėlė iš Rusijos gilumos ir suprato, kad namo dažnai nevažiuos, atvykėliai iš Vyborgo toliau gyveno pasienyje, išlaikydami glaudžius ryšius su praeitimi.

Čia dažnai sutinku pagyvenusių žmonių, ypač moterų, kurios, atrodo, gyvena uždarame pasaulyje: prisiminimai apie praeitį, kur „dangus buvo mėlynesnis, žolė žalesnė, o braškės saldesnės“, ir televizorius, pakeičiantis joms langą į pasaulį. Daugelis iš jų prastai prisitaikė: gyvena iš pensijos, apsiriboja namais, susitikimais su draugėmis ir televizoriumi.

Tačiau daug kas priklauso nuo bendravimo rato. Jei žmogus turi pomėgių, susidomėjimų, kontaktų su suomiais ir rusais, jo akiratis yra platesnis, o informacijos šaltinių – daugiau.

Kalbant apie „perėjimą į kitą stovyklą“, nesakyčiau, kad tai pastebiu dažnai. Tarp mano pažįstamų yra ir tokių, kurie palaiko Rusiją, ir tokių, kurie kategoriškai prieš ją. Apskritai jų nuomonės liko nepakitusios. Gal tik tie, kurie anksčiau atvirai rėmė Rusiją, po 2022-ųjų ėmė tyliau reikšti savo nuomonę, bet galbūt tik mano akivaizdoje.

– Ar rusakalbiai regiono gyventojai skaudžiai reagavo į sienos su Rusija uždarymą? Juk daugelis pasienio ryšių – asmeniniai kontaktai, šeimos santykiai ir verslas, susijęs su kaimynine šalimi – ėmė trūkinėti. Kai kurie nepatenkintieji, vadovaujami aktyvisto Ivano Deviatkino, netgi susivienijo ir rengia protestus.

– Pasienio miestuose didelė ekonomikos dalis buvo susijusi su turistais iš Rusijos. Tai ypač pasakytina apie smulkius verslininkus – tuos, kurie nuomojo namus ir kotedžus, organizavo valčių nuomą, siūlė įvairias laisvalaikio pramogas. Galima sakyti, kad apie 90–95 proc. turizmo čia užtikrino būtent Rusija. Todėl rusakalbiai pardavėjai parduotuvėse ir padavėjai restoranuose buvo vertinami ir paklausūs.

Kai siena buvo uždaryta, didelės įmonės nenukentėjo, nes jos nebuvo susijusios su turizmu. Tačiau mažos parduotuvės ir įmonės, kurios dirbo pirmiausia su klientais iš Rusijos, užsidarė. Žinoma, pajamos sumažėjo, ir tai buvo smūgis žmonėms, kurie gyveno būtent iš šio verslo. Kai kuriems tai tapo asmenine tragedija, nes jie prarado stabilias pajamas.

Žinoma, daugelis buvo nepatenkinti. Ypač tie, kurie buvo susiję su turizmu: tiek rusakalbiai, tiek suomiai, kurie turėjo verslus. Kai kuriems teko uždaryti verslą, kiti prarado klientus. Tačiau dauguma šių žmonių jau prisitaikė. Kita problema susijusi su tuo, kad žmonės neva negali pamatyti savo giminaičių Rusijoje, anūkai negali susitikti su Rusijoje gyvenančia močiute. Būtent šiame fone atsirado aktyvistų, aktyviai pasisakančių už sienų atidarymą.

Pavyzdžiui, kad ir tas pats I. Deviatkinas, kuris yra miesto tarybos narys ir aktyviai dirba daugiausia su rusakalbe auditorija. Jis inicijavo peticijas, organizavo protestus ir žaibiškus sambūrius. Net buvo įkurtas „Aleksandro klubas“ – visos Suomijos rusakalbių aktyvistų susivienijimas. Jų pagrindinė retorika buvo grindžiama „rusakalbių teisių gynimu“, skundais dėl apribojimų ir diskriminacijos darbo rinkoje.

Aktyvistai rengia įvairias akcijas: automobilių ralį iki pasienio punktų, žaibiškus sambūrius su dideliais kelioniniais krepšiais, simbolizuojančiais laukimą pasienyje. Pavyzdžiui, jie aiškino, kad 18 valandų yra maksimalus laukimo laikas Narvos pasienio perėjimo punkte, ir ragino atsinešti didelius krepšius su užrašais, pavyzdžiui, „Noriu pamatyti močiutę“.

– Kaip reaguoja Suomijos valdžios institucijos?

– Labai ramiai. Mes turime žodžio ir saviraiškos laisvę. Jei iš anksto pranešama policijai, ji užtikrina tvarką. Svarbiausia, kad patys dalyviai nepažeistų įstatymų. Valdžia reaguoja tolerantiškai ir leidžia žmonėms reikšti savo nuomonę. Viena vertus, tai teisinga, nes kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Kita vertus, man asmeniškai tai ne visada patinka, ypač šiais laikais.

Bet kokiu atveju, aktyvistai kol kas neperžengia ribų: jie nemojuoja Rusijos vėliavomis ir neskelbia šūkių „Putinai, ateik ir išgelbėk mus“.

– Kaip manote, ar galima ir ar reikia dar ką nors padaryti, kad vietos rusakalbiai labiau integruotųsi?

– Manau, kad specialių priemonių būtent rusakalbiams nereikia. Visos pagalbos programos – kalbos kursai, adaptacijos priemonės – yra universalios, jos skirtos visiems atvykėliams. Tai taikoma ir atvykusiems iš Rusijos, ir ukrainiečiams, ir žmonėms iš Sirijos, Tailando, Filipinų. Tai reiškia, kad priemonės yra vienodos visiems.

Kadaise kalbų kursuose dauguma klausytojų buvo rusai. Dabar ten daug ukrainiečių ir pabėgėlių iš kitų šalių. Tai natūralu: situacija keičiasi, ir skirtingais metais atvyksta skirtingos imigrantų grupės.

Žinoma, daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Jei žmogus yra suinteresuotas, jis mokosi kalbos, ieško darbo, bendrauja su suomiais ir integruojasi. O kas užsidaro savo rate, žiūri tik rusišką televiziją ir gyvena praeities prisiminimais, tas ir lieka nuošalyje. Tai ypač pasakytina apie vyresnio amžiaus žmones, kuriems sunku prisitaikyti. Jie dažnai gyvena savo mažame pasaulyje – namuose, prie televizoriaus, retkarčiais susitikdami su draugais. Apskritai kalbant, integracijos sistema veikia. Bet viskas priklauso nuo pačių žmonių norų ir galimybių.