Atsižvelgdama į geopolitines grėsmes ir dėl svyruojančios Amerikos pozicijos išaugusį poreikį stiprinti savo saugumą, Europos Komisija pristatė du svarbius dokumentus. Planą „ReArm Europe“, kuriuo siekiama mobilizuoti 800 mlrd. eurų Europos gynybos pajėgumams stiprinti, ir vadinamąją Baltąją knygą, kurioje siūloma Europos Sąjungos valstybėms, norinčioms stiprinti savo gynybinius pajėgumus, suteikti iki 150 mlrd. eurų lengvatinių paskolų.
„Baltąją knygą“ rengė ir eurokomisaras Andrius Kubilius, kuris šią savaitę lankėsi Lietuvoje ir „Savaitės“ studijoje.
– Visi supranta, kad Europos gynybos planai atsirado dėl „lūžtančio“ transatlantinio ryšio, kurio ateitis tapo neaiški po to, kai prasidėjo naujoji prezidento Trumpo kadencija. Nežinau, kiek atvirai galite kalbėti dėl savo pareigų, tačiau vis dėlto – kokioje būklėje, jūsų nuomone, šiandien yra Europos santykiai su Amerika?
– Dabar čia daug emocijų, ir galbūt ne viskas vyksta taip, kaip norėtume, kartais trūksta racionalumo. Tačiau, mano nuomone, atsakomybės pasidalijimas yra organiškas ir neišvengiamas – tai evoliucionuos. Tik būtų gerai, jei tai vyktų racionaliai, atsakingai, o ne kaip kartais sakoma, per piktą ir chaotišką skyrybų kelią.
Man atrodo, yra įvairių dalykų. Matome, jog amerikiečiai stengiasi pasiekti taikos susitarimą. Kartais atrodo, kad jie tiesiog turi praeiti tokias Putino pamokas, kad suprastų, kas yra Putinas.
Putinas, mano manymu, dabar tiesiog atvirai tyčiojasi iš amerikiečių. Vienas geras dalykas, kuris atsirado, yra tai, kad amerikiečiams pradėjus elgtis kitaip nei mes buvome įpratę – kai būdavo daugiau nuoširdumo tarpusavio santykiuose – europiečiai sujudo. Dabar matome žymiai daugiau teisingų ir reikalingų pastangų vienytis bei demonstruoti savo lyderystę.
– Ar turite kokių nors minčių, kaip faktais, sveiku protu ir logiškais išskaičiavimais būtų galima įrodyti prezidentui Trumpui, kad sąjungos ir sąjungininkai visada buvo tai, kas demokratijoms leido atsilaikyti prieš autokratus ir diktatorius, ir kad tai buvo taip nuo II Pasaulinio karo laikų?
– Man atrodo, ir Amerikoje ateina tam tikras prablaivėjimas, pradinis entuziazmas pereis į giltesnį realybės supratimą. Matome ir rinkų reakciją, ne visada palankią naujai administracijai, taip pat ir tai, kad kai kurie diktatoriai tiesiog tyčiojosi iš Trumpo – turiu omenyje, pavyzdžiui, Putiną. Tai prablaivins supratimą, kad ne visur galima pasiekti norimų rezultatų tokiu bravūrišku požiūriu, kaip „mes tuoj pat sutarsim, pasiūlysim Putinui gerus santykius, ir viskas tuo pasibaigs“. Taip tikrai nevyksta.
Iš kitos pusės, mano manymu, matyt, ir Jungtinėse Valstijose turi atsirasti daugiau supratimo, kad nuolaidžiavimas diktatoriams paprastai baigiasi nelabai gerai, baigiasi diktatorių naudai. Jausdami Vakarų silpnumą, jie tampa tik agresyvesni ir įžūlesni.
Ši problema gali būti ne tik tai, kaip Putinas reaguoja, bet galima spėti, kad ir Kinija atidžiai stebi visą situaciją. Jei Kinija padarys išvadą, kad Vakarai iš esmės yra silpni ir nelabai supranta realybės, su kuriais diktatoriais jie susiduria, tai gali paskatinti ne tik Putino agresyvumą, bet ir žymiai agresyvesnę Kinijos politiką – ir žinom, kieno atžvilgiu. Iki šiol bent jau amerikiečiai deklaruodavo, kad Kinijos agresyvumas kaimynų, Taivano ar viso regiono atžvilgiu kelia didžiausią susirūpinimą.
– Prie derybų, kuriose dalyvauja amerikiečiai, rusai ir ukrainiečiai, Europos Sąjunga nebuvo nei prileista, nei pakvieta ir neaišku, kaip ten bus. Bet svarbiausia, ar ji turi galių, kaip reaguoti, jeigu taika Ukrainai bus primesta visiškai nepalankiomis sąlygomis?
– Europa demonstruoja savo supratimą apie tai, ko reikia šitose derybose. Iš tikrųjų Europa galbūt elgiasi žymiai nuosekliau, siekdama įgyvendinti formulę „Taika per galią“, ką amerikiečiai visą laiką skelbia. Pavyzdžiui, neseniai Europos lyderiai pareiškė, kad nesutiks mažinti sankcijų Rusijai, kol nematys iš jos tikrų veiksmų, siekiant ir ugnies nutraukimo, ir taikos derybų.
Lygiai taip pat europiečiai labai ryžtingai ėmėsi tartis dėl to, kaip būtų galima garantuoti taikos susitarimo saugumą, jeigu bus nutraukta ugnis, ką iš tikrųjų tokiu atveju europiečiai yra pasirengę – įvesti savo karines pajėgas ir prižiūrėti taikos įgyvendinimą.
Trečias dalykas, paskutiniai sprendimai, finansiniai sprendimai, kurie buvo paskelbti dėl Europos gynybinio pajėgumo stiprinimo,150 mlrd. eurų lengvatinių paskolų, tiek mūsų parengta Baltoji knyga – skiriama labai daug dėmesio tam, kaip stiprinti Ukrainos pajėgumus šiandien. Manau, kad tai iš tikrųjų sudaro galimybes būtent įgyvendinant tą formulę „Taika per galią“, būtent pradžioje pasirūpinti galios suteikimu.
Man teko tai atvirai pasakyti amerikiečių generolui K. Kelloggui Briuselyje susitikus. Aš sakiau, kad, mano įsitikinimu, jei tikrai tikime, jog privalome įgyvendinti formulę „Taika per galią“, pirmiausia turime pasirūpinti galios suteikimu Ukrainai.
Tą galią galime suteikti tik mes – Europa ir amerikiečiai, bet, jeigu pradedame derybas iš pradžių nesuteikę galios Ukrainai, politine prasme mes stipriname tiktai Putiną. Politikoje jau atsirado terminas „amerikietiški kalneliai“ – iš vakaro lyg į viršų kyla, iš ryto jau viskas eina žemyn. Pats esu nusistatęs prievolę kantriai žiūrėti, galbūt reikia šiek laiko, kad pamatytumėm, kaip reikalai iš tikrųjų klostosi, galbūt nereaguoti į kiekvienos dienos kokį nors įvykį ar pareiškimą, kuris galbūt gali ir nepatikti.
– Jeigu sugrįžtume prie Baltosios knygos, atmetus tai, kad tai iš tikrųjų yra pagirtinas dalykas, kad Europa pati ima rūpintis savo saugumu, bet vis dėlto pietinės šalys nelabai linkusios skolintis, jos labiau nori dotacijų. Jeigu taip atsitiktų, kad jų nepavyktų įtikinti, Europa liktų tokia pat pažeidžiama? Nepavyktų įgyvendinti plano?
– Patiems instrumentams, aš taip matau, yra pritariama – tiek dėl lengvatinių paskolų, tiek dėl to, kad į deficitų skaičiavimą nebūtų įtraukiama bent 1,5 proc. išlaidų gynybai – tam pritarta vieningai, visa EVT tam pritarė, kiek aš suprantu net ir Vengrija tam neprieštaravo. Klausimas, kiek šalys pasinaudos tomis galimybėmis. Yra šalių, kurios sako, kad joms būtų geriau dotacijos, <...> bet reikia atsiminti, kad dotacijos yra iš Europos Sąjungos biudžeto, Europos Sąjungos biudžetą mes patys sunešame, Europos Sąjunga neturi savo pinigų.
Jeigu pradedi dalinti dotacijas, tai kažko kito nebegali finansuoti, arba tas dotacijas kažkada reikės vis tiek grąžinti. Mes pamatysim, kaip šalys tuo naudojasi. Kiek man tenka spėti, susidaro vaizdas, kad poreikis tokioms paskoloms tarp Europos valstybių gali būti tikrai nemažas, ir nežinau, ar pietinės valstybės nenorės tuo pasinaudoti, kai kitos šalys pradės tai daryti.
Galbūt pietinėse valstybėse yra šiek tiek mažesnis grėsmių aštrumo jausmas, kaip mūsų regione, tačiau manau, kad tai tam tikra prasme yra natūralus reiškinys. Mes taip pat 2015–2016 metais, kai prasidėjo migrantų krizė pietinėse valstybėse, žiūrėjome – „čia jūsų problema“, kol patys nepatyrėme, ką reiškia emigracija iš Lukašenkos pusės.
Tą sakau ir mūsų kolegoms pietiečiams. Žinot, mes jau išmokome pamoką, kad solidarumo pareigą reikia suvokti iš pat pradžių, o ne laukti, kol likimas nubaus už tai, kad nepadėjai savo kaimynui. Tą patį turėtų daryti ir pietiečiai.
Mūsų gynyba, kaip ir visa kolektyvinė gynyba, yra pagrįsta solidarumu. Taip, mes, Lietuva, daug investuojame, kad apsigintume pirmas 10 dienų, tačiau po to mes laukiam NATO pajėgumų. NATO pajėgumai – tai ispanų, italų, vokiečių, prancūzų pajėgumai, ir jeigu kuri iš šių šalių nesukurs savo pajėgumų, tai pirmiausia kentėsime mes.
– Dėkoju už pokalbį.
