Jamesas Appathurai, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas inovacijų, hibridinių grėsmių ir kibernetinių sistemų klausimais, yra vienas iš ekspertų, padėjusių atlikti Europos visuomeninių transliuotojų tarptautinį žurnalistinį tyrimą apie Rusijos hibridinį karą prieš Europą.
– Prieš pusę metų su jumis darėme interviu. Ta pati vieta, tos pačios kėdės. Kalbėjomės apie sabotažo, šnipinėjimo grėsmę, taip pat ir Baltijos jūroje, Šiaurės jūroje. Praėjo šeši mėnesiai, o incidentų, susijusių su kabeliais Baltijos jūros dugne, taip pat įtakos kampanijų, sabotažo, atrodo, gerokai padaugėjo. Bent jau taip manoma daugelyje Europos šalių. Ar tai tiesa? Ar tikrai jų padaugėjo? Kaip į tai žiūri NATO?
– Manau, matome du dalykus: pasikartojantis elgesys – tai yra bent vienas didelis incidentas per mėnesį įvyksta vien Baltijos jūroje, jei kalbame apie kabelių nutraukimą. Taip pat kiti susirūpinimą keliantys incidentai, įskaitant užsidegančius užtaisus lėktuvuose. Taigi, pasikartojantis reikšmingas elgesys. Antras dalykas, kurį matome, yra padidėjęs Rusijos noras rizikuoti. Sakydamas „rizika“ turiu omenyje ne riziką jiems, o riziką mums, riziką mūsų ekonomikai, mūsų piliečių saugumui. Taigi, atsižvelgdami į šiuos du elementus, bent jau tiek pat įvykių, jei ne daugiau ir padidėjusį apetitą rizikuoti, mes į tai žiūrime labai rimtai.
– Ar galite pateikti keletą labai konkrečių pastarųjų mėnesių Rusijos hibridinių atakų pavyzdžių?
– Jūs užsiminėte apie kabelių nutraukimą Baltijos jūroje. Taip pat minėjau užsidegančius įtaisus lėktuvuose. Pastaraisiais mėnesiais, tiksliai nepasakysiu, per kiek mėnesių, taip pat buvo tam tikros infrastruktūros padegimų. Matėme traukinių nuvažiavimų nuo bėgių. Jau net nekalbant apie politinį kišimąsi – galima pažvelgti į Rumunijos rinkimus. Taigi matome, kad daug kas vyksta visur aplink ir visose mūsų šalyse. Kibernetinės atakos yra jau ne tik kasdienė veikla, jos vyksta kas minutę. Rusija diegia kenkėjiškas programas į ypatingos svarbos infrastruktūrą, ypač į pramonės valdymo sistemas.
Vykdydami savo išpuolius rusai nori rizikuoti daugybe mūsų piliečių.
Taip pat skaitykite
– Problema, žinoma, visada yra priskyrimas. Kas leidžia NATO būti tokiems tikriems, kad tai, apie ką kalbame, yra valstybės remiama, yra susiję su Rusija, o ne su atskiru nusikalstamu elgesiu, atsitiktinumu ar panašiai?
– Tai puikus klausimas. Ir kartais tai tikrai būna nusikalstamas elgesys. O kartais tai būna sutapimas, na, gal ne sutapimas, bet tai nėra Rusijos inicijuotas veikimas. Nenorime visko priskirti Rusijai. Taip pat nenorime, kad atrodytų, jog Rusija yra dešimties pėdų aukščio, o mes tik sekame iš paskos, nes taip nėra. Taigi, kaip mes darome. Yra du ar trys elementai. Vienas jų, kai mes tiksliai žinome, remdamiesi konkrečia žvalgybos informacija arba policijos darbu.
Antra, reikia ieškoti dėsningumų, pasikartojančio elgesio. Taigi, jei vienas traukinys, kuriuo į Ukrainą gabenama parama, nuvažiuoja nuo bėgių Nyderlanduose, o taip ir atsitiko, galbūt tai incidentas. Taip nutinka. Jei septyni tokie traukiniai nuvažiuoja nuo bėgių septyniose skirtingose šalyse, tada turime elgesio modelį. O kadangi visi traukiniai važiuoja į Ukrainą, tai visi žinome, kas už to stovi.
Tad priskyrimas gali būti įvairiai nustatomas, o elgesio modelis yra labai svarbus kriterijus. Ir tai yra viena priežasčių, kodėl mums buvo svarbu įsidiegti visapusišką stebėjimo sistemą. Taip pat nacionalinės vyriausybės atlieka savo vertinimus. Jos juos pateikia ir jei Portugalija ar Nyderlandai sako, kad, mūsų nuomone, už to stovi rusai, kinai ar iraniečiai, mes jais pasitikime.
– Kurioje srityje Europai šiuo metu kyla didžiausia grėsmė, ar tai povandeninė infrastruktūra? Ar tai transporto sektorius?
– Tiesą sakant, manau, kad kibernetinė veikla yra nuolatinė ir labai žalinga, tačiau tam tikru mastu mes tapome atsparesni ir esame sukūrę tam tikrų būdų, kaip su tuo susidoroti. Politinis kišimasis, žinoma, kelia susirūpinimą visur. Tačiau tai gerai žinoma ir valdoma. Dabar politinių lyderių dėmesį ypač atkreipė sabotažas. Tai gana naujas dalykas, nes jis kelia tiesioginę grėsmę žmonių gyvybėms arba ekonomikai ir dėl to, kad didėja Rusijos apetitas rizikuoti, t. y. jos noras rizikuoti mūsų piliečių gyvybėmis. Todėl manau, kad tam skiriama daugiausia dėmesio. O, kalbant apie regionus, šiuo metu daugiausia dėmesio skiriame Baltijos jūrai dėl nuolatinės žalos povandeninei infrastruktūrai.
Rusija mano ir sako, kad kolektyviniai Vakarai, tai yra mes visi, bandome suskaldyti Rusiją.
– Ar didesnis pavojus kyla su Rusija besiribojančioms šalims, ar nukentėti nuo Rusijos veiksmų labiau rizikuoja vakarinė Europos dalis?
– Žinote, jei paklausite Prancūzijos, kiek politinio kišimosi ir dezinformacijos vyksta jos viduje, tai jie yra labai labai susirūpinę. Jie nuolat susiduria su kibernetinėmis atakomis.
Ar Europos rytinėse šalyse yra daugiau sabotažo? Manau, tam tikru mastu tai tikriausiai tiesa, jei skaičiuotume Baltijos jūros regioną. Bet štai Danija, nežinau, ar priskirtumėte ją Europos rytams, jai labai didelę įtaką daro tai, kas vyksta Baltijos jūroje. Belgija pirmauja Šiaurės jūroje, kalbant apie ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugą. Taigi, manau, apskritai mes matome, jog tai yra gana bendra problema, su kuria susiduriama 360 laipsnių aplink aljansą.
– Ar yra pavojus, kad dėl hibridinių atakų kuri nors iš NATO valstybių gali kreiptis dėl Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio aktyvavimo?
– Mūsų politika yra tokia, kad hibridinis puolimas arba kumuliatyvios atakos gali pasiekti tokį lygį, kai NATO šalys nusprendžia, jog tai jau yra ginkluotas puolimas, ir gali taikyti penktąjį straipsnį. Tokia yra mūsų politika. Ar taip gali nutikti? Žinoma. Pateiksiu jums du pavyzdžius. Padegamasis užtaisas įdedamas į orlaivį. Jis gali nuleisti orlaivį. Jis gali nuleisti orlaivį virš miesto. Tai buvo labai aiškus pavojus.
Arba Skripalių išpuolis Jungtinėje Karalystėje, kai buvo panaudotas cheminio ginklo „Novičiok“ buteliukas, nuo kurio galėjo žūti daugiau nei tūkstantis žmonių, o jie jį numetė po parko suoliuku ir paliko. Jis iš tikrųjų pražudė žmones, kurie rado tą buteliuką. Bet jei buteliukas būtų buvęs atviras... Nežinau, kiek žmonių būtų mirę. Taigi vykdydami savo išpuolius rusai nori rizikuoti daugybe mūsų piliečių.
– Kalbama dažniausiai apie penktąjį straipsnį, bet yra dar ir ketvirtasis straipsnis. Ar yra kokių nors signalų, kad jis artimiausiu metu galėtų būti aktyvuojamas?
– Ketvirtojo straipsnio aktyvavimas priklauso nuo sąjungininkų. Ketvirtasis straipsnis iš esmės yra aukšto lygio politinės konsultacijos dėl realios grėsmės. Ne, dar nepasiekėme tokio lygio, kad kuris nors sąjungininkas pasinaudotų ketvirtuoju straipsniu hibridinės atakos kontekste. Bet ar taip gali nutikti? Žinoma.
– Kas bus, kai karas Ukrainoje baigsis? Ar mes nebedarysime štai tokių interviu, nes hibridinės grėsmės taip pat dings? Kaip jums atrodo?
– Puikus klausimas. Labai svarbu suprasti, kaip patys rusai mato hibridą, o jų strateginius dokumentus internete gali bet kas pasižiūrėti ir perskaityti – daug jų ten yra. Hibridinis karas yra tai, kaip rusai mato karą. Kariuomenė yra tik dalis karo. Tai vienas aspektas.
Antra, daugelį šių veiksmų rusai vykdė dar prieš karą Ukrainoje ir jie tęs ir po jo. Ir priežastis yra ta, kad Rusija nėra susitelkusi tik į Ukrainą. Rusija mano ir sako, kad kolektyviniai Vakarai, tai yra mes visi, bandome suskaldyti Rusiją. Tai yra netiesa. Mes stengiamės sulaikyti Rusiją, kad ji nepultų savo kaimynių, tai yra tiesa. Mes stabdome ją nuo jos ambicijų atkurti savo kontrolę Europoje ir jai tai nepatinka.
Taigi, šios hibridinės atakos – esu visiškai įsitikinęs, mes visi įsitikinę, jos tęsis ir pasibaigus karui Ukrainoje, nes rusai negali mūsų pulti kariniu būdu ir kol kas neketina to daryti. Tačiau jie yra nusivylę ir nori įgyvendinti savo ambicijas kitais būdais.
Taigi turime susiimti visi ir susitaikyti su tuo, kad turime ilgalaikių problemų su Rusija, ir jos apims hibridinius išpuolius, vykdomus mūsų šalyse ir prieš mus.
Tarptautinė tyrimų žurnalistų grupė, vienijama Europos transliuotojų sąjungos (EBU) tiriamosios žurnalistikos platformos, nustatė daugiau nei 80 Rusijos hibridinių atakų, kurias priešiškas režimas įvykdė arba ketino įvykdyti Europos šalyse per paskutinius 15 mėnesių. Beveik pusę metų dirbant prie šios sudėtingos medžiagos, žurnalistams pavyko įsiskverbti į Rusijos režimui dirbančių organizacijų pasaulį ir geriau suprasti, kaip Rusijos tarnybos samdo hibridinių atakų vykdytojus. Prie šio tyrimo, be LRT Tyrimų skyriaus ir TV naujienų tarnybos žurnalistų, taip pat dirbo Lucas Van Bakelis (VRT, Belgija), Marko Hietikko (Yle, Suomija), Anna Pihl (ERR, Estija), Matiss Arnicans (LTV, Latvija), Oskaras Jönssonas (SVT, Švedija), Peteris Keizeris (KRO-NCRV Pointer, Nyderlandai), Adéla Paclíková (CT, Čekija), Pilar Requena (RTVE, Ispanija), Jenny Hauser (EBU, Šveicarija), Maria Flannery (EBU), Eoghanas Sweeney (EBU), Lili Rutai (EBU) ir Belén López Garrido (EBU) – EBU Tiriamosios žurnalistikos tinklas.
