Praėjusiais metais dešimčiai žurnalistų iš mūsų aprėpties regiono metėme iššūkį pažvelgti į ateitį ir nuspėti, kokie bus ateinantys metai. Jie mielai sutiko apmąstyti 2024-uosius ir pasidalyti įžvalgomis apie tai, kas laukia 2025-aisiais.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Jų prognozėse išryškėjo kelios pasikartojančios temos:
- karas Ukrainoje tapo pasauliniu konfliktu, kuriame Vakarai susiduria su besiformuojančiu valstybių bloku, metančiu iššūkį dabartinei pasaulio tvarkai;
- populistiniai judėjimai ir autoritariniai lyderiai visame pasaulyje įgauna vis didesnį svorį, todėl juntamas spaudimas demokratijai ir demokratinėms institucijoms;
- daug kas priklausys nuo Donaldo Trumpo. 2025 m. sausį į Baltuosius rūmus sugrįšiantis išrinktasis prezidentas jau dabar keičia tarptautinę dinamiką – nuo transatlantinės prekybos iki politikos Balkanuose.
Ukraina: užbaigti Putino karą
Vitalijus Portnikovas
2023 m. pabaigoje teigiau, kad net jei 2024 m. viena iš šalių pasiektų karinę pergalę Ukrainoje, tai nereikštų, kad priartėjome prie politinio sprendimo.
Tai buvo tiesa tada, lieka tiesa ir šiandien, nes Rusijos prezidento Vladimiro Putino sprendimas užpulti Ukrainą yra susijęs su kur kas platesne darbotvarke – tai bandymas atkurti jei ne pačią sovietų imperiją, tai bent jau jos įtakos sferą.
Vienas iš veiksnių, galinčių pastūmėti karą Ukrainoje sprendimo link, yra artėjantys pokyčiai Baltuosiuose rūmuose. Išrinktasis JAV prezidentas D. Trumpas toliau tvirtina esąs pasirengęs tarpininkauti sudarant taikos susitarimą tarp Rusijos ir Ukrainos.
Tačiau kyla klausimas, ar pakaks D. Trumpo ketinimų ir ryžto. Juk permainoms reikėtų ne tik būsimo JAV prezidento įsipareigojimo nutraukti karą, bet ir Kyjivo bei Maskvos susitarimo sustabdyti karo veiksmus.
Jei V. Putinas sutiktų nutraukti konfliktą, nepaisant nuolatinio Rusijos puolimo mūšio lauke ir nesiliaujančių smūgių į Ukrainos energetikos infrastruktūrą, tai greičiausiai priklausytų nuo dviejų pagrindinių veiksnių.
Pirmasis – Rusijos prezidento pripažinimas, kad jo šalies ekonomika nėra pajėgi atlaikyti ilgą karą. Antrasis – V. Putino pasirengimas nuo karinio spaudimo Ukrainai pereiti prie politinės įtakos ir destabilizacijos.
Tokiomis sąlygomis sudarius taiką, Ukrainos ateitis priklausytų nuo Vakarų partnerių teikiamų saugumo garantijų ir Ukrainos visuomenės atsparumo Rusijos bandymams destabilizuoti padėtį, pavyzdžiui, dezinformacijos skleidimui per būsimus prezidento rinkimus.
Jei vis dėlto V. Putinas nuspręs, kad turi pakankamai išteklių karui tęsti, karo veiksmai tęsis neabejotinai visus 2025 m. ir net ilgiau.
Iranas: laukia iššūkių kupini metai
Hannah Kaviani
Gegužės mėnesį sraigtasparnio katastrofoje netikėtai žuvus Irano prezidentui Ebrahimui Raisi, šalies vadovu buvo išrinktas nuosaikesnis politikas Masudas Pezeshkianas.
Kai kurie iraniečiai M. Pezeshkiano išrinkimą vertino kaip galimą ženklą, kad šalies dvasiniai valdovai galbūt sušvelnins savo griežtą politiką. Tačiau iki 2024 m. pabaigos M. Pezeshkianas neįvykdė pažadų atlaisvinti Irane galiojančius suvaržymus.
M. Pezeshkianui teks spręsti daugybę problemų: valiutos nuvertėjimą, aplinkosaugos krizes, gyventojų senėjimą ir didėjantį protų nutekėjimą. Artėjantis degalų kainų kėlimas, be kurio greičiausiai nepavyktų išspręsti biudžeto deficito problemos, gali įžiebti panašius protestus kaip 2019 m., kai žuvo šimtai žmonių.
Tarptautinėje arenoje Iranui gali būti dar sunkiau. Teherano sąjungininkams – „Hezbollah“ Libane, „Hamas“ Gazos Ruože ir nušalintai Sirijos vadovybei – 2024 m. patyrus rimtų nesėkmių, o Izraeliui surengus kelias atakas prieš Iraną, politikai Teherane pirmą kartą po kurio laiko atvirai diskutuoja apie branduolinio ginklo, kuris taptų svarbiausia atgrasymo priemone, kūrimą.
Teherano santykiai su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA) yra abejotini. Dėl to 2024 m. Europos valstybės net du kartus išreiškė Teheranui nepasitikėjimą ir jei į Vakarų susirūpinimą nebus sureaguota, 2025 m. pavasarį gali prasidėti JT sankcijų Iranui atnaujinimo procesas.
Tikėtina, kad D. Trumpui sugrįžus į Baltuosius rūmus, tarptautinis spaudimas Iranui tik didės. Per savo pirmąją kadenciją D. Trumpas atšaukė JAV iš Irano branduolinio susitarimo ir pasisakė už griežtas ekonomines sankcijas, kuriomis siekiama pažaboti Irano branduolines ambicijas ir įtaką regione.
Vengrija: Peterio Magyaro iškilimas
Pablo Gorondi
Nebuvo nė vieno eksperto, kuris būtų prognozavęs spartų Peterio Magyaro iškilimą. Mažiau nei prieš metus P. Magyaras buvo dešiniajai atstovaujančio premjero Viktoro Orbano šalininkas, o šiandien jis yra populiarus ir dinamiškas Vengrijos opozicijos lyderis.
Birželį P. Magyaro partija „Tisza“ sudrebino Vengrijos politinę sceną, ne tik puikiai pasirodžiusi visuomenės nuomonės apklausose, bet ir laimėjusi trečdalį iš 21 Vengrijai skirto mandato Europos Parlamente.
Spartus P. Magyaro iškilimas sukėlė galvos skausmą valdančiajai partijai „Fidesz“, plačiai kritikuojamai dėl bandymų varžyti demokratiją ir autoritarinių tendencijų. Partija griebėsi išpuolių spaudoje ir, kaip teigiama, net svarsto galimybę surengti pirmalaikius rinkimus.
Nemažai kritikos sulaukiantis Vengrijos premjeras V. Orbanas neleido P. Magyaro partijai sugadinti jo šlovės valandos, mat antrąjį praėjusių metų pusmetį Vengrija rotacijos tvarka pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai.
V. Orbanas pirmininkavimą pradėjo kontroversiškai, bet įspūdingai – liepos pradžioje aplankė Kyjivą, Maskvą, Pekiną ir „Mar-a-Lago“ – šias keliones jis apibūdino kaip pastangas užbaigti karą Ukrainoje, tačiau sulaukė griežtos Europos pareigūnų kritikos.
Gruodį V. Orbanas, palaikęs D. Trumpą dar 2016 m. rinkimuose, vėl aplankė išrinktąjį prezidentą jo rezidencijoje Floridoje. Švelniai tariant, Europos pareigūnai nebuvo tuo patenkinti ir kritikavo V. Orbaną dėl nesankcionuotų ir nekoordinuotų vizitų.
ES: populizmas „Europos tvirtovėje“
Rikardas Jozwiakas
2024 m. vyravo „Europos tvirtovės“ idėja – valstybės narės vis griežčiau vertino migracijos problemą ir ieškojo kūrybiškų būdų, kaip ją perduoti trečiosioms šalims (pavyzdžiui, Italija Albanijoje įsteigė laikinuosius migrantų centrus).
Nepaisant to, kad 2024 m. nacionaliniuose ir Europos Parlamento rinkimuose laimėjo kraštutinių dešiniųjų ir populistinių partijų atstovai, centras atsilaikė, o Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen užsitikrino taip trokštą antrąją kadenciją.
2025 m. viskas klostysis panašiai. Populistinės partijos ir toliau formuos ES valstybių narių politiką. Čekijoje rudenį į valdžią greičiausiai grįš populistas milijardierius ir buvęs ministras pirmininkas Andrejus Babis, kuris kartu su Vengrijos ministru pirmininku V. Orbanu ir Slovakijos ministru pirmininku Robertu Fico sudarys aiškų euroskeptikų trikampį.
Prancūzijoje kairieji ir dešinieji populistai ir toliau kels galvos skausmą prezidentui Emmanueliui Macronui po jo nesėkmingo sprendimo paleisti parlamentą. Vasarą greičiausiai bus surengti nauji rinkimai, kuriuose E. Macronas gali patirti dar didesnį pralaimėjimą – daugumą gali gauti arba kraštutiniai kairieji, arba kraštutiniai dešinieji.
Vokiečiai taip pat skubės prie balsadėžių vasarį numatytuose parlamento rinkimuose. Nors kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ turėtų pasiekti geriausią savo istorijoje rezultatą – prognozuojama 20 proc. balsų – galima tikėtis plačios centro kairiųjų socialdemokratų ir centro dešiniųjų krikščionių demokratų koalicijos, o pastarosios partijos lyderis Friedrichas Merzas turėtų tapti kancleriu.
D. Trumpas ateinančiais metais formuos Europos politiką ne mažiau nei bet kuris Europos lyderis. Birželio mėnesį Nyderlanduose vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime išrinktasis JAV prezidentas gali paraginti Europos sąjungininkus skirti daugiau lėšų gynybai.
Be to, labai tikėtina trintis transatlantinėje prekyboje, ypač jei Briuselis technologijų magnatui ir svarbiam D. Trumpo sąjungininkui Elonui Muskui ir jo socialiniam tinklui „X“ skirs milijardines baudas už ES socialinės žiniasklaidos taisyklių nesilaikymą.
Baltarusija: Lukašenka baiminasi būti paliktas nuošalyje
Valeras Karbalevičius
2024 m. Aliaksandro Lukašenkos autoritarinis režimas toliau sparčiai judėjo totalitarinio link. Dar labiau sustiprėjo politinės represijos, kurias įteisino dvi rinkimų kampanijos, tik išoriškai primenančios demokratinius rinkimus.
Metų pradžioje buvo išrinktas marionetinis parlamentas ir vietos tarybos. Metų pabaigoje prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, kuri turėtų baigtis 2025 m. sausį.
Stiprėjo ir gilėjo Baltarusijos ir Rusijos sąjunga, ypač karinėje srityje, kur A. Lukašenka stengiasi sustiprinti Baltarusijos strateginę padėtį, priimdamas modernią Rusijos ginkluotę. Šio proceso kulminacija tapo gruodį paskelbtas sprendimas 2025 m. antrąjį pusmetį Baltarusijoje dislokuoti pažangią Rusijos raketų sistemą „Orešnik“.
Pagrindinis iššūkis A. Lukašenkos režimui ateinančiais metais bus orientuotis naujoje geopolitinėje realybėje, kurią lems galimos taikos derybos dėl Ukrainos. Minskas baiminasi, kad, kuriant naują Rytų ir Vidurio Europos saugumo architektūrą, kuri gali išryškėti po šių derybų, nebus atsižvelgta į jo interesus.
Todėl šešiais mėnesiais buvo paankstinti prezidento rinkimai. Minsko tikslas – iš naujo užsitikrinti prezidento legitimumą kaip svertą dalyvauti tokiose derybose.
Tačiau jei konfliktas Ukrainoje liks įšaldytas, padėtis Baltarusijoje taip pat gali likti įšaldyta daugeliui metų. A. Lukašenkos režimas dar labiau sustiprėtų, o visi Baltarusijos gyvenimo aspektai – nuo ekonomikos iki kultūros – pamažu degraduotų.
Afganistanas: beviltiška kova dėl moterų teisių
Malali Bashir
2024-ieji buvo dar vieni beviltiškos kovos už moterų teises Afganistane metai, kurių kulminacija tapo gruodžio mėnesį Talibano paskelbtas sprendimas įvesti dar griežtesnius švietimo apribojimus ir uždrausti privačioms įstaigoms mokyti moteris tokių svarbių profesijų kaip akušerija, slauga ir laboratoriniai tyrimai.
Naujausi apribojimai taikomi atsižvelgiant į pastarųjų metų priemones, suvaržiusias mergaitėms galimybes mokytis vidurinėse mokyklose ir įgyti universitetinį išsilavinimą.
„Tai nereiškia, kad buvo sudaužytos tik tų mergaičių, kurios norėjo studijuoti ir prisidėti prie savo bendruomenės gerovės, svajonės, – sakė Niujorke įsikūrusios organizacijos „Human Rights Watch“ Moterų teisių skyriaus asocijuotoji direktorė Heather Barr. – Tai taip pat reiškia, kad dėl to mirs medicininės pagalbos nesulaukusios moterys.“
Tačiau per pastaruosius metus visame pasaulyje stiprėjo prieš šiuos apribojimus nukreiptas beprecedentis teisinis impulsas. Buvusi Afganistano ambasadorė Norvegijoje Shukria Barakzai atkreipė dėmesį į 2024 m. padarytą pažangą ir tarptautines pastangas patraukti Talibaną atsakomybėn.
2024 m. lapkritį įvyko didelis proveržis, kai pagrindinis JT Generalinės Asamblėjos komitetas pritarė deryboms dėl pirmosios tokio pobūdžio sutarties, skirtos konkrečiai nusikaltimams žmoniškumui. Šis pokytis galėtų padėti spręsti lyčių apartheido problemą pagal tarptautinę teisę – tai būtų labai svarbus žingsnis, už kurį jau seniai pasisako Afganistano moterų teisių aktyvistai.
Žvelgdama į ateitį, į 2025-uosius, Sh. Barakzai mato priežasčių optimizmui. „2025-ieji gali tapti teisingumo metais afganistaniečiams, ypač afganistanietėms moterims, nes šalys pradeda telktis prieš tai, kas vyksta Afganistane“, – sakė ji. Tačiau Sh. Barakzai taip pat pabrėžė, kad reikšmingiems pokyčiams reikia nuolatinio tarptautinio spaudimo.
Serbija: Vučičiaus pasaulis
Milošas Teodorovičius
Kosovo ir Serbijos santykiai tebėra prasčiausi istorijoje, bent jau nuo 2011 m., kai prasidėjo ES tarpininkaujamos derybos. Pastangos normalizuoti santykius užstrigo, nes vis dar juntami tokių krizių, kaip serbų atstovų pasitraukimas iš Kosovo valstybės institucijų 2022 m., smurtinių susirėmimų Kosovo šiaurėje 2023 m. ir nužudyto Kosovo policininko tų pačių metų rugsėjį, padariniai.
Nepaisant susidariusios aklavietės, Serbija tęsė jai būdingą balansavimą užsienio politikoje: pavyzdžiui, atsisakė taikyti sankcijas Rusijai ir kartu palaikė Ukrainos teritorinį vientisumą. Belgradas taip pat sustiprino ryšius su Pekinu.
Regioninėje politikoje Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius tebėra svarbus veikėjas, ypač įtakingas Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ne paslaptis, kad jis turi įtakos prorusiškam populistų lyderiui Miloradui Dodikui iš Serbų Respublikos – vieno iš dviejų Bosniją sudarančių subjektų.
Demonstruodamas savo gebėjimą apraminti M. Dodiką, A. Vučičius pateikia save ES ir Jungtinėms Valstijoms kaip nuosaikią jėgą, galinčią sušvelninti destabilizuojančias Balkanų ekstremistų tendencijas. Tačiau jo dviprasmiška pozicija dažnai verčia stebėtojus abejoti, ar jis palaiko stabilumą, kursto nestabilumą, ar užsiima ir vienu, ir kitu.
Kalbant apie narystės ES siekį, Serbija atsilieka nuo Juodkalnijos, kuri per pastaruosius metus padarė sparčią pažangą. Kai kurie ES diplomatai netgi teigia, kad Juodkalnija galėtų dar šį dešimtmetį prisijungti prie bloko.
Tačiau šiuo metu Balkanų diplomatai yra sutelkę dėmesį į pokyčius Baltuosiuose rūmuose. A. Vučičius neabejotinai turi vilčių. Jis ir jo sąjungininkai išreiškė optimizmą dėl D. Trumpo sugrįžimo į JAV prezidento postą, tikėdamiesi Serbijai palankesnės JAV politikos.
Kaukazas: Karabacho taika stringa, o Sakartvelas kunkuliuoja
Joshua Kucera
Prieš metus atrodė, kad Armėnijos ir Azerbaidžano taikos susitarime jau matyti šviesa tunelio gale. Azerbaidžanas ką tik buvo susigrąžinęs Kalnų Karabacho – teritorijos, atsidūrusios šių šalių konflikto epicentre – kontrolę. Abi valstybės kalbėjo, kad yra beveik pasirengusios pasirašyti susitarimą, nes sutarta dėl daugumos esminių klausimų.
Šiuo metu esame daugiau ar mažiau tame pačiame taške – Armėnija ir Azerbaidžanas vis dar diskutuoja dėl taikos susitarimo smulkmenų, o kartais atrodo, kad Azerbaidžanas apskritai nenori susitarti.
Tuo tarpu dėmesio centras Kaukaze pasislinko Sakartvelo link. Spalį vykę parlamento rinkimai turėjo daug ką apspręsti, tačiau niekas nesitikėjo, kad po jų kilusi krizė bus tokia rimta.
Opozicija ir protestuotojai nepripažįsta rinkimų, kurie, jų teigimu, buvo neteisėti, rezultatų. Valdžios naudojamos priemonės protestams malšinti yra griežčiausios per visą posovietinę Sakartvelo istoriją. Prezidentės Salomės Zurabišvili, kurios kadencija baigėsi gruodžio 29 d., atsisakymas atsistatydinti sukėlė rimtų susirėmimų su Vyriausybe. O santykiai su pagrindinėmis Sakartvelo partnerėmis Jungtinėmis Valstijomis ir Europos šalimis vis prastėja.
Straipsnio publikavimo metu nei Vyriausybė, nei opozicija ir protestuotojai nerodė jokio noro siekti kompromiso. Šiuo metu daryti bet kokias prognozes būtų neapdairu. Galima pasakyti tik tiek, kad po metų Sakartvelo politika atrodys visai kitaip nei šiandien.
Centrinė Azija: stiprėjantis autoritarizmas
Chrisas Rickletonas
Atrodė, kad 2024 m. susiklostė palankios sąlygos Rusijos įtakos atgimimui Centrinėje Azijoje, – prognozės pasitvirtino, nors ne viskas Maskvai klostėsi taip, kaip tikėtasi.
Kremliaus remiamoms energetikos bendrovėms „Gazprom“ ir „Rosatom“ šie metai Uzbekijoje buvo sėkmingi – rusiškų dujų eksportas išaugo maždaug tris kartus, o Maskva ir Taškentas pagaliau sudarė sutartį dėl nedidelės branduolinės jėgainės.
Po 2024 m. spalį įvykusio referendumo dėl branduolinės energijos Kazachstanas taip pat ketina statyti didesnę branduolinę jėgainę, ir būtų labai netikėta, jei „Rosatom“ kaip nors prie to neprisidėtų.
Tuo pat metu Uzbekija ir Kazachstanas priešinasi spaudimui prisijungti prie Maskvos prestižui svarbių blokų, o nesutarimai dėl rusų kalbos ir Rusijos kolonijinio palikimo regione nieko gero nežada Kremliaus minkštosios galios perspektyvoms.
Tuo tarpu Kinija ateinančiais metais ir toliau sieks įgyti draugų Centrinėje Azijoje, pasitelkdama tylią diplomatiją ir milijardines investicijas, ypač į regione besiformuojančius transporto ir atsinaujinančiosios energijos sektorius.
Visas regionas taps dar autoritariškesnis. Sakytum, Tadžikijoje ir Turkmėnijoje tai tiesiog nebeįmanoma, bet panašu, kad abi šalys rimtai pasistengs.
Tuo tarpu Kazachstane, Kirgizijoje ir Uzbekijoje žurnalistai ir režimo kritikai nuolat sulaukia šalto dušo – priimami vis nauji jų veiklą ribojantys įstatymai, skiriamos gąsdinančios laisvės atėmimo bausmės ir apskritai šių valstybių valdžios sluoksniuose vyrauja nuomonė, kad laisvių varžymas tik į gera.
Baigiamosios pastabos: pasaulinis karas
Sergejus Medvedevas
Karas Ukrainoje pasiekė tikrai pasaulinį mastą. Nors karo veiksmai vyksta Ukrainoje, į juos įsitraukusios dešimtys šalių, o jų atgarsiai juntami net Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Rytų Azijoje.
Dėl jo pasaulyje sparčiausiai nuo Šaltojo karo laikų buvo didinama karinė galia ir tikrinimas tarptautinių institucijų – nuo NATO ir Europos Sąjungos iki JT ir Tarptautinio Baudžiamojo Teismo – patikimumas.
Viena vertus, Ukrainą remia JAV ir NATO vadovaujamas Vakarų aljansas. Iš kitos pusės yra besiformuojantis ne Vakarų valstybių blokas, kuris meta iššūkį dabartinei pasaulio tvarkai.
Kinija yra šios neformalios grupės sunkiasvorė, o Rusija – jaunesnioji partnerė; ją remia ir tokios šalys kaip Iranas ir Šiaurės Korėja. Šios valstybės atstovauja alternatyviai globalizacijos rūšiai – jos kuria naujus mechanizmus, padedančius apeiti Vakarų sankcijas, naujas kriptovaliutomis grindžiamas finansų sistemas ir tarptautines institucijas, tokias kaip BRICS ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija.
Fronto linija driekiasi per Ukrainą, tačiau karas vyksta visur: Rusija kišasi į rinkimus visame pasaulyje (bene naujausias pavyzdys – Rumunija) ir, kaip manoma, vykdo sabotažą daugelyje Vakarų šalių. Tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose vėl vyksta karas, Venesuela reiškia teritorines pretenzijas savo kaimynei Gajanai, o Kinija atidžiai stebi konfliktą Ukrainoje, svarstydama galimą operaciją prieš Taivaną.
2025 m. šis pasaulinis karas įgaus pagreitį ir, tikėtina, plėsis nepriklausomai nuo situacijos Ukrainoje. Net galimos paliaubos greičiausiai nesustabdys pasaulinės sumaišties, jau nekalbant apie Rusijos ekspansinius tikslus ar Kremliaus siekį sunaikinti Ukrainos valstybingumą ir mesti iššūkį NATO bei Jungtinėms Valstijoms.
Karas Ukrainoje sukėlė laviną. Antiglobalistų elitas – nuo islamistų iki revanšistų – pajuto kraują, todėl netikėčiausiose pasaulio vietose kils naujų konfliktų protrūkių.
V. Putinui pavyko įgyvendinti savo ilgalaikį planą – paversti karą Ukrainoje pasauliniu konfliktu ir mesti iššūkį pasaulio tvarkai. Pagal analogiją su Antruoju pasauliniu karu, dabar esame kažkur 1938 m. – su pretendentu užkariauti pasaulį, neapsisprendusiais Vakarais ir artėjančiu nauju Miuncheno suokalbiu. Belieka tikėtis, kad sulauksime ir naujų 1945-ųjų.
