Įsivaizduokite konfliktą, kurio epicentre – ne nafta, deimantai ar kiti brangieji mineralai, bet žuvis. Toks netikėtas susidūrimas įvyko tarp mažosios Islandijos ir jūrine galia pagarsėjusios Didžiosios Britanijos. Šaltojo karo įkarštyje, kai pasaulis stebėjo didžiųjų galių įtakos ir ginklavimosi varžybas, Šiaurės Atlanto vandenyne dvi NATO sąjungininkės pradėjo konfliktuoti dėl žuvininkystės teisių.
Ši konfliktų serija tapo žinoma menkių karų pavadinimu, ir nors nevirto tikru karu, ji suformavo 200 jūrinių mylių išskirtinės ekonominės zonos supratimą bei parodė, kad ir mažos valstybės gali turėti didelę reikšmę globaliai politikai. Taigi, kaip mažajai Islandijai pavyko pasieki šių pergalių ir nugalėti britus jų pačių žaidime?
Auganti įtampa
Nesutarimai tarp šalių prasidėjo dar po Antrojo pasaulinio karo, kai islandai pastebėjo, kad intensyvi žuvininkystė pradėjo mažinti žuvies kiekius aplink jų teritoriją. Tuometės Islandijos, neseniai paskelbusios nepriklausomybę nuo Danijos, tapatybė ir išlikimas buvo paremti žuvininkyste. Žuvis ir būtent menkė, kurios Šiaurės Atlante gausu, buvo pagrindinis vietinių gyventojų maisto šaltinis, o jos eksportas neatsiejamas nuo Reikjaviko ekonomikos. Tačiau Šiaurės Atlante esanti žuvis buvo svarbi ir kitai jūrinei valstybei – Didžiajai Britanijai, kurios pakrantės miestai, tokie kaip Grimsbis ar Halas, išgyveno iš žvejybos vandenyne. Kaip teigė Halo istorikas Robas Robinsonas interviu „BBC Four“ laidoje „Cod Wars“, „šių miestų gyventojams žvejyba visais laikais buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis“. Bet žymiai didesnei Britanijos ekonomikai žuvies eksportas teikė tik mažą dalį pelno ir nebuvo toks svarbus kaip Islandijai.
Ši priešprieša pasiekė kulminaciją, kai 1952 metais Islandija išplėtė savo teritorinius vandenis nuo 3 iki 4 jūrmylių. Britų dienraštis „Grimsby Telegraph“ naująjį įstatymą pavadino „Juodasis trečiadienis: tamsiausia diena Britanijos žvejybos industrijai“, nes šis pokytis apribojo britų žvejų galimybes per audras ieškoti prieglobsčio Islandijos teritorijoje.
Atsakydamas į naujas Islandijos taisykles Londonas apribojo islandiškos žuvies patekimą į britų uostus, taip stipriai smogdama islandų ekonomikai, kurios pagrindinis žuvies eksporto taškas ir buvo Didžioji Britanija. Tačiau tokie Londono veiksmai atsigręžė prieš juos – SSRS, pamačiusi galimybę palenkti strategiškai svarbią Islandijos salą į savo pusę, nusprendė priimti islandų žuvį. Vašingtonas, kuris baiminosi, kad šis veiksmas padidins sovietų galią regione, pradėjo spausti Britaniją ir kitas Europos sąjungininkes. Apribojimai buvo sušvelninti, o 1956 metais Londonas pripažino naujus Islandijos limitus.
Galbūt nesutarimai būtų pasibaigę tada, tačiau 1958 metų rugsėjį Islandija dar labiau išplėtė savo teritorinius vandenis iki 12 jūrmylių. Britanija, remiama daugumos Vakarų valstybių, nesutiko su naujais limitais ir išsiuntė savo karališkąjį laivyną saugoti britų žvejų, kurie tęsė, dabar nelegalią, veiklą Islandijos teritorijoje. Šis žingsnis laikomas pirmojo menkių karo pradžia.
Pirmasis susidūrimas
Nors ankstesni Islandijos veiksmai ir sulaukė Londono atsako, iki 1958 metų įvykiai nebuvo laikomi menkių karu, nes tarp šalių neįvyko rimtesnių susidūrimų, o Didžioji Britanija ankstesniuose nesutarimuose nepanaudojo savo karališkojo laivyno.
Per pirmąjį menkių karą Islandijos pakrantės apsaugos tarnyba, kurią, anot „The Guardian“ straipsnio, sudarė aštuoni nedideli rekonstruoti žvejybiniai laivai, susidūrė su keturiomis karališkojo laivyno fregatomis, kurių užduotis buvo apsaugoti britų žvejus nuo sulaikymo. Ši situacija dažnai baigdavosi Islandijos pakrantės apsaugos tarnybos ir britų karališkojo laivyno konfrontacijomis bei fiziniais susidūrimais, kurie palikdavo abiejų pusių transporto priemones pažeistas.
Pirmasis menkių karas pasiekė kulminaciją 1961 metais, kai per protestus dėl karinio laivyno įsitraukimo į nesutarimus prie Didžiosios Britanijos ambasados britų ambasadorius Andrew Gilchristas pradėjo leisti karinius maršus protestuotojams, taip išreikšdamas palaikymą karališkojo laivyno veiksmams. Tai lėmė Islandijos valdžios pareiškimus bei grasinimus, kad šalis ruošiasi išstoti iš NATO bei išsiųsti JAV pajėgas iš savo teritorijos.
Šaltojo karo įkarštyje toks Islandijos sprendimas kėlė daug nerimo JAV, kuri turėjo savo karinę stebėjimo palydovų bazę Keblavike, bei kitoms sąjungininkėms dėl strateginės salos pozicijos. Jei Reikjavikas būtų pasitraukęs iš aljanso, NATO būtų praradusi strategiškai svarbų GIUK (Grenlandijos, Islandijos ir Didžiosios Britanijos) tarpą, kuris suteikė pranašumą kovai prieš povandeninius laivus Šiaurės Atlanto vandenyno teritorijoje, jei šie kada atplauktų iš SSRS. Tiesa, per visus tris menkių karus Islandija nuolatos naudojo tą pačią grasinimo taktiką, kuri dėl įtemptos to meto saugumo padėties vertė Vašingtoną spausti Didžiąją Britaniją sutikti su islandų norais. Vėliau savo memuaruose tuometis JAV valstybės sekretorius Henry‘is Kissingeris teigs, kad iš visų mažų valstybių, su kuriomis jam teko dirbti, Islandija buvo arogantiškiausia.
Pirmasis menkių karas baigėsi 1961 metais su Jungtinių Tautų jūros teisės konferencijos nutarimu, kuriame Didžioji Britanija sutiko su nauja 12 jūrmylių Islandijos teritorija, Islandija, kuri pasiliko NATO, leido britams trejus metus žvejoti išskirtinėse savo teritorijos zonose. Taip pat sutarta, kad kiti nesutarimai tarp valstybių bus sprendžiami Tarptautiniame Teisingumo Teisme Hagoje.
Nesutarimai prasideda iš naujo
Taika truko iki 1972 metų, kai naujai išrinkta Islandijos kairiųjų vyriausybė, siekdama dar labiau užtikrinti savo žuvies resursų neliečiamumą, nusprendė išplėsti šalies teritoriją iki 50 jūrmylių. Priešindamasi pokyčiams bei dėl 1961 metais pasirašyto susitarimo Didžioji Britanija kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą, kuris pritarė Londono skundui, tačiau Islandija nusprendė laikytis savo nuostatų. „Mes kovojome dėl savo nepriklausomybės ir supratome, kad jos pagrindas yra ekonominė nepriklausomybė“, – 1973 metais BBC interviu teigė tuometis Islandijos žuvininkystės ministras Liudvikas Josepssonas ir pridėjo, kad svarbiausia užtikrinti pakankamą žuvies kiekį aplink salą.
Tačiau šį kartą Reikjaviko pakrantės apsaugos tarnyba turėjo naują strategiją apriboti nelegaliai žvejojančius britų laivus – specialų šaunamąjį prietaisą, kuris galėjo užsikabinti už žvejybinių tinklų vilkimo lynų ir juos nutraukti, taip ne tik paleisdamas sugautą grobį, bet ir sugadindamas brangią žvejybinę įrangą. Ši praktika, anot vieno iš islandų pakrantės apsaugos tarnybos kapitono Guðmunduro Kjærnestedo, dažniausiai labai suerzindavo britų jūreivius, kurie siekdavo apsupti ir atsitrenkti į tarnybos laivus.
„Jie norėjo į mus trenktis ir paskandinti vietoje, tačiau nepavyko“, – „BBC Four“ laidoje pasakojo kapitonas. Dažnai šiuose susidūrimuose, kurie siekdavo nuskandinti islandų laivus, dalyvaudavo ne tik britų žvejai, bet ir karališkasis Britanijos laivynas.
Nors Islandijos sprendimui priešinosi tiek Didžioji Britanija bei jos sąjungininkės, tokios kaip Vakarų Vokietija ar Belgija, tiek Varšuvos pakto valstybės, Reikjaviko grasinimai išstoti iš NATO vėl suveikė ir Londonas 1973 metais buvo priverstas pripažinti naujas ribas, taip užbaigdamas antrąjį menkių karą. Tuo tarpu Islandija suteikė išskirtines galimybes britams penkerius metus žvejoti apribotoje Islandijos teritorijoje ir pagauti iki 130 tūkst. tonų žuvies.
Paskutinė konfrontacija
Įpusėjus antrojo menkių karo taikos sutarties galiojimo laikotarpiui, matydama mažėjančius žuvies resursus 1975 metais Islandija trečią ir paskutinį kartą praplėtė savo išskirtinę ekonominės veiklos zoną – šį kartą iki 200 jūrmylių. Trečiasis menkių karas pasižymėjo dar intensyvesniais islandų pakrantės apsaugos tarnybos bei britų žvejų ir karališkojo laivyno susidūrimais, kurie stipriai apgadindavo valstybių laivus.
Šį kartą Londonas, siekdamas apsaugoti savo žvejus, išsiuntė net 22 karališkojo laivyno fregatas prieš 8 Islandijos pakrantės apsaugos tarnybos laivus. Į šias konfrontacijas Islandija reagavo aštriausiai – 1976 metų vasarį nutraukė visus diplomatinius santykius su Londonu. Tačiau trečią ir paskutinį kartą Islandijos išsakytas pareiškimas, kad valstybė ruošiasi išstoti iš NATO, bei grasinimas uždaryti JAV svarbią Keblaviko bazę suveikė. 1976 metų birželį Didžioji Britanija su JAV pagalba pripažino naują Islandijos 200 jūrmylių zoną. Mainais britams leista laikyti 24 žvejybinius laivus Islandijos 200 jūrmylių zonoje bei kasmet pagauti iki 30 tūkst. tonų žuvies.
Menkių karų palikimas
Šaltojo karo įkarštyje vykę menkių karai pasibaigė Islandijos pergalėmis prieš Didžiąją Britaniją. Reikjavikas įrodė, kad net maža valstybė gali pasipriešinti didžiųjų galių norams bei pasiekti savo tikslus. Dėl savo strateginės svarbos JAV ir NATO islandai sugebėjo priversti Vakarų bendruomenę pritarti siekiui išplėsti valstybės teritorinius vandenis net tris kartus. Šie siekiai, nors ir sulaukė daug prieštaravimų iš Londono, galiausiai buvo įteisinti Jungtinių Tautų jūros teisės konvencijoje ir tapo įprastu limitu, nurodančiu valstybės išskirtinę ekonominę zoną.
Kol Reikjaviko ekonomikai žuvis, ypač menkė, buvo gyvybiškai svarbus resursas, britų žvejybiniai miestai, tokie kaip Grimsbis ar Halas, nuo konfliktų nukentėjo stipriausiai. Apribojus žvejybą Šiaurės Atlante dauguma vietinių gyventojų neteko pagrindinio ekonomikos šaltinio ir buvo priversti išsikelti, taip pradėdami britų pakrantės miestų nykimą. Tuo tarpu menkė, dėl kurios ir kilo menkių karai, 1998 metais buvo įtraukta į Pasaulio gamtos fondą kaip nykstanti rūšis, taip stipriai apribojant jos sugavimo kiekius visoms šalims.
