Vokietijoje kelis mėnesius pūtęsis visuotinio šaukimo į karinę tarnybą sugrąžinimo klausimas išsileido lyg balionas. Iš privalomos karinės tarnybos liko tik savanoriška tarnyba su lengvais prievolės elementais. Gynybos ministrui Borisui Pistoriusui teko atsitraukti, nes pritrūko politinio užnugario, o ambicijos atsimušė į nustekentą bundesvero realybę.
Jei įstatymai Vokietijoje bus pakoreguoti pagal gynybos ministro siūlymus, kasmet maždaug 400 tūkst. aštuoniolikmečių vaikinų privalės užpildyti klausimyną ir įvertinti savo galimybes ir pasiryžimą tarnauti. Pilnametės merginos taip pat gaus laiškus, bet neprivalės į juos atsakyti. Taip tikimasi surinkti ir už 1,4 mlrd. eurų paruošti bent 5 tūkst. papildomų savanorių kitąmet. Palaipsniui ketinama auginti tiek savanorių, tiek ir nuolatinę tarnybą pasirenkančių karių skaičių, jų šiuo metu yra 181 tūkst. Ilgalaikis tikslas yra pasiekti, kad bundesveras turėtų 460 tūkst. karių – jau 2031 m. 203 tūkst. nuolatinėje kariuomenėje, o likusius rezerve. B. Pistoriusas sako nesvajojantis apie Šaltojo karo laikus, kai bundesvere tarnavo 500 tūkst. karių, o rezerve buvo dar 800 tūkst., tačiau dabartinė situacija, kai net nežinoma, ką reikalui esant būtų galima mobilizuoti, yra nepriimtina.
Daliai opozicijos to per maža, kitai daliai atrodo, kad einama per toli. Nuosaikesni ekspertai sako, kad tai geriau negu nieko. Situaciją bundesvere ir ministro paruoštą planą LRT.lt įvertino bundesvero ir mokslininkų idėjų kalvės – Vokietijos gynybos ir strateginių studijų instituto(GIDS) ekspertas dr. Christianas Richteris.
Taip pat skaitykite
– Kaip vertinate Vokietijos gynybos ministro B. Pistoriuso pristatytus planus keisti karinę tarnybą?
– Bundesveras kenčia nuo nemenko personalo trūkumo. Akivaizdu, kad ankstesnės personalo verbavimo koncepcijos, kurios buvo grindžiamos tik savanoriška tarnyba, nebuvo pakankamai sėkmingos. Atsižvelgiant į tai, logiška siūlyti koncepcijas su privalomaisiais komponentais. Be to, dabar pateiktais planais pirmiausia siekiama, kad susidarius situacijai, jei tektų ginti save ar sąjungininkus, būtų galima pasitelkti gerai parengtus rezervistus. Taip siekiama pagerinti personalo augimą ir tvarumą. Abu šie dalykai yra labai svarbūs siekiant Vokietijos ginkluotąsias pajėgas vėl paruošti taip, kad jos būtų tinkamos kariauti.
– Tačiau ar galima čia kalbėti apie prievolę?
– Pateikta sąvoka apima teisinę prievolę užpildyti ir atgal atsiųsti klausimyną apie fizinį pasirengimą ir asmeninį požiūrį į galimą karinę tarnybą. Už šios pareigos nevykdymą gali būti skirta bauda. Šiuo požiūriu aptariamoje koncepcijoje neabejotinai yra ir privalomųjų elementų.
– Ministro parengtuose siūlymuose numatomos ir priviliojimo, tarnybos pratęsimo skatinimo premijos tiems, kurie sutinka tęsti tarnybą ilgiau nei 6 mėnesius. Ar galima piniginėmis premijomis, vairuotojo pažymėjimo ar kalbų kursų išlaidų kompensavimu įtikinti žmones atlikti karinę tarnybą?
– Tai dar neaišku. Be abejo, nėra blogai derinti privalomąją tarnybą su paskatomis. Tai ypač aktualu šiuo metu, kai pastebima tam tikra individualių poreikių tendencija. Jauni žmonės taip pat klausia, ką jiems asmeniškai duoda karinė tarnyba.
– Dažnai girdime apie nustekentą Vokietijos kariuomenę, kareivinių trūkumą ir pan. Ar apskritai būtų įmanoma įvesti privalomąją karinę tarnybą, kaip, pavyzdžiui, norėtų opoziciniai krikščionys demokratai CDU? Kada tai būtų įmanoma?
– Visuotinis šaukimas į kariuomenę buvo sustabdytas tik 2011 m. Jis vis dar yra įtvirtintas mūsų Konstitucijoje. Jei kiltų įtampa ir poreikis gintis, visuotinis šaukimas vėl gali būti aktyvinamas atitinkamu Bundestago sprendimu. Teisine prasme tai būtų ne pakartotinis prievolės įvedimas, o paprastas atkūrimas. Suprantama, kad visuotinio šaukimo į kariuomenę atkūrimas, kurį šiuo metu siūlo CDU, užtruktų šiek tiek laiko. Tikėtina, kad nuo galimo sprendimo priėmimo iki pirmųjų šauktinių pašaukimo į kariuomenę praeitų maždaug metai. Maždaug tiek užtruko Švedijoje, kai 2017 m. ji nusprendė atkurti privalomąją karo tarnybą. Žinoma, reikėtų sukurti organizacines sąlygas. Reikėtų pertvarkyti šaukimo komisijas. Reikėtų dislokuoti mokymo personalą ir pastatyti arba vėl pradėti eksploatuoti gyvenamąsias patalpas. Tačiau nematau priežasčių, kodėl to nebūtų įmanoma padaryti per tam tikrą laikotarpį.
– B. Pistoriusas sako, kad orientavosi į Švedijos modelį. Kokių pavyzdžių matote pasaulyje, kuriais turėtų sekti Vokietija? Ar esate susipažinęs su privalomąja karine tarnyba Lietuvoje? Jei taip, kaip ją vertinate?
– Konstitucinis reikalavimas sukurti ir išlaikyti veikiančias ginkluotąsias pajėgas turėtų būti atspirties taškas sprendžiant klausimą, kokį gynybos modelį pasirinkti. Kita vertus, įstatymų leidėjas taip pat turi priimti sudėtingą politinį sprendimą, jei renkasi karinį modelį su šauktinių komponentu. Toks sprendimas daro poveikį daugeliui įvairių visuomenės sričių. Viena vertus, ribojamos jaunų žmonių asmeninės teisės. Kita vertus, ekonomika tam tikram laikotarpiui netenka potencialios darbo jėgos.
Nemanau, kad egzistuoja koks nors konkretus modelis, labiau reikia orientuotis į saugumo politikos reikalavimus ir visuomenės galimybes. Tačiau Švedijos šaukimo į kariuomenę modelis neabejotinai yra patrauklus. Kalbant apie Lietuvą – kaip pašalinis stebėtojas norėčiau atsargiai vertinti Lietuvos saugumo politikos sprendimus. Kiek žinau, Lietuvoje vyrai į karinę tarnybą šaukiami atsitiktine tvarka iš jaunų piliečių rezervo. Tai panašu į šiuo metu Danijoje galiojančią atrankinę karinę tarnybą, todėl tai nėra visiškai neįprasta. Bet kuriuo atveju man asmeniškai imponuoja, kad Lietuva greitai sureagavo į Rusijos įvykdytą tarptautinę teisę pažeidžiančią Krymo aneksiją ir 2015 m. pavasarį vėl įvedė anksčiau panaikintą privalomąją karo tarnybą.
– Kalbant apie bundesvero karių trūkumą, Lietuvai yra aktualus gresiantis personalo trūkumas būsimoje Vokietijos brigadoje Lietuvoje. Ar šią problemą gali išspręsti šis karinės tarnybos su prievolės elementais planas arba visuotinis šaukimas į kariuomenę?
– Netiesiogiai, kai kalbama apie specializuoto personalo trūkumą tarp puskarininkių, seržantų ir eilinių. Iš patirties žinome, kad dešimtmečius mums pavyko nemažai šio lygmens karių įdarbinti netiesiogiai, per karo prievolininkus, kurie vėliau nusprendė pasilikti kariuomenėje. Kalbant apie įgulas, privalomoji karinė tarnyba arba mišrus modelis, apie kurį dabar diskutuojama, gali kompensuoti personalo trūkumą šioje srityje. Tačiau daug kas priklauso nuo konkretaus šaukimo modelio formos, ypač nuo karinės tarnybos trukmės. Todėl bundesvero personalo problemą reikia diferencijuoti.
– Ar klaidingas buvo sprendimas 2011 m. po 55 metų sustabdyti privalomąją karinę tarnybą? Kas nuo to laiko labiausiai pasikeitė?
– Spontaniškas privalomosios karinės tarnybos sustabdymas 2011 m. buvo pateisintas poreikiu taupyti ir grindžiamas jau tuomet prieštaringai vertinta saugumo politika. Stebina tai, kad nuo to laiko bundesveras beveik reguliariai nepasiekia numatyto personalo skaičiaus.
– Vokietijos požiūris į gynybą ir savo karinius pajėgumus pasikeitė tiek politikoje, tiek visuomenėje po 2022 m. Rusijos plataus masto karo Ukrainoje. Kokių svarbiausių žingsnių nuo to laiko ėmėsi bundesveras ir ką būtina padaryti?
– Remdamasis 2022 m. kovą patvirtintu specialiu 100 mlrd. eurų fondu, dėl kurio net buvo pakeistas Vokietijos pagrindinis įstatymas, bundesveras, be kita ko, užsakė įvairių ginkluotės sistemų. Pavyzdžiui, naikintuvų F35 ir transportinių sraigtasparnių „Chinook“. Abi šios ginkluotės sistemos gerokai padidins bundesvero operacinius pajėgumus, ypač nacionalinės ir aljanso gynybos scenarijų atveju. Neseniai nuspręsta įsigyti dar dvi F 126 klasės fregatas, be iš pradžių planuotų keturių. Be to, kariuomenė naujai suskirstyta į lengvąsias, vidutines ir sunkiąsias pajėgas, ji pasirengė galimiems NATO aljanso Europoje scenarijams. Dabar svarbiausia užduotis – nuosekliai laikytis nustatyto kurso.
