Antradienio vakarą islandų grupės „Of Monsters and Men“ gerbėjai sulaukė ilgai lauktos šventės – Vilniaus salėje „Compensa“ ji surengė savo pirmąjį koncertą Lietuvoje.
„Ilgai lauktos“ – nes grupė į Lietuvą ketino atvykti dar 2020-aisiais ir surengti pasirodymą VU Botanikos sode Kairėnuose.
Tačiau tąkart viešnagę teko metams nukelti dėl koronaviruso pandemijos, o galiausiai islandai savo koncertą apskritai atšaukė.
Šįkart grupei niekas nebesutrukdė – į Lietuvą ji atkeliavo su pasaulinių gastrolių programa, kurioje pristato naujausią savo albumą „All Is Love And Pain In The Mouse Parade“.
Popmuziką, folko ir alternatyvų skambesį derinanti grupė prieš 15 metų jau pirmuoju albumu „My Head Is An Animal“ užkariavo ne tik savo gimtinės klausytojų širdis.
Daina „Little Talks“ tapo pasauliniu hitu ir pakilo į JAV populiariausiųjų dvidešimtuką – to pasiekti nėra pavykę nė vienam kitam Islandijos muzikantui ar grupei. Įdomu tai, kad tai buvo vienas pirmųjų grupės išleistų kūrinių.
Buvo metas, kai apie šią grupę, kaip apie vieną didžiausių muzikos atradimų, kalbėjo visas pasaulis. Jau netrukus grupė koncertavo garsiuose Glastonberio, Redingo, „Lollapalooza“ festivaliuose, buvo kviečiama į populiariausias JAV TV laidas, jų dainos suskambo „iPhone“ reklamoje, filmuose, serialuose – tokiuose kaip „Bado žaidynės“, „Vaikštantys numirėliai“, „Greisės anatomija“ ir „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“. Grupės nariai taip pat pasirodė kultiniame seriale „Sostų karai“.
„Neišsikraustyti iš proto padėjo tai, kad buvome labai naivūs ir jauni, nors iki tol jau buvome groję kitose grupėse, dar nuo paauglystės.
Net ir Islandijoje mes buvome labai žali ir nauji. Vis dar bandėme susigaudyti, kokiu keliu norime eiti. Bandėme suprasti, kas mes tokie ir kas čia vyksta.
Į pasaulį žiūrėjome atviru žvilgsniu. Man buvo 21-eri ir staiga tapome madingiausia grupe pasaulyje.
Žvelgiant atgal, tai buvo keista. Ir nenormalu. Žinoma, esu giliai už tai dėkinga. Be to, mus supo geri žmonės.
Pasisekė, kad buvau grupėje su vaikinais, kurie buvo labai ramus ir santūrūs, tokie, su kuriais smagu leisti laiką. Tad nepridarėme kvailysčių, nors tai lengvai galėjo nutikti.
Be to, padėjo ir tai, kad esame iš Islandijos. Pasaulyje su mumis dėjosi neįtikėtini dalykai, bet tada grįždavome į Islandiją, kur viskas ramu, kur mūsų šeima, draugai, bendruomenė“, – prieš koncertą LRT.lt sakė grupės dainininkė Nanna Bryndís Hilmarsdóttir.
Naują albumą grupė pernai rudenį išleido po šešerių metų pertraukos. Jos metu muzikantai užsiėmė soliniais projektais, sukūrė dokumentinį filmą.
„Gimė daug kūdikių. Kai prieš šešerius metus paskutinį sykį gastroliavome, grupės nariai turėjo tik vieną vaiką. O dabar yra šeši.
Taigi, visi buvome užsiėmę. Be to, išsiskyrėme su savo įrašų leidykla ir vadybininkais. Buvome situacijoje, kai niekas mūsų nespaudė, nestūmė į priekį, tiesiog patys turėjome viską daryti, jei norime“, – pasakojo dainininkė.
Pristatydama albumą, grupė šįmet jau surengė didelę koncertų seriją Europoje, o gegužę koncertavo Australijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Tailande.
Savaitgalį „Of Monsters and Men“ koncertavo festivaliuose Norvegijoje ir Airijoje, o pasirodymas Vilniuje tęsia jos kelionę po Europą.
„Šios mūsų gastrolės nėra šou, nesistengiame sukurti didelio reginio.
Viskas – labiau apie santykį scenoje, apie buvimą ir grojimą kartu, nes toks ir yra mūsų albumas, įrašytas kartu viename kambaryje. Norime tą intymumą ir tikrumą pabrėžti ir scenoje.
Mes – būrys islandų, keliaujančių kartu, ir dauguma mūsų komandos narių yra islandai, žmonės, kuriuos seniai pažįstame. Taigi tai tarsi mažas keliaujantis Islandijos cirkas“, – kalbėjo Nanna.
Pirmoji į sceną Vilniuje žengė koncerto viešnia – islandė, švelnių ir jausmingų dainų atlikėja Rakel.
Pagrindinės vakaro žvaigždės scenoje pasirodė apie devintą vakaro – su programa, kurioje skamba beveik dvidešimt dainų, aprėpiančių visus jos karjeros etapus.
„Dream Team“, „King And Lionheart“, „Alligator“, „Human“, filme „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“ skambėjusi „Dirty Paws“ – šios dainos puikiai žinomos ir alternatyviosios, ir popmuzikos gerbėjams.
Vilniuje salė nebuvo sausakimša, tačiau žiūrovai gerai leido laiką – susidarė įspūdis, kad didelė publikos dalis atėjo ne iš smalsumo, o gerai žinodama grupės kūrybą.
Publika išgirdo ir dainą „Ordinary Creature“ – apie buvimą paprastu žmogumi, kai aplink didelis šurmulys. Tai – tarsi žvilgsnis į pačių muzikantų gyvenimą.
„Tai keista. Man atrodo, kad gastroliuodama jaučiuosi labiausiai normali.
Nuolat turiu persijungti, kasdien esu vis kitoje vietoje, tai labai stimuliuoja. Stoviu scenoje prieš didelę minią, dainuoju, groju muziką, kurią parašiau, kai man buvo dvidešimt. Ir žmonėms patinka tai matyti. Tai labai keista ir siurrealu.
Bet tuo pačiu man tai įprasta. O kai esu namie, kartais sunku jaustis kaip normaliam žmogui“, – svarstė Nanna.
Dar viena svarbi koncerto akimirka – daina „Mouse Parade“ („Pelių paradas“). Šią dainą grupės nariai atlieka, sustoję aplink vieną mikrofoną ir žiūrėdami vienas kitam į akis, o albumo pavadinime skambanti keista metafora nėra atsiktinumas.
„Albumą kūrėme Islandijoje, įrašinėjome savo studijoje, jau seniai nebuvome įrašę naujos muzikos. Vėl pajutome ryšį. Tas „pelių paradas“ – tai mes, mūsų šeimos, mūsų istorija.
Be to, mūsų studija – pramoniniame rajone. Visur aplink griaunami pastatai, nes reikia erdvės naujiems projektams. Griūva visa ekosistema, pelės bėga ir neturi kur dėtis. Tad jos gausiai lankosi mūsų studijoje.
Tai mus privertė susimąstyti, kaip mes elgiamės su gamta ir kokios tų pelių istorijos? Gal kiek panašios į mūsų, žmonių. Jų gyvenime vyksta drama, jos ieško prieglobsčio, naujų namų, nori pratęsti giminę. Įkvėpė mintys, kad mes visi – šio gamtos pasaulio dalis.
Atlikti šį kūrinį – viena mano mėgstamiausių koncerto akimirkų, bet tuo pačiu – ir ta, kurios metu labiausiai jaudinuosi. Nutinka toks staigus intymumas. Tiesiog grojame, žiūrėdami vienas į kitą ir tai akimirkos, kai tikrai jaučiamės kartu. Nes scenoje kartais būna taip, kad prarandi realybės pojūtį, išsiblaškai. O čia – stovime vienas prieš kitą ir dar kartais raitome juokingas grimasas“, – kalbėjo grupės vokalistė.
Hito „Little Talks“, kuris, kaip prisipažino muzikantai, vienu metu jiems jau buvo gerokai pabodęs, teko luktelėti iki koncerto pabaigos.
Tačiau ir be jo „Of Monsters and Men“ turi ką pasiūlyti – pusantros valandos muzikos, tinkamos ir šokiams, ir liūdesiui ar apmąstymams.
Prabėgus 15 metų po sėkmės istorijos pradžios, grupė skamba puikiai ir gerokai brandžiau, nei karjeros pradžioje. Net jei šių laikų jos dainos nepasiekia tokių svaiginamų populiarumo aukštumų.
