Mūsų socialinių tinklų paskyrose – tūkstančiai draugų, telefonuose – šimtai kontaktų, o bendravimo galimybės, regis, neribotos. Niekada anksčiau žmogus nebuvo taip glaudžiai susijęs su kitais. Tačiau vis dažniau kalbama apie vienatvę, nuovargį ir sutrikimo jausmą. Apie tai, kodėl šiuolaikinis žmogus vis dar ieško kelio į kitą žmogų, VI Pasauliniame Gailestingumo kongrese Vilniuje kalbamės su palotinais kunigais dr. Mariuszu Marszaleku ir Maciejumi Książyku ir „Camino Misericordia“ – Gailestingumo kelio, vedančio iš Krokuvos į Vilnių, sumanytoju Bogdanu Tula.
„Vieniši, nepaisant nuolatinio ryšio“
Nors niekada anksčiau žmonijos istorijoje neturėjome tokio lengvo priėjimo prie kitų žmonių, vis dažniau kalbama apie santykių krizę. Vos per kelias sekundes galime susisiekti su žmogumi, gyvenančiu kitame pasaulio krašte. Tačiau daug sunkiau rasti žmogų, prieš kurį galėtume būti savimi – be kaukių, vaidmenų ir lūkesčių.
Kun. M. Marszalekas, SAC, buvęs arkivyskupo Gintaro Grušo sekretorius, šiuo metu tarnaujantis Čenstakavoje, mano, kad būtent čia slypi vienas didžiausių šiuolaikinio pasaulio paradoksų.
„Šiuolaikinio žmogaus problema yra vienatvė minioje. Turime tūkstančius draugų „Facebooke“, šimtus ar net tūkstančius kontaktų telefonuose, tačiau vis dažniau sau užduodu klausimą, ar yra bent vienas žmogus, kuris žino visą mano istoriją“, – sako jis.
Šis klausimas tapo viso pokalbio ašimi. Jis susijęs ne tik su tikinčiaisiais ar bažnyčia, bet ir su kiekvienu žmogumi, gyvenančiu nuolatinio ryšio amžiuje.
Kaip pastebi dvasininkas, šiuolaikinės biografijos dažnai yra tarsi suskaldytos į atskirus fragmentus – vieni žmonės pažįsta mus profesiniame gyvenime, kiti prisimena vaikystę, dar kiti žino apie mūsų sėkmes ar nesėkmes. Tačiau vis sunkiau rasti erdvę, kurioje žmogus galėtų parodyti save visą – tokį, koks yra iš tikrųjų.
„Mus sieja vieni dalykai su vienu žmogumi, kiti – su kitu, tačiau vis sunkiau užmegzti tokius gilius santykius, kuriuose galėtume iš tiesų įleisti šaknis, pažinti save, parodyti savo trapumą ir silpnybes, būti savimi iki galo“, – pabrėžia dešimtmečius su Vilniumi susijęs kun. M. Marszalekas.
Kam žmogui reikalingas kelias?
Būtent čia pokalbis natūraliai pakrypo į piligrimystės temą. Jei šiuolaikinis žmogus vis dažniau jaučiasi sutrikęs, galbūt kelias yra būdas iš naujo atrasti kryptį.
„Camino Misericordia“ sumanytojas B. Tuła prisipažįsta, kad ir pats iš pat pradžių nežinojo, kur jį nuves šis projektas. Iš pradžių tai buvo sumanymas, susijęs su šv. Faustinos gyvenimu ir Dievo Gailestingumo kultui svarbiomis vietomis. Tik vėliau atsirado gilesnis šios kelionės suvokimas.
„Iš pradžių nebuvo taip, kad šimtu procentų būčiau tikras dėl to, ką darau. Tik kelias, kelionės ir šių vietų atradimas leido man giliau pažvelgti į tai, kas iš tiesų yra Dievo Gailestingumas“, – prisimena pašnekovas.
Jo pasakojime svarbiausi ne šventovės ar istoriniai objektai, o sutikti žmonės. Tie neplanuoti, atsitiktiniai susitikimai dažnai tampa vertingiausi.
Viename iš maršruto žymėjimo etapų B. Tuła sustojo nedideliame miestelyje. Jo viešnage susidomėjęs vietos gyventojas pasiūlė aprodyti apylinkes.
„Sužinojau dalykų, kurių nebūčiau radęs jokiame kelionių vadove. Tokia kelionė šiek tiek vieniša, tačiau kartu reikia būti atviram žmonėms, kuriuos sutinki. Reikia suteikti galimybę jiems ir sau“, – sako jis.
Ši patirtis paskatino jį padaryti išvadą, kad šiuolaikinis žmogus dažnai moka padėti kitiems, tačiau daug sunkiau priima kitų gerumą ir pagalbą.
„Turime išmokti ne tik duoti, bet ir priimti“, – pabrėžia B. Tula.
Į kelią leidžiasi ne tik turintys problemų
Piligrimo patirtį papildo organizatoriaus žvilgsnis. Kun. M. Książykas, SAC, jau kelerius metus organizuoja dviračių piligrimystę Gailestingumo keliu iš Lodzės į Vilnių. Jo patirtis rodo, kad piligrimų motyvai yra gerokai įvairesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Viešojoje erdvėje dažnai teigiama, kad žmogus į tikėjimą atsigręžia pirmiausia tada, kai išgyvena krizę. Tačiau, pasak kun. M. Książyko, daugelis piligrimų į kelią leidžiasi ne tam, kad ko nors prašytų, o tam, kad padėkotų.
„Prisiminęs ankstesnių piligrimysčių dalyvius, pirmiausia matau žmones, kurie norėjo už ką nors padėkoti arba giliau suprasti Dievo Gailestingumo žinią. Žinoma, yra ir tokių, kurie keliauja turėdami konkrečią intenciją, tačiau dėkingumas šiose kelionėse pasitaiko labai dažnai“, – sako kun. M. Książykas.
Dvasininkas atkreipia dėmesį ir į kitą aspektą. Jo nuomone, žmogus nenustojo ieškoti atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus. Pasikeitė tik vietos ir būdai, kuriais tų atsakymų ieškoma.
„Nėra taip, kad žmogui nebereikia Dievo. Esu įsitikinęs, kad Jo poreikis niekur nedingo. Tiesiog atsirado kitų būdų šį poreikį užpildyti ir jie pradėjo užgožti tai, kas iš tiesų svarbu“, – sako kun. M. Książykas.
Jo nuomone, šiandien bažnyčia turėtų mažiau įrodinėti, kad Dievas yra reikalingas, o daugiau liudyti jo buvimą žmogaus gyvenime.
Mus bombarduoja informacija ir nuolatiniai geopolitiniai pokyčiai, tačiau mūsų nervų sistema iš esmės išliko tokia pati. Paprasčiausiai patys save nuvedame iki išsekimo.
M. Marszalekas
„Dievas nėra tas, kuris turi tik užpildyti kokį nors trūkumą. Jis yra Tas, kuris nori būti santykyje su žmogumi“, – pabrėžia dvasininkas.
„Pavargusių žmonių pasaulis“
Greta vienatvės pokalbyje nuolat sugrįždavo dar viena tema – nuovargis. Tačiau kalbėta ne apie įprastą nuovargį po darbo ar kasdienių pareigų, veikiau apie nuolatinio persitempimo jausmą, kuris daugeliui žmonių tapo kasdienybe.
Kun. M. Marszaleko teigimu, šiuolaikinis žmogus gyvena pasaulyje, kuris paspartėjo greičiau, nei žmogus spėjo prie jo prisitaikyti.
„Mus bombarduoja informacija ir nuolatiniai geopolitiniai pokyčiai, tačiau mūsų nervų sistema iš esmės išliko tokia pati. Paprasčiausiai patys save nuvedame iki išsekimo“, – sako jis.
To pasekmė – ne tik nuovargis, bet ir prarandamas gebėjimas sustoti ir reflektuoti.
„Tai nebeleidžia mums sustoti ir susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie tai, kas esame“, – priduria kun. M. Marszalekas.
Šiame kontekste piligrimystė atrodo ne kaip pabėgimas nuo tikrovės, o veikiau kaip bandymas susigrąžinti pusiausvyrą. Tai galimybė bent trumpam ištrūkti iš kasdienių pareigų ritmo ir pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies.
Dvasininkas atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinė kultūra nenoriai kalba apie silpnumą. Kur kas dažniau ji akcentuoja sėkmę, efektyvumą ir nuolatinį tobulėjimą.
„Nenorime kalbėti apie savo silpnybes, trapumą ir ribotumą. Tačiau būtent tai yra erdvė, kurioje atsiskleidžia gailestingumas“, – pabrėžia jis.
Pasak kun. M. Marszaleko, šiandien daugelis žmonių bijo ištarti paprastą sakinį: „Aš nebesusitvarkau.“
„Tai baimė būti įvertintam, atmestam ar paženklintam. Pasaulis iš mūsų tikisi rezultatų ir nuolat verčia įrodinėti savo vertę“, – sako jis.
„Žmogiškumas stipresnis už skirtumus“
Kalbant apie gailestingumą, neišvengiamai buvo paliestas ir klausimas apie pasaulį, kuriame netrūksta įtampos, konfliktų, politinių nesutarimų.
Kun. M. Marszalekas atkreipia dėmesį, kad tarp tikrovės, kurią matome žiniasklaidoje, ir kasdienio žmonių gyvenimo dažnai egzistuoja didžiulis skirtumas.
„Esame čia, Vilniaus krašte, regione, kurio istorijoje netrūko sudėtingų patirčių ir politinių konfliktų. Tačiau kartu čia gyvena skirtingų tautybių žmonės, kurie geba būti ne tik gerais kaimynais, bet ir draugais. Kuriasi mišrios šeimos ir paaiškėja, kad daugelis mus skiriančių dalykų praranda savo reikšmę“, – sako jis.
Palotinas pastebi, kad pasaulyje, kuriame žmonės vis dažniau apibrėžiami pagal tautybę, pažiūras ar priklausymą tam tikrai grupei, nesunku pamiršti tai, kas mus jungia.
„Gebame kitame žmoguje pamatyti brolį ar seserį, net jei jis kalba kita kalba, yra kilęs iš kitos kultūros ar laikosi kitokių pažiūrų“, – pabrėžia dvasininkas.
Panašiai apie gailestingumą kalba ir kun. M. Książykas. Jo nuomone, gailestingumas nereiškia susitaikymo su blogiu ar blogų darbų pateisinimo.
„Poelgiai gali būti geri arba blogi, tačiau žmogus kaip žmogus visada yra geras. Gailestingumas ir reiškia gebėjimą, nepaisant visko, pamatyti jame gėrį“, – sako jis.
Kelias į Vilnių
Neatsitiktinai „Camino Misericordia“ kelionės tikslas yra būtent Vilnius. Prieš kelerius metus sukurtas Gailestingumo kelias driekiasi iš Krokuvos į Vilnių per vietas, susijusias su šv. Faustinos Kowalskos, palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos gyvenimu ir Dievo Gailestingumo kulto istorija. Maršrutą galima įveikti pėsčiomis, dviračiu arba atskirais etapais. Jo tikslas – ne tik piligrimystė, bet ir pažintis su vietomis ir žmonėmis, saugančiais šį dvasinį paveldą.
Projekto dalyviams Vilnius yra ypatinga vieta, neatsiejama nuo šv. Faustinos, kun. M. Sopočkos ir Dievo Gailestingumo kulto ištakų. Tačiau pašnekovai sutaria, kad Lietuvos sostinė piligrimams yra kur kas daugiau nei galutinis maršruto taškas.
„Tai Dievo Gailestingumo Betliejus. Čia viskas prasidėjo“, – sako kun. M. Marszałekas.
Šiandien Vilnius taip pat išlieka skirtingų kultūrų, kalbų ir tradicijų susitikimo vieta. Pašnekovų nuomone, būtent ši miesto dimensija lemia, kad „Camino Misericordia“ yra daugiau nei maršrutas, jungiantis vieną šventovę su kita.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
