Litvinizmo baimė: ar Lietuva labiau pripratusi prie Lukašenkos, o ne demokratinės Baltarusijos?

Valstybės saugumo departamentas (VSD) neseniai pareiškė, kad litvinizmo ideologija šiuo metu nekelia grėsmės Lietuvos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui. Tačiau, departamento nuomone, vadinamųjų litvinistų veikla gali padidinti tarpetninę įtampą, o ginčai šia tema viešojoje erdvėje gali nuteikti Lietuvai lojalius baltarusius prieš mūsų šalį. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

Be to, VSD pažymi, kad lietuvių ir litvinizmo ideologijos paveiktų baltarusių konfrontacija tęsiasi jau daugiau nei du dešimtmečius. Tačiau, departamentas pabrėžia, – svarbiausia, jog nėra jokių įrodymų, kad litvinizmo ideologijos sklaida socialiniuose tinkluose pastaraisiais mėnesiais būtų itin suaktyvėjusi.

Tačiau taip mano ne visi. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Laurynas Kasčiūnas pareiškė, kad Lietuva turėtų nusibrėžti „raudonas linijas“, ir teigė nenorįs, kad šalyje atsirastų bendruomenių, kuriose būtų skleidžiamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją pasisavinti siekiančio litvinizmo idėjos. Nepaisant to, L. Kasčiūnas pabrėžė, kad LDK istorija sieja baltarusius su Vakarais.

Liberalas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Raimundas Lopata siūlo kovoti su kiekvienu atskiru litviznimo apraiškos atveju ir sako, kad Generalinė prokuratūra galėtų pradėti ideologiją, kuri „reiškia pretenzijas į Lietuvos teritorinį vientisumą“, propaguojančių baltarusių baudžiamąjį persekiojimą.

Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja taip pat reagavo į diskusijų apie litvinizmo grėsmes Lietuvoje keliamą įtampą. Jos nuomone, šios diskusijos gali būti baltarusių ir rusų propagandos pastangų rezultatas.

„Jie naudoja įvairiausius nešvarius metodus, siekdami pabloginti baltarusių ir lietuvių santykius. Baltarusiai apskritai nekalba apie litvinizmą, apie kurį tiek daug girdžiu. Tai pavieniai, marginalūs atvejai, tačiau juos pasigavo vietos žiniasklaida“, – interviu LRT.lt sakė S. Cichanouskaja.

Savo ruožtu kai kurie Lietuvos ekspertai viešojoje erdvėje kilusias diskusijas apie litvinizmą sieja su artėjančiais prezidento ir Seimo rinkimais.

„Neatmetu, tiksliau, net neabejoju, kad vienos ar kitos, jei ne politinės jėgos, tai bent jau atskiri dabartiniai Seimo nariai, kurie sieks perrinkimo vienmandatėse apygardose, pasinaudos migracijos krizės korta, pasinaudos vienokios ar kitokios grėsmės, kylančios iš litvinizmo šalininkų, marginalų ir įvairių rėmėjų, korta“, – sako Rytų Europos studijų centro asocijuotasis analitikas Maksimas Milta.

Baltarusijos istorijos ekspertas Aleksandras Fridmanas atkreipia dėmesį į tai, jog daugumos baltarusių įvardijimas grėsme Lietuvai, pats savaime kelia grėsmę Lietuvai. „Tai neigiamai veikia Lietuvos gyventojų nuotaikas ir stiprina antipatiją baltarusiams. <...> Žaidžiama žemais jausmais – neapykanta ir netolerancija. Tai gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvai, pirmiausia įvairių gyventojų grupių sugyvenimui Lietuvoje“, – teigia jis.

Litvinizmas

А. Fridmanas atkreipia dėmesį į tai, kad diskusijos apie litvinizmą Lietuvoje daugiausia vyksta ne mokslinėje, o politinėje erdvėje. Eksperto teigimu, tiek baltarusiai, kurie yra šios krypties šalininkai, tiek Lietuvos gyventojai, įžvelgiantys joje grėsmę, dažnai vadovaujasi emocijomis, o ne faktais. Vis dėlto, pasak A. Fridmano, litvinizmo sąvoką reikėtų vertinti plačiau.

„Litvinizmas pirmiausia pabrėžia baltarusių, tiksliau, šiuolaikinių baltarusių protėvių svarbą LDK istorijoje, o LDK pristatoma kaip svarbiausias baltarusių istorijos etapas. Atitinkamai pabrėžiama, kad šiuolaikinių lietuvių protėviai LDK istorijoje atliko, pavadinkime taip, ne pagrindinį vaidmenį. Toliau, žvelgiant į 19 a. pabaigą ir 20 a. pradžią, akcentuojama, kad Vilnius vaidino itin svarbų vaidmenį Baltarusijos kultūros istorijoje ir kultūrine prasme buvo baltarusiškas miestas“, – aiškina ekspertas.

Tačiau A. Friedmanas pabrėžia, kad litvinistai neturi jokių politinių ar teritorinių pretenzijų Lietuvos sostinei Vilniui. „Šios pretenzijos veikiau yra kultūrinio pobūdžio“, – teigia jis.

Savo ruožtu lietuvių istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas atkreipia dėmesį į skirtingą litvinizmo pobūdį, atitinkamai keliantį ir skirtingo lygio grėsmes Lietuvos valstybingumui.

„Jei tai yra toks litvinizmas, kuris kvestionuoja faktą, ar Lietuva yra LDK paveldėtoja, tai mums su tokia ideologija ne pakeliui – su ideologija, kuri teigia, kad žemaičiai okupavo Vilnių. Tai yra kraštutinis nacionalizmas. <...> Bet man atrodo, kad yra ir konstruktyvių litvinistų, pavyzdžiui, [baltarusių istorikas] Aleksandras Belyj, kuris pripažįsta, kad istorinės Lietuvos sienos yra platesnės nei 1920 m. ribos. Jis net Nalibokų girią priskiria istorinei Lietuvai. Jei tai yra litvinizmo ideologijos pagrindas, tai iš šios istorinės Lietuvos yra kilę daug garsių baltarusių kūrėjų: Bogdanovičius, Ciotka (Aloiza Paškevič). Tokiu atveju tai yra litvinizmas, su kuriuo mums, lietuviams, teks skaitytis. Mes juk norėsime, kad baltarusiai pripažintų, jog jame yra lietuviškas pėdsakas, todėl mums savo ruožtu teks pripažinti, kad jame yra baltarusiškas pėdsakas“, – dėsto A. Bumblauskas.

Ekspertai išskiria ne vieną, o kelias litvinizmo sroves. Baltarusijoje gimęs, bet daugiau nei 20 metų Lietuvoje gyvenantis vertėjas Vadimas Vileita, studijuodamas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, savo magistro darbo tema pasirinko litvinizmą ir Lietuvos visuomenės reakciją į jį skirtingais laikotarpiais. Darbo tema skamba taip: „Litvinizmo sekiuritizacija Lietuvoje“. Kitaip tariant, jis tyrinėjo, kaip, kokiais laikotarpiais ir kodėl Lietuvoje įsiplieskė diskusijos apie litvinizmo keliamas grėsmes, kas privertė Lietuvos visuomenę ir politikus baimintis šios ideologijos. Savo darbe V. Vileita išskyrė radikalųjį ir nuosakųjį litvinizmą.

Pasak tyrimo autoriaus, nuosaikaus litvinizmo teorija Baltarusijos mokyklose ir universitetuose dėstoma jau daugelį metų. Remiantis šia teorija, LDK laikoma lietuvių ir baltarusių valstybe, kurioje pabrėžiama istorinė lietuvių ir baltarusių bendrystė ir akcentuojamas taikus jų sambūvis bendroje valstybėje.

„Šioje teorijoje daugiausia dėmesio skiriama bendriems karams su kryžiuočiais ir Maskva. Kitaip tariant, tai yra nuosaiki provakarietiška teorija apie baltarusių tautos kilmę, kuri yra gana palanki lietuviams ir iš dalies lenkams ir pagal kurią baltarusius ir lietuvius sieja bendra šlovinga praeitis. Istorikai gali diskutuoti, kiek lietuvių etnosas ar baltarusių etnosas prisidėjo prie LDK gyvenimo, tačiau šią teoriją palaiko nemaža dalis baltarusių. Netiesioginiais duomenimis, ją nuosekliai remia apie 30 proc. Baltarusijos gyventojų“, – sako V. Vileita.

Radikalusis litvinizmas puoselėja idėją, kad baltarusiai buvo pagrindinis LDK etnosas, kurį iš tiesų reikėtų vadinti litvinais, todėl jie, dabartiniai baltarusiai, gali pretenduoti į visą LDK paveldą, įskaitant ir sostinę Vilnių.

„Tai yra atskira radikalių nuotaikų, kurios gali egzistuoti bet kurioje visuomenėje, apraiška. Jos gali egzistuoti, pavyzdžiui, Lietuvos visuomenėje, kur tam tikri radikalai gali reikšti teritorines pretenzijas Lenkijai ar Baltarusijai. Tokios nuotaikos gali plisti Lenkijos visuomenėje, pavyzdžiui, tarp kai kurių futbolo sirgalių, kur radikalūs dešinieji gali reikšti pretenzijas į Vilnių. Tokių apraiškų esama ir Baltarusijos visuomenėje, tačiau jos tikrai nėra populiarios“, – aiškina V. Vileita.

Yra žinoma, kad daliai Ukrainos pusėje kovojančių Baltarusijos savanorių nesvetimos nacionalistinės idėjos. Tai rodo faktas, kad daugelis jų, pavyzdžiui, ne kartą viešai kritikavo Baltarusijos opozicijos Jungtinio pereinamojo laikotarpio kabineto, kurio vadovė yra nuosaikių pažiūrų S. Cichanouskaja, veiklą, tačiau kartu palaiko ryšius su buvusiu krikščionių konservatorių partijos „Baltarusijos liaudies frontas“ (BLF) vadovu Zenonu Pazniaku. Šis politikas dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo aršus A. Lukašenkos priešininkas ir baltarusių nacionalinės idėjos atgaivinimo šalininkas.

Šiandien Z. Pazniakas nuolat kaltina S. Cichanouskają, kad ji yra Kremliaus agentė, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Be to, neseniai duotame interviu baltarusių žurnalistui Nikitai Melkozerovui politikas neslėpė sentimentų Vilniui, kuriame praleido vaikystę, teigė, kad 1939 m. bolševikų priimtas sprendimas perduoti Vilnių Lietuvai tapo didele tragedija Baltarusijai, ir priminė, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Sąjūdžio nariai kartu su BLF nariais kėlė klausimą, kas pretenduoja į šį miestą. Remiantis Z. Pazniako teiginiais, BLF tuo metu nereiškė jokių teritorinių pretenzijų, tik prašė naujosios Lietuvos valdžios „išsaugoti baltarusišką miesto charakterį“. Tuo metu Vilniuje atsirado baltarusių mokykla, pavadinta Pranciškaus Skorinos vardu, LRT pradėjo transliuoti laidas baltarusių kalba, mieste vyko baltarusių kultūros renginiai.

Ginčai tęsiasi jau ilgai

Nepaisant dabartinio sujudimo, tokie pokalbiai ir diskusijos nėra naujiena. Pasak A. Fridmano, istorinių ginčų tarp baltarusių ir lietuvių pikas buvo pasiektas devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje. Tuo metu, kaip prisimena ekspertas, abi valstybės stengėsi sumenkinti viena kitos indėlį į bendrą istoriją.

„Norėčiau pažymėti, kad abiejose pusėse buvo panašių tendencijų. Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje buvo ypač ryški tendencija, taip pat ir tarp mokslininkų, bandyti parodyti LDK istoriją tik kaip Lietuvos istoriją, be baltarusiškojo komponento. Kalbant apie rimtus abiejų pusių mokslininkus ar intelektualus, jiems iš pat pradžių buvo aišku, kad LDK istorija yra bendra Lietuvos ir atitinkamai bendra Baltarusijos istorija“, – sako A. Fridmanas.

Kai kurie baltarusiškojo LDK istorijos komponento kritikai kartais išreiškia nepasitenkinimą Vyčio naudojimu. Profesorius A. Bumblauskas jiems nepritaria.

„Baltarusiai, o taip pat ir ukrainiečiai, yra LDK paveldėtojai. Jei yra lietuvių, kurie pyksta, kad baltarusiai Vytį taip pat laiko savo herbu, patarčiau jiems nusiraminti“, – sako A. Bumblauskas.

Baltarusijos istorijos ekspertas A. Fridmanas, kaip ir daugelis Baltarusijos pilietinės visuomenės ir opozicijos atstovų, teigia, kad radikalusis litvinizmas yra nepopuliarus tarp baltarusių. „Kalbame apie kraštutinę marginalinę srovę tiek tarp baltarusių, esančių Lietuvos teritorijoje, tiek tarp baltarusių, esančių Baltarusijos teritorijoje“, – sako jis.

Vilniaus universiteto profesorius A. Bumblauskas pabrėžia, kad nėra tikras, kokia dalis Baltarusijos gyventojų palaiko radikalias litvinizmo formas, tačiau neabejoja, kad dauguma baltarusių supranta LDK istorijos svarbą jų tautos savimonei.

„Nepažįstu nė vieno baltarusio, kuris nepripažintų, jog baltarusių vaidmuo LDK istorijoje yra didžiulis. Tuo tarpu, ko gero, dauguma mūsų, lietuvių, nenori to pripažinti. Netgi Leonas Sapiega (LDK politinis veikėjas, dalyvavęs rengiant 3-iąjį kunigaikštystės statutą – LRT.lt) yra sakęs, kad metrikų kalba ir 3-iojo LDK statuto kalba yra mūsų (Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų). Patariu atsiversti šią kalbą ir perskaityti, kas ja parašyta, – joks lietuvis nesupras, o kas antras baltarusis supras“, – sako A. Bumblauskas.

Baltarusijos judėjimas į Vakarus: tikslas ar problema?

Pagrindinis V. Vileitos tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti priežastis, kodėl Lietuvos visuomenėje kyla su litvinizmu susijusių baimių. Tokios diskusijos, pasak vertėjo, visada įsiplieksdavo dėl A. Lukašenkos režimo veiksmų.

Svarbu pažymėti, kad A. Lukašenka jau 30 metų vykdo dvejopą politiką Baltarusijos istorijos atžvilgiu: viena vertus, jo nuomone, ji prasidėjo nuo bolševikų 20 a. pradžioje, kita vertus, ji tęsiasi šimtmečius ir yra neatsiejama nuo Lietuvos ir Lenkijos. Priklausomai nuo politinio konteksto, oficialusis Minskas nuolat keičia liniją, kuria grindžiamas Baltarusijos valstybingumas.

„Šių bangų laikas sutapo su laikotarpiais, kai Baltarusija siekė pagerinti santykius su Vakarais. Paradoksalu, tačiau tai atsitikdavo būtent tada, kai Baltarusijos režimas nuspręsdavo, kad nereikėtų orientuotis vien tik į Maskvą, ir bandydavo manevruoti, gerinti santykius su Europa, stiprindamas istorinius naratyvus, akcentuojančius Baltarusijos bendrumą su Vakarų kaimynėmis. Kaip tik tada Baltarusijoje imta statyti paminklus Lietuvos kunigaikščiams, imta atstatinėti Baltarusijos teritorijoje esančias LDK pilis. Būtent šiuo laikotarpiu buvo pastebėta neigiama Lietuvos visuomenės reakcija“, – pasakoja V. Vileita.

Vienas iš tokių etapų Baltarusijoje vyko 2013–2020 m., kai po 2010 m. rinkimų A. Lukašenka nusprendė paleisti politinius kalinius mainais į sankcijų Baltarusijai panaikinimą.

Pavyzdžiui, 2014 m. Vitebsko centre buvo atidengtas paminklas kunigaikščiui Algirdui, o 2019 m. Lydoje pastatytas paminklas Gediminui. Tuomet miesto centre susirinko keli šimtai žmonių su baltos-raudonos-baltos spalvų vėliavomis. Tada už tautinių simbolių naudojimą nebuvo baudžiama. Po metų ši vėliava ir Vytis uždrausti, juos demonstruojantys Baltarusijos gyventojai sulaukia kaltinimų ekstremizmu ir yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Tačiau Baltarusijos liberalizavimo ir švelnios baltarusizacijos etapų būta ir anksčiau.

„Pavyzdžiui, kai Kultūros ministerijai vadovavo Pavalas Latuška (ėjo ministro pareigas 2009–2012 m.), buvo parengta programa „Baltarusija – pilių šalis“. Tuo metu buvo skirta papildomų lėšų Lydos, Alšėnų, Krėvos ir kitų Baltarusijos ir Lietuvos pasienio miestelių pilių griuvėsiams restauruoti – dėl to taip pat kilo diskusijų apie litvinizmą“, – pasakoja M. Milta.

Dar vienas paaštrėjimas fiksuotas 2017 m., kai tuometė Lietuvos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pareiškė, kad planai Vilniuje parodyti baltarusių baletą „Vytautas“ ir susieti jį su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programa yra provokacija ir minkštosios galios demonstravimas.

„Vėliau šį pareiškimą išjuokė Lietuvos istorikai, pabrėžę, kad tokie Lietuvos valdžios institucijų komentarai tiesiog parodo jų nekompetenciją“, – sako V. Vileita. Dalis Lietuvos istorikių, tokių kaip Inga Baranauskienė, aktyviai nagrinėjanti litvinizmą, tuo metu iš tiesų įvardijo ministrės išreikštą nuomonę, kaip neturinčią pagrindo ir teigė, jog baletas „Vytautas“ yra „tikrai ne apie baltarusišką Vytauto kilmę“. Tačiau naujienų agentūros BNS pranešime teigiama, kad kiti Lietuvos istorikai, priešingai, išreiškė susirūpinimą, jog „pastaraisiais metais mūsų kaimynai linkę Lietuvos didžiuosius kunigaikščius vertinti kaip baltarusių tautos didvyrius“.

Tokia Lietuvos reakcija į LDK istorijos paveldo atkūrimą Baltarusijoje ir rūpinimąsi juo prieštarauja dabartinei ir ankstesnei Lietuvos politikai Baltarusijos pilietinės visuomenės atžvilgiu.

Viena vertus, šios politikos pagrindas yra parama Baltarusijos demokratams. Pavyzdžiui, 2004 m. Baltarusijoje dėl politinių priežasčių uždarytą Europos humanitarinį universitetą vėliau priėmė Vilnius. Po 2020 m. protestų Lietuva suteikė baltarusiams visapusišką pagalbą kovoje už laisvę, vyko tokios akcijos kaip „Laisvės kelias“, kurioje dalyvavo 50 tūkstančių Lietuvos gyventojų, įskaitant ir pagrindinius šalies politikus. Tai reiškia, kad Baltarusijos demokratizacijos klausimas visus tuos metus Lietuvai atrodė itin svarbus.

Kita vertus, bet kokie baltarusių bandymai paliesti LDK istoriją Lietuvos visuomenėje ir politiniuose sluoksniuose sėja litvinizmo baimę. Tačiau, kaip pažymi ekspertai, Baltarusijai tapus demokratine valstybe, susidomėjimas LDK istorija joje tik didės.

„Jei lietuviai neigiamai reaguos į bet kokius istorinius, sakykime, teigiamus baltarusių jausmus LDK, tai neišvengiamai sugadins santykius tarp tautų. Nes baltarusiai, savaime suprantama, jei jie apskritai išliks kaip tauta, toliau ieškos savo istorinės tapatybės, savo kilmės ir natūralu, kad Baltarusijoje populiarės vadinamasis litvinizmas, t. y. įsitikinimas, kad LDK taip pat buvo ir baltarusių valstybė. O į tai, mano nuomone, šiandieninėje Lietuvoje turėtų būti reaguojama teigiamai. Tik, žinoma, reikia užkirsti kelią radikalių nuotaikų, galinčių paskatinti teritorines pretenzijas į Vilnių, plitimui. Bet kol kas jokių realių grėsmių nematau“, – aiškina V. Vileita.

V. Vileitos teigimu, tendencija neigti baltarusiškąjį komponentą LDK istorijoje rodo, jog Lietuva yra labiau pratusi prie A. Lukašenkos režimo nei prie demokratinės Baltarusijos, kurios čia niekas nepažįsta. Todėl pastaruosius 30 metų Minsko režimo aktyviai propaguojami naratyvai, kad Baltarusijos istorija prasideda nuo bolševizmo ir kad Baltarusija visada buvo Rusios dalis, yra labai patogūs Lietuvai.

„Tam tikra prasme lietuviai priprato prie šios Baltarusijoje vyraujančios teorijos. Ilgą laiką jiems patiems buvo patogu gyventi su šia teorija, bet, manau, Lietuvos visuomenė turi suprasti, jog norint, kad Baltarusija taptų europietiška, patikima, stabilia, draugiška Lietuvai kaimyne, ji turi turėti savo europietišką istoriją, o ši europietiška istorija yra susijusi su lietuviais LDK sudėtyje ir su lenkais Žečpospolitos sudėtyje“, – įsitikinęs mokslininkas.

V. Vileitai antrina ir lietuvių istorikas A. Bumblauskas. „Mes, lietuviai, turėsime išmokti, kad visi dalykai, kurie vyksta Baltarusijos teritorijoje, yra jų reikalai. Jeigu jie nori kurti demokratinę, europietišką, liberalią visuomenę, tai yra gerai ir mes turėsime juos visokeriopai remti. Todėl užuot pykus, reikėtų pasidžiaugti, kad baltarusiams yra svarbi Lietuvos istorija ir mūsų bendri valdovai. <...> Turėsime pripažinti, kad ši tauta egzistuoja, yra mūsų [galima sakyti] giminaitė, artimiausia mums tauta“, – dėsto istorikas.

Profesorius įsitikinęs, kad šiuolaikinių baltarusių ryšys su LDK istorija leis šiai tautai atsiriboti nuo sovietinio palikimo, šiandien vyraujančio Baltarusijoje ir daugelio baltarusių mąstyme. Kartu istorikas pažymi, kad istorijos studijos paskatins nacionalistinių idėjų, kurios būdingos ir lietuviams, plėtrą.

„Kartais baltarusių nacionalizmas man primena lietuvių nacionalizmą. Mes esame tokie pat nacionalistai kaip ir jie. Tik, kaip man atrodo, padedant profesoriui [Edvardui] Gudavičiui (Lietuvos istorikas, akcentavęs globalią, europietišką LDK istoriją – LRT.lt), mums pavyko greičiau išsilaisvinti iš šapokiško (Adolfas Šapoka – Lietuvos istorikas, savo tyrimuose akcentavęs lietuviškąjį LDK pobūdį, laikomas lietuviškojo istorijos suvokimo idėjos pradininku – LRT.lt) nacionalizmo. <...> Tačiau bet koks nacionalizmas man yra europietiškesnis dalykas nei bolševikinis sovietizmas“, – sako profesorius A. Bumblauskas..

V. Vileitos studijoje pažymima, kad ne kartą Lietuvoje nuvilnijusios nerimo dėl litvinizmo plitimo bangos visuomet būdavo išprovokuotos Baltarusijos valdžios veiksmų. Šiandieninis A. Lukašenkos režimas yra visiškai atsiribojęs nuo bendros Baltarusijos ir Lietuvos istorijos, tad dabartinė litvinizmo baimė Lietuvoje susiformavo šalies viduje be paskatų iš išorės.

Priežastys

Pagrindine naujai iškilusių litvinizmo grėsmių priežastimi ekspertai įvardija išaugusį baltarusių imigrantų skaičių Lietuvoje. Šiandien šalyje gyvena apie 60 tūkst. baltarusių, kurių neįmanoma nepastebėti.

„Litvinizmo saugumizaciją išprovokavo ne oficialusis Minskas, o Baltarusijos pilietinė visuomenė, šiuo metu aktyviai veikianti Vakarų valstybėse, ypač Vilniuje. Matome, kad tai sukelia panašų atsaką, didelį lietuvių sumišimą ir gynybines reakcijas“, – sako V. Vileita.

Nors objektyvių įrodymų, kad tarp Lietuvoje apsistojusių baltarusių plinta litvinizmo idėjos, nėra, pašnekovai pastebi, kad daugelis jų, po protestų atsidūrusių priverstinėje emigracijoje, dažnai patiria įvairių psichologinių sunkumų, susijusių su nestabilumu, o tai neretai paskatina atsigręžti į radikalias ideologijas. Be to, daugelis baltarusių niekada išsamiai neanalizavo savo tapatybės, nes visą gyvenimą gyveno autoritarinėje Baltarusijoje, kur vyrauja manipuliacinis požiūris į Baltarusijos istoriją.

„Turėtume suprasti, kad mūsų kaimynai baltarusiai jau beveik 30 metų gyvena neįprastai griežto autoritarinio režimo sąlygomis, kur viešasis diskursas ir švietimo sistema yra represinės valdžios poveikio žmonėms formos. Kai esi priverstas gyventi tokiomis sąlygomis, neretai neišvengiamai tampi to vakuumo, į kurį tave panardina represinis režimas, įkaitu, todėl kartais, sakykime, reikia daugiau pastangų, kad kažkaip sugrįžtum į adekvačią analitinę aplinką, saviraiškos aplinką“, – sako M. Milta.

Pasak eksperto A. Fridmano, baltarusių ir Baltarusijos išskyrimas iš bendro istorinio konteksto taip pat prisideda prie diasporos radikalėjimo. Per pastaruosius metus buvo galima pastebėti keletą tokio pobūdžio epizodų. Pavyzdžiui, maždaug prieš metus Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda lankėsi Čekijoje. Tos kelionės metu jis socialiniuose tinkluose paskelbė nuotrauką prie paminklo LDK visuomenės veikėjui Pranciškui Skorinai, o prieraše nurodė, kad P. Skorina buvo svarbus žmogus Čekijai ir Lietuvai, nepaminėdamas Baltarusijos. Tai sukėlė baltarusių nepasitenkinimą. Dar vienas toks epizodas buvo minint 160-ąsias 1863–1864 m. sukilimo metines, kai šalies vadovas taip pat nepaminėjo baltarusių.

„Netgi sakyčiau, kad šios diskusijos apie litvinizmą, kiek matau, daugiausia vyksta socialiniuose tinkluose. Daugeliu atvejų jos yra susijusios su prezidento G. Nausėdos pareiškimais ir veikla, nes jis laikosi sisteminės pozicijos, palikdamas Baltarusiją tarsi už skliaustų. Kaip pavyzdį pateikčiau ne tik Pranciškų Skoriną, bet ir visai neseną NATO viršūnių susitikimo Vilniuje metu įvykusią istoriją, kai jis tiesiogiai pasakė, kad Baltarusijos valstybė nebeegzistuoja, kad Baltarusija virto provincija – būtent šį terminą jis pavartojo – kurią kontroliuoja Rusijos Federacija, – aiškina baltarusių istorikas A. Fridmanas. – Žinoma, baltarusių bendruomenei toks požiūris į Baltarusiją ir baltarusius, kai jie iškeliami už skliaustų arba statomi į vieną gretą su A. Lukašenkos režimu, yra labai nemalonus. Ir iš tiesų tai skatina tokias tendencijas ir bandymą įrodyti, kad taip nėra, taip pat ir pasitelkiant litvinizmo argumentus.“