Nors karo Ukrainoje tema ir toliau dominuoja naujienų sraute, Vakarų žiniasklaidos priemonės ir politikai vis dar nepastebi pagrindinės karo priežasties. Siekdami užtikrinti, kad toks konfliktas ateityje nebepasikartotų, privalome suprasti giliai įsišaknijusias visuomenės normas, leidusias Rusijai užpulti kaimyninę šalį.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „New Eastern Europe“ originalus kūrinys.
Nuo tada, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Vakarų žiniasklaida sumirgėjo antraštėmis, skelbiančiomis, kad tai – „Putino karas prieš Ukrainą“. Toks klaidinantis suvokimas suponuoja vien asmeninę šalies vadovybės kaltę. Atrodo, kad daugelis Vakarų stebėtojų yra pasirengę atleisti Rusijos visuomenei, atmesdami kolektyvinės atsakomybės sąvoką kaip iššauktą užaštrintų ukrainiečių emocijų. Tačiau Vladimiras Putinas yra Rusijos visuomenės, pasaulėžiūros ir vyraujančių įsitikinimų atspindys bei kūrinys, o ne atvirkščiai. Giliai Rusijos visuomenėje įsišaknijusios imperialistinės ir šovinistinės mąstysenos ignoravimas yra pavojingas. Taip rizikuojama neribotam laikui atidėti karo sureguliavimą ir tęsti tarptautinės sistemos nestabilumą.
Putinas neegzistuoja vakuume. Jis veikia per šimtmečius susiformavusiame kultūriniame kontekste ir yra jo produktas. Jo režimo ideologija grindžiama tikėjimu Rusijos dvasiniu pranašumu prieš „pūvančius Vakarus“ – idėja, kurios intelektinės šaknys siekia slavofilų ir eurazijiečių naratyvus, dominavusius Rusijos geopolitiniuose debatuose 19 a. ir 20 a. pradžioje. Siekis paneigti ukrainiečių teisę egzistuoti kaip atskira, suvereni tauta visą laiką juntamas Rusijos politikoje ir visuomenės nuotaikose. 2021 m. liepą pasirodžiusi V. Putino esė apie „istorinę ukrainiečių ir rusų tautų vienybę“ nėra niekuo novatoriška – tai tėra įsišaknijusio Rusijos visuomenėje suvokimo atkartojimas. Labai svarbu, kad Vakarų politikos formuotojai atsižvelgtų į šias gilumines visuomenės sroves priimdami sprendimus dėl bet kokių pokario scenarijų Rusijai, nepriklausomai nuo to, kas sėdi Kremliuje. Būtų neprotinga tikėtis, kad naujasis Rusijos vadovas staiga išskėstomis rankomis priims Ukrainą ir Vakarus.
Propaganda ir visuotinai paplitę įsitikinimai
Kremliaus vadovai visuomet mokėjo manipuliuoti viešąja nuomone, pasitelkdami buką propagandą. Tačiau valdant V. Putinui šis menas pasiekė aukštą meistriškumo lygį. Režimo propaganda remiasi plačiai visuomenėje paplitusiais įsitikinimais ir, savo ruožtu, toliau skatina šiuos naratyvus. Pavyzdžiui, bendras Estijos ir Ukrainos tyrimas, kuriame analizuojamas 2014–2018 m. per tris didžiausius Rusijos televizijos kanalus transliuotas turinys, rodo, kad net 85 proc. reportažų apie Europą buvo neigiami. Ukrainos atveju neigiamų reportažų santykis siekia net 90 proc.
Režimo propagandistų disciplinuotumą rodo tai, kad didžioji dalis neigiamų pranešimų apsiriboja keliais supaprastintais naratyvais. Pasak Rusijos propagandos, Europą alina terorizmas, protestai, silpnos institucijos ir moralinė degradacija. Todėl vidutinis rusas jaučia pareigą „įvesti tvarką“ Europoje. Kalbant apie Ukrainą, naratyvai yra panašūs, tačiau šiuo atveju šalis vaizduojama kaip fašistų valdoma žlugusi valstybė. Toks turinys dehumanizuoja vidutinį europietį. Jis nesulaukia rimtesnio pasipriešinimo Europos nuosmukiu įtikėjusioje Rusijos visuomenėje.
Nėra abejonių, kad Rusijos žmonės remia karą prieš Ukrainą. Autoritariniai režimai gali lengvai manipuliuoti statistiniais duomenimis, tačiau daugybė nepriklausomų apklausų liudija apie tvirtą Rusijos gyventojų pritarimą karui – 2022 m. kovo ir balandžio mėnesiais ji siekė nuo 70 iki 83 proc. Prieš prasidedant plataus masto karui atlikta CNN apklausa parodė, kad 50 proc. rusų pritarė kariniams veiksmams prieš Ukrainą. Kaip rodo „Levados centro“, vienintelės nepriklausomos Rusijos sociologinės organizacijos, duomenys, 2014 m. 86 proc. rusų palaikė Krymo aneksiją. Nuo 2014 m. pusiasalyje apsilankė 48 mln. rusų, taip pademonstravę savo panieką tarptautinei teisei ir teritorinio vientisumo principui.
Be to, praėjusį rudenį atlikto tyrimo duomenimis, 62 proc. Rusijos gyventojų mano, kad įvykiai šalyje klostosi teisinga linkme. Šis tyrimas taip pat atskleidė, kad 61 proc. rusų pritarė dalinei mobilizacijai, o 63 proc. palaikė Rusijos oro ir raketų smūgius Ukrainos civilinei energetikos infrastruktūrai. Daugelis stebėtojų ir toliau abejoja tokiais statistiniais duomenimis, aiškindami, kad šie skaičiai yra susiję su ribojančia politine aplinka Rusijoje. Tačiau abejojantiems galima pateikti dar vieną su karu nesusijusią apklausą. 2022 m. rugpjūtį paklausti apie vakarietiškas vertybes ir civilizaciją 60 proc. rusų respondentų teigė nematantys jose jokios vertės, 26 proc. pavadino jas „žalingomis“ ir tik 2 proc. jas palaikė.
Paprasto ruso portretas
Dar vienas būdas suprasti, kad tai nėra vien V. Putino karas, yra paanalizuoti konkrečius piliečių palaikymo pavyzdžius. Kaip ir bet kokio kito tokio masto konflikto atveju, Rusijos agresiją skatina tylus visų visuomenės grupių, ne tik ginkluotųjų pajėgų, pritarimas arba aktyvi parama. Rusijos biurokratai ir vadinamieji ekonominiai „technokratai“, didžiąją dalį kurių Vakarai manė esant liberalais, užtikrina sklandų valstybės mechanizmo veikimą. Tuo tarpu daugelis Rusijos kultūros veikėjų ir įžymybių atvirai sveikina režimo veiksmus ir renka lėšas karui.
Galima teigti, kad didelės elito dalies veiksmai nebūtinai atitinka eilinių piliečių nuomonę. Tačiau, norint įsitikinti, kad Rusijos karių žmonos ir motinos skatina juos prievartauti, kankinti ir žudyti civilius gyventojus, ypač moteris, tereikia susipažinti su daugybe Ukrainos ir jos Vakarų partnerių žvalgybos tarnybų perimtų telefoninių pokalbių. Nesuskaičiuojami atvejai, kai rusų moterys ragina savo vyrus ir sūnus grobti eilinių ukrainiečių buitinę techniką, drabužius ir papuošalus, atsispindi galybėje ukrainietiškų memų. Tuo tarpu Rusijos socialinių tinklų vartotojai neslepia džiaugsmo ir triumfo po kiekvieno masiškesnio oro smūgio prieš Ukrainos civilius gyventojus.
Vokietijos atvejis: praeities pamokos
Kalbėdami apie kolektyvinę rusų kaltę, apžvalgininkai dažnai ją lygina su kolektyvine vokiečių kalte po Antrojo pasaulinio karo. Pokario „denacifikacijos“ procese vokiečiai buvo suskirstyti į penkias atsakomybės kategorijas: išteisintieji, simpatizavusieji, nereikšmingai kalti, kaltieji ir pagrindiniai kaltininkai. Kol teismai vykdė teisingumą, tarp teologų ir filosofų vyko daug įdomesnė diskusija.
Diskusiją iniciavo žymūs vokiečių pamokslautojai, 1945 m. šokiravę visuomenę savo pareiškimu, kad visa vokiečių tauta turėtų būti pripažinta kalta, nes nieko nedarė, tylėjo ir vengė atsakomybės. Jų požiūrį puikiai apibendrina posakis „das Nichtstun, das Nichtreden, das Nicht-Verantwortlich-Fühlen“. Vėliau vokiečių filosofas Karlas Jaspersas įtikinamai rašė apie kaltės, peržengiančios baudžiamąją ar moralinę atsakomybę, sampratą. Jo manymu, galima jausti „politinę kaltę“ už tai, kad esi nusikaltimus vykdančios šalies pilietis, arba „metafizinę kaltę“ už tai, kad aktyviai nesipriešinai tokiems nusikaltimams. Galiausiai kolektyvinės atsakomybės už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui principą išpopuliarino Hannah Arendt darbai, padėję suformuoti Vakarų politiką pokario Vokietijos atžvilgiu.
Nacistinės Vokietijos ir dabartinės Rusijos atvejai nėra visiškai analogiški. Pavyzdžiui, paimkime šių šalių visuomenės prieigą prie informacijos. Rusijos gyventojai turi prieigą prie tikros žurnalistikos internete, tiek aukštos kokybės Vakarų, tiek Ukrainos žiniasklaidoje, neretai turinčioje ir resursų rusų kalba. Dėl 21 a. technologinės pažangos pasipriešinti propagandai šiandien yra kur kas paprasčiau nei 20 a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje. Jei vokiečiams buvo pripažinta kolektyvinė kaltė paklusnumui ir masių kontrolei itin palankiomis politinėmis aplinkybėmis, kodėl rusai neturėtų būti pripažinti kaltais po to, kai tyliai stebėjo, kaip režimas stiprėja ir vykdo nusikaltimus Čečėnijoje, Sakartvele, Sirijoje ir Ukrainoje?
Rusų nuolat kartojamas argumentas, kad visuomenė paprasčiausiai neturi veiksmingų pilietinių ar teisinių gynybos priemonių prieš valstybę, yra nenuoširdus. Jis neatsižvelgia į faktą, kad V. Putinas nebuvo toks galingas, kai daugiau nei prieš du dešimtmečius atėjo į valdžią. Rusijos visuomenės tylėjimas arba aktyvi parama nuo pat pradžių augino jo pasitikėjimą savimi ir sudarė sąlygas įtvirtinti savo valdžią. Iš prezidento posto pasitraukus Borisui Jelcinui, V. Putinas paveldėjo palyginti atvirą politinę sistemą. Rusijos visuomenė turėjo kvazidemokratinių priemonių daryti įtaką sprendimų priėmimui, tačiau praktiškai neprotestavo, pradėjus sistemingai šias laisves varžyti.
Apatija yra bene didžiausias režimo nusikaltimų skatulys. Apolitiškumas, nenoras užimti pilietinę poziciją ir pasmerkti savo valdžios nusikaltimus yra asmeninis pasirinkimas. Tylus visuomenės pritarimas buvo vienas iš pagrindinių V. Putino sąjungininkų.
Vakarų reakcija
Laikantis įsitikinimo, kad už Rusijos karą prieš Ukrainą atsakingas vien V. Putinas, didėja rizika, kad panašūs nusikalstami karai kils ir ateityje. Norėdami to išvengti ir pasiekti reikšmingą atskaitomybę, Vakarų politikos formuotojai turi spręsti giliai įsišaknijusio Rusijos gyventojų šovinizmo problemą.
Tai bus nelengva užduotis, tačiau Vakarai jau žengė šiuo keliu. Vizų išdavimo sustabdymas ir kiti imigracijos taisyklių apribojimai, kuriuos taiko dauguma ES valstybių narių, yra žingsnis teisinga linkme. „Auksinių vizų“ investuotojams pardavimo apribojimas arba visiškas sustabdymas taip pat yra gera pamoka, leidžianti suvokti, kad negalima remti nusikalstamų karų ir toliau mėgautis prabangiu gyvenimu Europos pakrantėse arba pirkti demokratinių šalių pilietybę.
Kai kurios ekonominės sankcijos taip pat turėjo holistinį poveikį Rusijos visuomenei, pavyzdžiui, kai kuriems Rusijos bankams buvo uždrausta naudotis SWIFT sistema, o fiziniams asmenims – atlikti tarptautines finansines operacijas. Vakarų šalių sprendimas uždaryti savo oro erdvę Rusijos orlaiviams ir apriboti savo oro linijų bendrovių skrydžius per Rusijos oro erdvę taip pat rodo, kad Vakarai supranta kolektyvinės kaltės sąvoką, net jei jiems trūksta politinės drąsos tai pasakyti garsiai.
Neišvengiamas Rusijos perkūrimas
Vis dėlto Rusijos visuomenės laukia ilgesnis kelias į vidines transformacijas, kurios privalo įvykti, kad Ukraina ir daugelis NATO šalių galėtų jaustis saugios jos kaimynystėje. Akivaizdu, kad net ir pralaimėjusi karą bei nustumta atgal prie 1991 m. tarptautiniu mastu pripažintų sienų su Ukraina, Maskva nepatirs visiškos kapituliacijos ar užsienio valstybių okupacijos, kaip pokario Vokietija. Nepaisant to, Vokietijos pavyzdys aiškiai rodo, kad tokiems visuomenės pokyčiams reikalingas kelių kartų pasikeitimas ir tai ne visada jie duoda norimą rezultatą. 20 a. šeštojo dešimtmečio viduryje trečdalis Vokietijos gyventojų žydų žudymą laikė pateisinamu. Kaip savo garsiajame veikale „Pokaris“ rašo Tony Judtas, šeštajame dešimtmetyje kaltę jautė tik 5 procentai Vakarų Vokietijos gyventojų. Tai nesuteikia didesnių vilčių, kalbant apie Rusijos visuomenės psichikos pokyčius trumpuoju laikotarpiu.
Nors išoriniai veiksniai, tokie kaip ekonominės sankcijos ir politinė izoliacija, yra būtinos Vakarų atgrasymo priemonės, mažai tikėtina, kad jie taps lemiamais, siekiant reikšmingų geopolitinių pokyčių ir kitokios Rusijos nei ta, kurią pažįstame šiandien. Istorija rodo, kad esminės vidaus politinės permainos Rusijos okupuotuose kraštuose visada kildavo iš vidaus. Tai pasakytina ir apie 1904–1905 m. revoliuciją, ir apie bolševikų perversmą, ir apie Sovietų Sąjungos žlugimą. Istorija paprastai turi nenuginčijamas trajektorijas ir tendencijas, įkūnijančias tam tikrą Zeitgeist. Neabejotina, kad imperijų epocha yra 20 a. reliktas ir Rusijai, kaip 21 a. imperijai, lemta eiti transformacijos keliu. Kokią formą įgaus šis procesas ir kokie vidiniai pokyčiai jį paskatins, kol kas nėra aišku, tačiau Vakarai jau dabar turėtų ruoštis įvairiems scenarijams. Rimtas planas nenumatytiems atvejams būtų esminė priemonė, kuri neleistų greitiems pokyčiams Rusijoje mūsų užklupti nepasiruošusių. Šis planas turėtų bandyti atsakyti į klausimą, kokia politika galėtų padėti pakeisti giliai įsišaknijusius Rusijos žmonių įsitikinimus. Juk tai ir yra tikrasis Rusijos grėsmės šaltinis.
Lesia Ogryzko vadovauja Gynybos strategijų centro Analitikos ir strategijos patarėjų skyriui. Anksčiau ji dirbo Jungtinėse Tautose, Ukrainos Vyriausybėje, padedant šaliai įgyvendinti demokratines reformas, prisidėjo prie humanitarinės pagalbos teikimo karo sąlygomis.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
