Nepaisant visų sunkumų, Ukraina toliau tęsia kontrpuolimą, o aktyvios kovos rodo, kad ukrainiečių ginkluotosios pajėgos „ieško proveržio“, – antradienį žiniasklaidai sakė JAV Nacionalinio saugumo tarybos atstovas Johnas Kirby.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Voice of America“ originalus kūrinys.
Nauja Jungtinės Karalystės Karališkojo gynybos ir saugumo studijų instituto ataskaita atskleidžia, kad kontrpuolimo išvakarėse Vakarų lyderiai „per ilgai dvejojo perduoti svarbiausius ginklus“. Todėl Rusija turėjo laiko sukurti kelias gynybos linijas, sudarytas iš dešimčių tūkstančių minų ir plataus gynybinio tinklo.
Tokio vertinimo atmosferoje „Voice of America“ kartvelų tarnyba kalbėjosi su į atsargą išėjusiu JAV armijos generolu leitenantu Douglasu Lute`u, kuris 2013–2017 m. ėjo JAV nuolatinio atstovo prie NATO pareigas. Pokalbyje aptartas Ukrainos kontrpuolimo progresas ir ukrainiečių ginkluotės poreikiai.
Interviu buvo redaguotas dėl sklandumo.
– Pasak stebėtojų, Ukrainos kontrpuolimas progresuoja lėtai ir patiria didelių netekčių. Karybos ekspertai atkreipia dėmesį ir į didelį nekantrumą bei spaudimą Vakaruose. Kaip jūs vertinate kontrpuolimo eigą? Ko dabar Ukrainai reikia?
– Ukrainos kontrpuolimas susiduria su didžiausiu taktiniu iššūkiu, kokį tik galima įsivaizduoti. Jis turi įveikti įtvirtintą gynybą. Įsivaizduokite vieną po kito einančius minų laukus, kliūtis, griovius, tankų spąstus, sukurtas tiesioginės ugnies linijas, artilerijos sistemas, kurias remia Rusijos atakos sraigtasparniai.
Tai sunkiausia taktinė užduotis. Jei tai reikėtų padaryti amerikiečių daliniams, tai pasiekti būtų įmanoma tik turint dominuojančią artileriją, bet ukrainiečiai to neturi. Ir reikėtų turėti pranašumą ore, kontroliuoti oro erdvę mūšio lauke, ukrainiečiai to taip pat neturi.
Todėl nerealu tikėtis, kad ukrainiečiai padarys mūšio lauke kažką, ko amerikiečių kariai nė nemėgintų daryti. Mūsų lūkesčiai turi būti realistiniai ta prasme, kad progresas bus lėtas, bet ir ta prasme, kad bus netekčių Ukrainos pusėje, nes jie neturi reikiamų pajėgumų.
Pavyzdžiui, ukrainiečiai neturi pakankamai išminavimo įrangos. Jiems reikia inžinerinės įrangos, kad prasibrautų pro minų laukus. Čia rezultatas bus pasiektas išminavus laukus. Prasiveržimas pro šiuos laukus yra gerokai lėtesnis, nei mes galėjome viltis. Todėl manau, kad reikia realizmo, kai vertiname, ką ukrainiečiai turi padaryti ir kaip greitai jiems gali pasisekti.
– Neseniai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasakė, kad „karas grįžta į Rusiją“. Kaip, jūsų nuomone, per pastaruosius 18 mėnesių Vakaruose pasikeitė požiūris į Ukrainos atakas prieš Rusijos teritorijas, ir ko reikia Ukrainai, kad ji laimėtų karą?
– Ukraina davė įsipareigojimą JAV ir kitoms NATO valstybėms, kad jų suteiktos ginklų sistemos nebus naudojamos atakoms prieš Rusijos teritorijas. Ir Ukraina to susitarimo laikėsi. Ji nenaudoja vakarietiškų ginklų smogti Rusijos teritorijai.
Tai netaikoma neteisėtai okupuotoms Ukrainos teritorijoms. Pavyzdžiui, Juodosios jūros laivynas yra dislokuotas Kryme, kuris yra suvereni Ukrainos teritorija. Laivynas ginkluojasi, plaukia į Juodąją jūrą ir leidžia sparnuotąsias raketas į civilinius taikinius Ukrainoje. To negalima leisti, tai yra tarptautinės teisės pažeidimas. Tačiau mes iki šiol neleidome Ukrainai suduoti smūgių, kurie būtų neleidę Rusijai vykdyti apšaudymų (iš Juodosios jūros). Juodosios jūros laivynas tėra vienas pavyzdžių, nes tai Ukrainos teritorija.
Karinės logikos nesuteikti Ukrainai galimybių smogti atgal nėra. Jei pažvelgsite į Jungtinių Tautų chartijos 51-ąjį punktą, jis ragina visas JT nares suteikti būtinąją pagalbą, kad kitos narės galėtų apsiginti. To dabar Ukrainai ir reikia.
– Ekspertai sako, kad Ukraina sulaukė pakankamai pagalbos, jog galėtų tęsti kovą, bet nepakankamai laimėti. Jūsų nuomone, ko dabar labiausiai reikia Kyjivui?
– Mes turime duoti Ukrainai tai, ko jie prašo. Jie reguliariai pateikia karinių prašymų ir pajėgumų sąrašus. Kas tuose sąrašuose?
Pirmiausia, reikia užtikrinti jau perduotai įrangai būtiną paramą ir remontą. Šarvuotos kovos mašinos, artilerijos sistemos ir kt. nėra amžinos. Joms reikia paramos ir ji labai svarbi.
Antra, reikia artilerijos amunicijos. Neseniai JAV priėmė svarbų sprendimą perduoti kasetinių šaudmenų artilerijos sistemoms, kurias jau nusiuntėme Ukrainai. Tai svarbu, nes šių šaudmenų yra ir jie gali būti pristatyti nedelsiant.
Prie viso to Ukraina aiškiai pasakė, kad nori gauti ilgesnio nuotolio taikliašaudžių sistemų, tokių kaip ATACMS. Kodėl? Nes Ukraina nori pajėgti smogti Rusijos vadovavimo ir kontrolės taškams, Rusijos logistikos mazgams, transporto tinklams okupuotoje Ukrainos teritorijoje.
Būtina perduoti ir F-16, kartu mokant ukrainiečių pilotus. Karas vyksta jau 18 mėnesių. Ir, atvirai, Ukraina neturi karinio potencialo, būtino pergalei. Todėl čia norėčiau matyti agresyvesnę poziciją (suteikiant paramą Ukrainai).
– Vakaruose yra manančių, kad Putinas žaidžia ilgą žaidimą, testuoja Vakarų lyderių kantrybę, galbūt bando sulaukti „Ukrainos nuovargio“, sukurti dar vieną įšalusį konfliktą, išlaikyti Ukrainą tarp karo ir taikos. Kaip jūs vertinate Ukrainos sąjungininkų pozicijas?
– Būtent, manau, kad Putinas žaidžia ilgą žaidimą. Jis viliasi, kad Vakarai praras koncentraciją, juos atitrauks politiniai įvykiai pačiuose Vakaruose. Pavyzdžiui, kitąmet JAV vyksianti prezidento rinkimų kampanija ir nuovargis dėl tokios didelės finansinės bei karinės paramos.
Tikiu, kad geriausias atsakymas Putinui buvo praėjusį mėnesį Vilniuje įvykęs NATO viršūnių susitikimas. Jis parodė kelis svarbius rezultatus. Pirmiausia, susitikimo paraštėse G7 lyderiai susitiko ir susitarė suteikti Ukrainai tiek pagalbos, kiek jai reikės, dvišaliais susitarimais.
Artimiausiais mėnesiais aš labai akylai stebėsiu, ar G7 valstybės iš tiesų formalizuos šiuos susitarimus į ilgalaikę ekonominę bei karinę pagalbą Ukrainai. Jei taip, šie susitarimai bus kodifikuoti, tai Putinui ilgalaikiame žaidime bus labai stiprus smūgis.
Manau, kad NATO viršūnių susitikime Vilniuje buvo pabrėžtas prioritetas dvigubinti karinę paramą Ukrainai, kad ji galėtų laimėti šį karą. Kad karas nevestų į įšalusį konfliktą, bet vestų prie Rusijos pralaimėjimo.
