Padalinta Vokietija įstojo į NATO, kodėl Ukraina negali to padaryti?

1955 m. Vakarų Vokietija tapo NATO nare. Tuo metu šalis buvo atskirta nuo rytinės Vokietijos dalies, kuri buvo Sovietų Sąjungos įtakos zonoje. Kai kurių analitikų teigimu, šis precedentas rodo, kad į Aljansą galėtų būti priimta ir Ukraina, nors dalis jos teritorijos yra okupuota Rusijos.

Dar prieš viršūnių susitikimą Vilniuje Vakarų šalių spaudoje ir analitikų tinklaraščiuose atsirado nemažai publikacijų, raginančių NATO lyderius oficialiai pakviesti Ukrainą tapti Aljanso nare.

Jų teigimu, dabartinė Rusijos okupacija ir faktinė Krymo ir kitų Ukrainos rytinių teritorijų kontrolė neturėtų trukdyti Kyjivui prisijungti prie NATO. Aiškinta, kad Aljansas turėtų elgtis su Ukraina taip, kaip elgėsi su Šaltojo karo laikų padalinta Vokietija, Vakarų Vokietijai buvo leista tapti NATO nare.

Saugumo garantijos

Po nacistinės Vokietijos pralaimėjimo ir kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare šalis buvo demilitarizuota, o keturios sąjungininkės – JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga – padalino ją į okupacines zonas.

Įtampai tarp sąjungininkių augant, 1949 m. trys vakarinės zonos buvo sujungtos į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR, Vakarų Vokietiją), o sovietai savo administruojamoje dalyje įkūrė Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR, Rytų Vokietiją).

Vakarų Vokietija, valdant pirmajam kancleriui Konradui Adenaueriui, tapo nepriklausoma ir ekonomiškai stipria valstybe, o Rytų Vokietija išliko Sovietų Sąjungos satelitu, kurį valdė Vieningoji socialistų partija ir kurios teritorijoje buvo įsikūrusios sovietų karinės bazės ir daugiau nei 300 tūkst. karių.

1950 m. prasidėjus Korėjos karui, JAV ir jos sąjungininkės ėmė nerimauti, kad Sovietų Sąjunga gali užpulti Vakarų Europą. Vašingtonas paragino iš naujo apginkluoti Vakarų Vokietiją, kad ši taptų atsvara sovietams ir juos atgrasytų. K. Adenaueris taip pat rimtai vertino grėsmes iš Rytų ir prašė sąjungininkų išplėsti saugumo garantijas Vakarų Vokietijoje.

Nors siekiui atkurti Vokietijos kariuomenę iš pradžių priešinosi Prancūzija, 1954 m. sąjungininkės pasirašė Paryžiaus susitarimus, jie nutraukė Vakarų Vokietijos okupaciją ir leido šaliai įstoti į NATO.

Šalis NATO nare tapo 1955 m. gegužę, pasibaigus ratifikavimo procesui visose Aljanso valstybėse, o tų pačių metų lapkritį VFR oficialiai įkurtas bundesveras – šalies ginkluotosios pajėgos. Pagal šalių susitarimus, sąjungininkai Vakarų Vokietijoje taip pat dislokavo NATO gynybai skirtas pajėgas.

Kaip aiškina Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos (LSE) istorijos profesorius Piersas Ludlowas, Vakarų Vokietijos stojimas į NATO buvo reikšmingas žingsnis, bet tuometėse diskusijose jį užgožė šalies ginklavimosi klausimas.

„1949–1955 m. ginčas kilo dėl to, ar naujai sukurtai Vokietijos Federacinei Respublikai turėtų būti leista turėti kariuomenę, o ne dėl to, ar šaliai turėtų būti leista įstoti į NATO“, – portalui LRT.lt sakė profesorius.

Pasak jo, to meto aplinkybėmis sąjungininkai sutiko, kad Vokietijos kariuomenė turėtų būti atkurta kaip tarptautinės struktūros dalis, kuri užkirstų kelią jai vėl kelti grėsmę savo kaimynams.

„Taigi, pagrindinis klausimas buvo, kokia turėtų būti ši struktūra. Amerikiečiai pirmenybę teikė NATO, tačiau ypač prancūzai baiminosi, kad NATO bus per silpna, todėl siūlė naująsias Vokietijos pajėgas įtraukti į Europos kariuomenę, kurią, kaip jie tikėjosi, galėtų kontroliuoti. Dėl to ketverius metus buvo bandoma sukurti Europos gynybos bendriją, bet ją galiausiai atmetė ją pasiūliusios šalies – Prancūzijos – parlamentas“, – dėstė P. Ludlowas.

Istorikas pabrėžia, kad dabartinės diskusijos dėl Ukrainos narystės NATO gerokai skiriasi nuo to meto ginčų dėl Vakarų Vokietijos.

„Niekas nesijaudina, kad pati Ukraina galėtų kelti grėsmę savo kaimynams. (...) Vietoj to diskutuojama apie Ukrainos apsaugą ir apie tai, ar priėmus šią šalį į NATO nebūtų priartinta tiesioginė NATO ir Rusijos konfrontacija“, – teigė jis.

Netinkamas precedentas

Nors Vakarų Vokietija NATO nare tapo be Rytų Vokietijos, tačiau niekada neatsisakė siekio suvienyti šalį, galiausiai jis buvo įgyvendintas po Berlyno sienos griūties 1989 m. Po šalies suvienijimo visa jos teritorija automatiškai tapo Aljanso dalimi.

Toks Vakarų Vokietijos modelis, kai kurių analitikų ir politikų manymu, galėtų tapti pagrindu Ukrainai įstoti į NATO, net jei dalis jos teritorijos iš pradžių liks okupuota Rusijos.

Taip siekiama įtikinti Vakarų, ypač Vokietijos ir JAV, lyderius, kurie teigia, kad neįmanoma priimti Ukrainos į NATO, kol jos teritorijoje tebevyksta Rusijos pradėtas plataus masto karas, nes būtų sunku apibrėžti 5-ojo straipsnio taikymo sritį, o tai keltų grėsmę visam Aljansui.

Visgi nenoras priimti Ukrainos į NATO, kol šalyje vyksta karas, suteikia Vladimirui Putinui pretekstą tęsti savo agresiją ar siekti įšaldyti konfliktą, teigia ekspertai, anot jų, galimų sprendimų reikia ieškoti istorijoje.

„Turime precedentų praeityje, kaip spręsti tokio pobūdžio problemas. Vokietija įstojo į NATO 1955 m., (...) bet, kaip visi žinome, tuo metu Vokietija buvo padalinta į Vakarų ir Rytų Vokietiją“, – „Atlantic Council“ diskusijoje birželį sakė buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas.

„Kai Vokietija įstojo į NATO, buvo aiškiai nurodyta, kad 5-asis straipsnis taikomas tik Vakarų Vokietijos Vyriausybės Bonoje kontroliuojamai teritorijai. Lygiai tokią pačią formulę galėtume taikyti ir kalbėdami apie Ukrainą“, – pridėjo jis.

Argumento šalininkai aiškina, kad prisijungimas prie NATO Ukrainai suteiktų garantijų, kad Rusija nesiverš gilyn į jos teritoriją, o anksčiau okupuotos šalies teritorijos taptų Aljanso dalimi, jei Kyjivui pavyktų jas atsiimti, kaip įvyko Vokietijos atveju.

Visgi istorikas P. Ludlowas pabrėžia, kad analogija nėra „tiksli ar naudinga“, nes dabartinė Ukraina iš tikrųjų kariauja su priešu, o Vakarų Vokietija, nors ir buvo padalinta ir oficialiai atsisakė teritorijų, kurias laikė savomis, tuo metu nedalyvavo aktyviame konflikte.

„Todėl NATO sutarties 5-asis straipsnis, pagal kurį bet kurios NATO narės užpuolimas yra visų narių užpuolimas, Vakarų Vokietijoje niekada nebuvo oficialiai pradėtas taikyti. O štai dabartinė padėtis Ukrainoje reikštų, kad 5-asis straipsnis būtų aktyvuotas iš karto (šaliai įstojus į NATO – LRT.lt)“, – aiškino LSE profesorius.

Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vakarų Vokietija 1955 m. turėjo kai ką, ko šiandien neturi Ukraina, – aiškiai apibrėžtas ir stabilias po Antrojo pasaulinio karo sutartas sienas. Todėl teritorija, kurioje galiojo 5-asis straipsnis, nekėlė abejonių. Ukrainos atveju Kyjivo ir Maskvos kontroliuojamų teritorijų ribos keičiasi beveik kiekvieną dieną, priklausomai nuo padėties fronte, o tokią teritoriją NATO ginti būtų labai sunku.

JAV istorikė Mary Sarotte taip pat pabrėžia, kad „saugumo garantijos yra neatsiejamos nuo fiksuotų sienų“.

„Tačiau Ukrainos kontrolės linija nuolat juda. Būtų sunku nustatyti, kokią teritoriją 5-asis straipsnis apimtų bet kurią dieną, valandą ar minutę“, – rašo istorikė „Foreign Affairs“ publikacijoje. Pasak jos, NATO kertinis straipsnis tokiu atveju taptų nuolatinių diskusijų objektu, o tai susilpnintų Aljansą.

Be to, kaip aiškina istorikė, norėdama prisijungti prie NATO ir užsitikrinti sąjungininkų saugumo garantijas, VFR turėjo atsisakyti bet kokio galimo „jėgos panaudojimo“ siekiant suvienyti Vakarų ir Rytų Vokietiją ar bent kiek perbraižyti valstybių sienas. Berlyno sienos griūtis ir Vokietijos suvienijimas, dėl kurio rytinė šalies dalis taip pat atsidūrė po NATO saugumo skėčiu, įvyko be kraujo praliejimo, tam buvo palankios istorinės aplinkybės.

Tačiau tai neveiktų Ukrainoje, jos lyderiai ne kartą pabrėžė, kad sieks atsikovoti visas užimtas šalies teritorijas, įskaitant Krymą, o rusai jų taikiai neatiduos.

„Kyjivas patirtų panašų spaudimą atsisakyti visų karinių bandymų susigrąžinti prarastą teritoriją, nes tokiu atveju rizikuotų ne tik jis, bet ir visi sąjungininkai. Trumpai tariant, šis modelis priverstų Ukrainą spręsti karčią problemą žiauraus karo metu: kas svarbiau – narystė NATO ar viltis atgauti teritoriją?“ – aiškina M. Sarotte.

Pasak istorikų, Vokietija jau buvo padalinta, kai VFR buvo priimta į NATO. Ukrainos atveju tai galėtų reikšti atvirkštinį procesą – šalies padalinimą į Rytų ir Vakarų Ukrainą mainais už pastarosios narystę Aljanse. Panašu, kad ir pats Kyjivas nenorėtų tokio scenarijaus, kuris reikštų, kad dalis šalies teritorijos ir milijonai gyventojų ilgam laikui liktų Rusijos gniaužtuose.

„Tai parodo, kad apie istorinius pavyzdžius, kuriais remiamasi šiuolaikinėse diskusijose, žinoma ar suprantama palyginti nedaug“, – sakė P. Ludlowas.