Putino neišgirstas Prigožinas keliasi į Baltarusiją – ar tai grėsmė Lietuvai?

Šeštadienį „žygis“ į Maskvą „Wagner“ samdiniams baigėsi kelione į Minską. Neteisėtas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tikina, kad samdinių pajėgos įsikurs Baltarusijoje ir apmokys šios šalies kariuomenę. Galimas samdinių persikėlimas į Lietuvos kaimynystę gali padidinti hibridinių grėsmių ir sabotažų galimybę.

Po šeštadienio sumaišties Rusijoje klausimų tik daugėja, kaip toliau vystysis „Wagner“ įkūrėjo Jevgenijaus Prigožino ir Rusijos prezidento ginčas.

„Tai tik pradžia“, – LRT.lt sakė Europos politikos analizės centro (CEPA) Rusijos analitikė Olga Lautman ir pabrėžė, kad V. Putino sostas vis labiau klibės, o visa Rusija gali artėti prie visiškos suirutės šalies viduje.

Putinas ragelio nepakėlė

Nepriklausomo portalo „Meduza“ šaltiniai Kremliuje sekmadienį teigė, kad J. Prigožinas vykdydamas savo „teisingumo žygį“ esą bandė šeštadienį susisiekti su V. Putinu deryboms, tačiau Rusijos prezidentas nepanoro su juo bendrauti. Kaip tarpinis variantas diskusijoms buvo pasirinktas A. Lukašenka – Kremliaus pasiuntinys, kuris sutaria ir su J. Prigožinu, ir yra vienas patikimiausių V. Putino bendražygių.

A. Lukašenka šeštadienį per savo spaudos tarnybą skelbė, kad jo pastangos nenuėjo veltui ir taikos derybose pavyko pasiekti tai, ko labiausiai reikėjo „šaliai sunkiu metu“ – taikaus sprendimo tarp J. Prigožino ir V. Putino.

Buvęs Baltarusijos diplomatas Pavelas Slunkinas portalui LRT.lt nurodė, kad žvelgiant į šeštadienio įvykių grandinę dabar galima matyti, kad Rusijos prezidentas šeštadienio rytą pats paskambino A. Lukašenkai, kuris pasisiūlė padėti spręsti sudėtingą situaciją.

„Prigožinui reikėjo kažko iš aukštų pozicijų, todėl Lukašenka pamatė puikią galimybę Putino vardu sudalyvauti derybose ir už tai, galima tikėtis, iš Rusijos prezidento gaus paramos – tiek politinės, tiek ekonominės“, – pažymi P. Slunkinas.

Jis mano, kad nors A. Lukašenka ir negali patarti ar nurodinėti V. Putinui, kaip elgtis, tačiau tai jam suteiks ilgalaikės naudos ir pasitikėjimo taškų iš V. Putino.

Tai galėjo būti ne vienintelis neteisėto Baltarusijos prezidento tikslas. Vakarų žiniasklaidoje A. Lukašenka dabar pristatomas kaip derybininkas, mediatorius, kurį išklauso ne tik V. Putinas, bet net J. Prigožinas. P. Slunkino teigimu, Vakarai dabar gali pagalvoti, kad netgi Ukrainos karo derybose ir vėl galima bandyti panaudoti A. Lukašenkos „mediaciją“, nors tai būtų visiškai neteisingas sprendimas.

„Taigi Lukašenka gali vėl pasirodyti pozityviau, ypač dėl to, kad jo kariuomenė vis dar neįsitraukia į karą. Kai kas Vakaruose gali pagalvoti, kad tokie veiksmai įrodo, kad A. Lukašenka turi kažkokią autonomiją bei gali suvaidinti svarbų vaidmenį galimose Rusijos ir Ukrainos derybose“, – tikina Baltarusijos ekspertas.

Kariaus prieš NATO?

Teigiama, kad derybose su J. Prigožinu buvo sutarta, jog norintieji „Wagner“ samdiniai gali prisijungti prie Rusijos kariuomenės, pats J. Prigožinas išvyko į Baltarusiją. Jiems visiems nebus skiriamos bausmės, nors savo kalboje V. Putinas kalbėjo apie atpildą išdavikams. Antradienį FSB patvirtino, kad susitarimai vykdomi toliau ir tyrimas dėl J. Prigožino ir „Wagner“ veiksmų oficialiai nutrauktas.

Pirmadienį Baltarusijos opozicijos kanaluose pasirodė informacija, kad esą Baltarusijoje bus statomos kelios karinės bazės, kuriose įsikurs atvykę „Wagner“ samdiniai. Pats J. Prigožinas savo pirmame komentare po maišto sakė, kad „Aliaksandras Lukašenka ištiesė ranką ir pasiūlė sprendimus dėl tolesnės „Wagner“ veiklos teisėtoje jurisdikcijoje“.

Ekspertai sutinka, kad „Wagner“ įsikūrimas Baltarusijoje galėtų padidinti įtampą regione, o hibridinių grėsmių lygis dar labiau išaugtų. Tačiau tai taip pat priklausytų ir nuo to, kokiu tikslu „Wagner“ būtų Baltarusijoje. A. Lukašenka antradienį tikino, kad „Wagner“ treniruos Baltarusijos kariuomenę, o dėl samdinių buvimo „baimintis neverta“.

„Žmonės nesupranta, kad mes elgiamės pragmatiškai. Jei jų vadai atvyks pas mus ir padės, (...) tai patirtis. Puolamieji daliniai yra fronto linijoje. Jie mums pasakys, kas dabar aktualu. Papasakos apie ginklus: kurie veikė gerai, kurie ne. Ir apie taktiką, ginkluotę, kaip pulti, kaip gintis. Tai neįkainojama. Turime tai priimti iš vagneriečių“, – kalbėjo A. Lukašenka, kurį citavo jo spaudos tarnyba.

„Mes neturime ko bijoti, mūsų akys atviros“, – aiškino Baltarusijos lyderis.

O. Lautman nemano, kad „Wagner“ su Baltarusijos pajėgomis kartu ryžtųsi, pavyzdžiui, pradėti karą su NATO šalimis – Lietuva, Lenkija ar Latvija, – tačiau neatmestina, kad jų siekis būtų sukelti Baltijos valstybėse daugiau sąmyšio.

„Ar jie gali surengti sabotažo akcijas? Taip. Ar jos būtų sėkmingos? Ne, nes Baltijos šalys pirmauja Rusijos surengtų atakų atrėmime“, – įsitikinusi CEPA ekspertė.

Tuo metu P. Slunkinas išskiria galimybę „Wagner“ prisidėti organizuojant neteisėtos migracijos srautus į Lietuvą, kokius jau yra rengusi Baltarusija, o pagrindiniu taikiniu trumpoje perspektyvoje galėtų būti Vilniuje vykstantis NATO viršūnių susitikimas.

„Bet tai galėtų vykti tik tuo atveju, jei „Wagner“ samdiniai taptų kaip nors tiesiogiai priklausomi nuo Lukašenkos ir Baltarusijos gynybos ministerijos“, – priduria P. Slunkinas.

Grėsmė pačiam Lukašenkai

Kitai kaimynei – Ukrainai – grėsmė kyla panašiu lygiu, nes ekspertai abejoja, kad bus ryžtingai imamasi puolimo iš Baltarusijos veiksmų, nes šiuo metu Kyjivas yra labiau pasiruošęs tokiai galimybei. Tai savaitgalį pabrėžė ir Ukrainos atstovai, kurie teigė, kad bent kol kas tokia puolimo kryptis yra mažai tikėtina.

Tačiau P. Slunkinas atkreipia dėmesį, kad pats A. Lukašenka gali būti nepatenkintas situacija, kai tūkstančiai jo nevaldomų samdinių laisvai galėtų judėti po šalį ir kelti jam grėsmę. Nors paties A. Lukašenkos ir J. Prigožino santykiai įvardijami kaip pakankamai draugiški.

„Jei Prigožinui bus leista likti Baltarusijoje ir valdyti savo kariuomenę, tai padarytų jį savarankišką, autonominį žaidėją Baltarusijoje. Ir ar Lukašenka tai toleruotų? Ar Lukašenka sutiktų, kad jo šalyje, kurioje jis yra pagrindinis diktatorius, kažkas kitas užsiimtų politika? Nemanau“, – tikina P. Slunkinas.

Tačiau ekspertai apskritai kritiškai žvelgia į galimybes „Wagner“ persikelti į Baltarusiją. Nors Rusija ir Baltarusija apie tai kalba, tačiau tokio darinio išlaikymas galėtų kelti grėsmę tiek V. Putinui, tiek A. Lukašenkai, nes abejojama, kad J. Prigožinas norėtų riboti savo apetitą valdžiai.

„Nemanau, kad J. Prigožinas tiesiog sutiktų saugoti Lukašenką ir atsisakytų savo politinės karjeros, kuri buvo kruopščiai kuriama pastaruosius metus. Tuo metu Lukašenka neleistų jam pasisakyti prieš Rusiją, o ypač Putiną ar Šoigu“, – įsitikinęs Baltarusijos ekspertas.

Manoma, kad Kremlius baiminasi, kad J. Prigožinas Minske gali sukelti dar vieną šurmulį, tik šį kartą kėsinantis į A. Lukašenką, o toliau galbūt pradėtų naują ataką prieš V. Putiną. Tačiau jo perkėlimas buvo geriausias variantas iš blogiausių, pažymi LRT.lt kalbinti ekspertai.

Kas pažadėta derybose

J. Prigožinas jau kelis mėnesius kritikavo Rusijos gynybos ministeriją, generalinį štabą. Kaltino juos per menka pagalba, savo reikalų nesupratimu ir reikalavo gynybos ministro S. Šoigu ir Rusijos generalinio štabo vado Valerijaus Gerasimovo galvų.

Penktadienio pavakarę neapykanta virto realiais veiksmais. O. Lautman mano, kad toks žygis negalėjo būti rengiamas be slaptųjų tarnybų užnugario.

„Rostove aiškiai matėme, kad per 15 valandų, kiek „Wagner“ ten buvo, nebuvo matoma Rusijos saugumo tarnybų – nei FSB, nei policijos, nei rosgvardijos. Tą minutę, kai „Wagner“ patvirtino savo atsitraukimą, staiga miesto gatvėse pamatėme atitinkamus pareigūnus“, – portalui LRT.lt sako O. Lautman.

Tokia įvykių eiga sukėlė daug klausimų – kas buvo pažadėta derybose ir kodėl daugiau nei 500 kilometrų be didesnio pasipriešinimo nuėję „Wagner“ samdiniai apsisuko?

Pats „Wagner“ savininkas pirmadienį pirmą kartą po maišto išplatino žinutę, kurioje savo atsitraukimą aiškino tuo, kad nebuvo norima pralieti „rusų kraujo“, todėl buvo nuspręsta apsiriboti „protesto žygiu“. Kai esą buvo pamatyta, kad aukų išvengti nepavyks, J. Prigožinas priėmė sprendimą sustoti.

„Mes nesiekėme nuversti valdžios Maskvoje, mes norėjome parodyti protestą“, – garso įraše aiškino J. Prigožinas.

Tačiau toks paaiškinimas įtikino ne daug ką. Leidiniui „The Telegraph“ šaltiniai Jungtinės Karalystės saugumo institucijose tikino, kad Rusijos saugumo tarnybos esą grasino „Wagner“ lyderių šeimoms. Taip pat nesėkmę galėjo lemti ir tai, kad nors skelbė turįs 25 tūkst. samdinių, iš tiesų, JK žvalgybos teigimu, jų buvo tik apie 8 tūkst. O. Lautman mano, kad galbūt J. Prigožinas tikėjosi, jog prie jo samdinių prisijungs daugiau Rusijos kariuomenės atstovų.

„Galbūt tie daliniai ar veikėjai, kurie žadėjo prisijungti, paskutinę minutę nusprendė atsitraukti“, – svarsto ji.

Dar šeštadienį buvo pasirodžiusi informacija apie tai, kad V. Putino lėktuvas, tebevykstant „Wagner“ žygiui į Maskvą, pakilo iš Rusijos sostinės ir išvyko į Sankt Peterburgą. Todėl neatmetama, kad J. Prigožino palaikytojai suprato, kad šį kartą V. Putino nuversti nepavyks, nes šis spėjo pasišalinti.

Ekspertė neatmeta galimybės, kad galbūt J. Prigožino pajėgos iš tiesų neturėjo tikslo žygiuoti iki pat Maskvos, o V. Putino aplinka tiesiog stengėsi parodyti jam, koks pažeidžiamas šiuo metu jis yra ir neturi nei visos kariuomenės, nei slaptųjų tarnybų paramos.

Tačiau ekspertai sutinka – J. Prigožinas net ir su parama slaptosiose tarnybose, Rusijos elite peržengė visas ribas, kurias toleruotų V. Putinas, todėl jis sugrįžti į buvusią poziciją tikrai negalėtų.

„Dabar galbūt bus kuriama ramybės iliuzija kartu su tariamu „Wagner“ persikėlimu į Baltarusiją, tačiau Putinas ir jo bendražygiai darys viską, kad sunaikintų šią samdinių grupę“, – tikina O. Lautman.

Putino pabaigos pradžia?

Vienbalsiai sutinkama, kad šeštadienio J. Prigožino žygis bet kokiu atveju parodė, kad V. Putinas negali būti ramus net Maskvoje, kuri anksčiau buvo laikoma saugumo garantu.

Taip pat Rusijos prezidentas galėjo pamatyti, kad visuomenė taip pat nėra besąlygiškai jo pusėje. Nors rusai socialiniuose tinkluose kalbėjo apie karo pačioje Rusijoje baimę, tačiau beatodairiško palaikymo taip ir neparodė V. Putinui.

O. Lautman įsitikinusi, kad žinutė, pasiųsta V. Putinui, buvo labai stipri, nes labiausiai jis nekenčia išdavysčių, o šiuo atveju į nugarą peilį dūrė bendražygis, kuriuo buvo pasitikima.

„Putinas matė Sovietų Sąjungos griūtį, maištus, todėl jis to bijo. Štai kodėl mes matome, kad Kremlius labai jautriai reaguoja į revoliucijas, nes jis bijo, kad tokios revoliucijos metu jis bus nušalintas“, – įsitikinusi ekspertė.

Rusijos prezidentas galėjo pamatyti, kad visuomenė taip pat nėra besąlygiškai jo pusėje. Nors rusai socialiniuose tinkluose kalbėjo apie karo pačioje Rusijoje baimę, tačiau beatodairiško palaikymo V. Putinui taip ir neparodė.

„Putinas patyrė pralaimėjimą. Strategiškai jis parodė, kad jo sistema daug silpnesnė, nei tikėjomės, ją lengva destabilizuoti ir sužlugdyti. Mes manėme, kad jį palaiko žmonės, tačiau beveik per parą viskas galėjo žlugti“, – tikina P. Slunkinas.

Tačiau ši situacija negerės. O. Lautman manymu, V. Putino sistema pradėjo žlugti jau tada, kai pasigirdo pirmoji J. Prigožino kritika sunkaus Maskvai karo metu, kuris yra pralaimimas.

„Su kiekviena Rusijos kariuomenės nesėkme ateis dar didesnė atsakomoji reakcija, dar daugiau nestabilumo, dar daugiau susinaikinimo. Ir toliau matysime žlugimą, o Putinas parodė, kad jis neturi jokios galios. Režimas taps vis labiau žudantis, o kovos tarp visų su visais dar labiau stiprės“, – įsitikinusi O. Lautman.