Parą trukęs Jevgenijaus Prigožino ir jo „Wagner“ samdinių „žygis“ į Maskvą sustojo likus vos 200 kilometrų iki Rusijos sostinės. Nors samdiniai atsitraukė, tačiau maištas parodė, kad Rusija jau yra žlunganti valstybė, o Ukraina, priešingai nei mano Vakarai, gali pasiekti visišką pergalę kare ir išvaduoti visas savo šalies teritorijas.
„Plūstame kraujais“
J. Prigožinas jau seniai kritikavo Rusijos Gynybos ministeriją, Generalinį štabą dėl nesėkmių kare Ukrainoje, neva nesuteikiamos ginkluotės, amunicijos, trukdymo vykdyti operacijas, net pavienių apšaudymų.
Bet penktadienį jis žengė dar toliau – sukritikavo pačią invaziją Ukrainoje: „Vasario 24-ąją nieko ypatingo nevyko. Dabar Gynybos ministerija bando apgauti visuomenę, apgauti prezidentą, sakyti, kad Ukrainoje vyko kažkokia pakvaišusi agresija, kad, kartu su NATO, Ukraina ketino mus užpulti“.
Su samdiniais kirtęs Rusijos sieną jis užėmė Pietų karinės apygardos štabą Rostove prie Dono, išvadino Rusijos generolus „klounais“ ir pareikalavo, kad jie atvyktų su juo pasikalbėti, kitaip „Wagner“ samdiniai žygiuosią iki Maskvos.
Netrukus Rusijos generolai išplatino savo pranešimus, kur, sėdėdami su ginklais ant kelių, ragino „Wagner“ kovotojus sustoti bei grįžti į dislokavimo jėgas. Kurį laiką delsęs V. Putinas televiziniame kreipimesi išvadino J. Prigožino veiksmus „dūriu į nugarą“ ir „ginkluotu maištu“, gynė savo sprendimą pradėti karą prieš Ukrainą.
Chaotiška režimo reakcija atskleidė, kad maištas, panašu, nebuvo surežisuotas.
„Pamatėme pernelyg daug paralyžiaus, panikos, chaoso, kurie, surežisavus tokį scenarijų, daugiau pakenktų diktatoriaus, kaip sugebančio sukontroliuoti ir išlaikyti situaciją savo rankose, įvaizdžiui. Tai būtų kontrproduktyvu režimui“, – LRT.lt sakė Estijos Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) studijų vadovas Tomas Jermalavičius.
Ginčas dėl kontraktų
JAV žvalgyba jau kurį laiką stebėjo „Wagner“ pajėgų ir resursų kaupimą, galimą pasiruošimą „žygiui į Rusiją“. Šį J. Prigožino poelgį veikiausiai išpranašavo gynybos ministro birželio 10 d. duotas įsakymas visiems Rusijos „savanoriškiems“ kariniams daliniams, samdiniams ir privačioms karinėms kompanijoms pasirašyti kontraktus su Gynybos ministerija. Įsakymą parėmė ir V. Putinas, bet J. Prigožinas viešai pareiškė, kad jokių kontraktų neketina pasirašinėti.
„Manau, tai buvo bandymas va bank žaisti prieš ministerijos bandymą pajungti privačias karines struktūras. Tai buvo drastiškas veiksmas tikintis, kad galbūt juos palaikys Putinas ar jis veiks savo tipiškoje balansuotojo rolėje, imsis žingsnių keisti Gynybos ministerijos, generalinio štabo viršūnę“, – sakė T. Jermalavičius.
Bet V. Putinas pasirinko konfrontacijos kelią, o J. Prigožinui nepavyko sukelti „sniego gniūžtės“ efekto ir į jo pusę nestojo kariuomenės daliniai ar jėgos struktūros.
Nors „Wagner“ buvo priartėję iki 200 km nuo Maskvos, šeštadienio popietę netikėtai pranešta, kad J. Prigožinas sutiko nutraukti savo „žygį“ ir išvykti į Baltarusiją.
„Didelis šio maišto struktūrinis faktorius yra Rusijos valstybės ir armijos prastas veikimas, kariuomenės ir karinės pramonės komplekso silpnumas, visa tai kuria pagrindą ginčams sistemos viduje. Bet dabar ginčai pasiekė naują lygį. Anksčiau jie vyko už sistemos ribų, Putiną kritikavo (buvęs Rusijos FSB pareigūnas, vėliau vadovavęs Maskvos vadovaujamiems „separatistams“ Rytų Ukrainoje Igoris) Girkinas ar (ideologas Aleksandras) Duginas, bet jie nebuvo Kremliaus vidinio rato dalis. O Prigožinas neabejotinai yra Putino sutvėrimas. Todėl tai nauja karo stadija“ – LRT.lt Stokholmo Rytų Europos studijų centro analitikas Andreas Umlandas.
Kol kas Maskvai pavyko užgesinti šį gaisrą. Dalis „Wagner“ samdinių, kurie nuo pat pradžių atsisakė dalyvauti J. Prigožino akcijoje, pasirašys kontraktus su Rusijos gynybos ministerija, pareiškė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas. J. Prigožinui panaikinti visi kaltinimai, nutraukti tyrimai ir dėl „Wagner“ samdinių elgesio. Tačiau ką jis veiks Baltarusijoje, neaišku. Kitos susitarimo detalės taip pat neatskleistos.
Kitos privačios Rusijos karinės kompanijos, kaip pranešė Maskva, sudarė kontraktus su Gynybos ministerija. Naujų darinių kūrimą ir toliau skatina Kremlius, tačiau jiems nesuteikiama visiška laisvė – Vyriausybė kontroliuoja daugumą privačių armijų.
Putinas nekontroliuoja padėties
Pats J. Prigožinas neigė rengiantis „karinį perversmą“ ir dėl visų problemų kaltino Rusijos karinę vadovybę. Taip jis tvirtino Rusijoje įprastą naratyvą „geras ceras, blogi bojarinai“ – leisdamas suprasti, kad jei V. Putinas priėmė neišmintingą ar blogą sprendimą, taip pasielgė išduotas generolų ir oligarchų.
Bet kai J. Prigožino pajėgos ėmė artėti link Maskvos, pasirodė informacija, kad prezidentinis lėktuvas paliko Rusijos sostinę, iš miesto išvyko ir dalis oligarchų, gyventojų. Greitkeliuose buvo užfiksuotas karinės technikos judėjimas, o ir pats V. Putino pareiškimas apie „ginkluotą sukilimą“ turėjo išgąsdinti Rusijos visuomenę.
„Prigožinas yra platesnės Putino sistemos problemos išraiška. Dėl tokio silpno valstybės ir kariuomenės pasirodymo Putinas atrodo kaip silpnos imperijos nuogas imperatorius. Ir jam tai labai didelė problema“, – sakė A. Umlandas.
J. Prigožino „žygis“ supriešino ir rusų „karo tinklaraštininkų“ bendruomenę – kol vieni džiūgavo, kad J. Prigožino „žygis“ atskleidė Kremliaus ir „žilaplaukio“ V. Putino baimę, karūnavo J. Prigožiną „antruoju prezidentu“, kiti sakė esantys nusivylę „Wagner“ vadovo veiksmais ir dviveidiškumu.
„Putino sistemoje jo įvaizdis yra it mafijos boso, kuris viską kontroliuoja ir sugeba suvaldyti ar užkirsti kelią. Bet staiga paaiškėja, kad mafijos bosas nėra nei toks efektyvus, nei brutalus. Jo įvaizdžio susilpnėjimas sukuria minčių, kad jis yra pakeičiamas, – LRT.lt portalui sakė T. Jermalavičius. – Šiuo maištu paskelbtas konkursas į diktatoriaus kėdę.“
Dabar ginčų ir neramumų Rusijos viduje daugės, ypač jei ukrainiečių kontrpuolimas bus sėkmingas.
„Tikėjausi kažko panašaus, bet gerokai vėliau, kai Ukrainos pajėgos pasieks triumfų mūšio lauke, išlaisvins kokį nors didelį miestą, kad tai tuomet sukurs nestabilumo. Bet dabar tai įvyko dar prieš kokį nors didelį Ukrainos pajėgų proveržį kontrpuolime“, – pabrėžė A. Umlandas.
Šansas Ukrainai
Kaip tai pakeis karo Ukrainoje eigą, tebėra neaišku. Tokie vidiniai neramumai kenkia Rusijos pajėgų Ukrainoje kovinei dvasiai, o chaosas ir politinių rietenų sprendimas suteikia platesnį šansą Ukrainos kontrpuolimui. Prie to prisidėjo ir sėkmingi ukrainiečių veiksmai vaduojant Charkivą bei Chersoną, vykdant nuožmią Bachmuto gynybą, kai ir įsižiebė „Wagner“ bei gynybos ministerijos ginčai dėl samdinių aprūpinimo.
Vakaruose klaidingai manoma, kad Ukraina negali laimėti karo prieš Rusiją ir išvaduoti visų savo šalies teritorijų nuo okupacinių pajėgų, nes Rusija yra gerokai didesnė ir daug išteklių turinti valstybė. Bet ši suirutė atskleidė, kad savo prognozėse teisūs ukrainiečiai.
„Visa tai iliustruoja, kodėl Ukraina tikrai gali tikėtis pergalės šiame kare. Jis yra artimai susijęs su Rusijos vidaus politika, o Ukraina savo pergalėmis gali destabilizuoti Putino sistemą. Todėl Vakarai turi padėti Ukrainai, ir todėl ši pagalba yra reikšminga strategine prasme“, – LRT.lt sakė A. Umlandas.
Pats J. Prigožinas jau anksčiau aiškino, kad Rusijos gali laukti suirimas ir vidaus neramumai. Nors Kremlius rėmė naujų privačių karinių organizacijų kūrimą ir siekia jas kontroliuoti, tačiau oligarchai, įtakos grupės ir regionai vis labiau suvokė, kad yrant valstybei ir prasidedant „visų kovai prieš visus“ tik privačios armijos gali padėti apsaugoti savo interesus. Reikšminga ir tai, kad Rostove prie Dono „Wagner“ samdinius vietos gyventojai pasitiko plojimais, o grįžusius pareigūnus – švilpimu – tai gali būti regioninės dezintegracijos ženklai.
„Jei pasiseks ukrainiečių kontrataka, ji turės labai rimtų politinių pasekmių Rusijoje. Todėl Ukrainą reikia kuo labiau remti ir įgalinti kontrpuolimo sėkmę. Nes tai prives prie pokyčių pačioje Rusijoje. Ar jie bus pozityvūs ar ne, nežinome. Bet jau atidarėme langelį pažiūrėti, kaip gali atrodyti Rusija, kurioje tarpusavyje konfliktuoja ir konkuruoja privačias ginkluotąsias pajėgas turintys oligarchai, politikai ir biurokratai“, – pabrėžė T. Jermalavičius.
