Kai Rusija 2014 metais užpuolė Ukrainą, ji pažeidė dar 1994 metais Budapešto memorandume Kijevui duotus pažadus gerbti šalies suverenumą. Mainais į tai Ukraina atsisakė trečio pagal galingumą branduolinio arsenalo, bet po Rusijos agresijos ir lėtos Vakarų reakcijos ukrainiečiai ėmė svarstyti – galbūt branduoliniai ginklai būtų išgelbėję šalį. LRT.lt trumpai paaiškina, kas yra Budapešto memorandumas.
Suirus Sovietų Sąjungai, Ukrainoje, kaip ir Baltarusijoje ir Kazachstane, liko gausios sovietų branduolinių ginklų atsargos. Ukraina pagal jų skaičių buvo trečia pagal galingumą pasaulio valstybė.
Tačiau, anot tuomečio Ukrainos prezidento Leonido Kravčuko, šaliai išlaikyti branduolinius ginklus būtų buvę per brangu.
„Visos kontrolės sistemos buvo Rusijoje. Vadinamasis juodasis lagaminėlis su paleidimo mygtuku buvo pas Rusijos prezidentą Borisą Jelciną“ – „Deutsche Welle“ sakė L. Kravčukas.
1994 m. gruodžio mėnesį Ukraina Budapešte, vykstant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) viršūnių susitikimui su JAV, Jungtine Karalyste ir Rusija, pasirašė Saugumo garantijų, susijusių su Ukrainos prisijungimu prie Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties (NPT), memorandumą. Jis tapo žinomas kaip Budapešto memorandumas.
Ukraina pagal memorandumo nuostatas prisijungė prie NPT kaip branduolinių ginklų neturinti valstybė, visas savo kovines branduolines galvutes perdavė Rusijai, o įrangą demontuoti jai padėjo JAV. 1996 m. viduryje paskutiniai branduoliniai ginklai paliko Ukrainos teritoriją, 2001 m. buvo nugriauta paskutinė raketų paleidimo šachta.
JAV dėjo pastangas suvaldyti galimą šių ginklų platinimą ir vedė diplomatines derybas, jas vainikavo susitarimų dėl Ukrainos saugumo garantijų pasirašymas.
Budapešto memorandumo įpareigojimų teisinis statusas kvestionuojamas, tačiau jie mini tarptautinių santykių pamatines normas: pagarbą valstybės suverenumui, šalių sienų nepažeidžiamumą ir susilaikymą nuo grasinimų bei jėgos naudojimo. Rusija taip pat yra įsipareigojusi gerbti Ukrainos (ir kitų suverenių valstybių) teritorinį vientisumą pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir Helsinkio baigiamąjį aktą.
Tiek Rusija, tiek JAV po SSRS suirimo spaudė Ukrainą nusiginkluoti, todėl Kijevas prašė saugumo garantijų. Tačiau JAV nenorėjo pateikti nieko daugiau, tik „patikinimus“, kuriuos kartojo kituose tarptautiniuose dokumentuose: JT Chartijoje, 1975-ųjų Helsinkio baigiamajame akte, NPT sutartyje išdėstytus įsipareigojimus. Kadangi įsipareigojimai nėra teisiškai įpareigojantys, JAV Kongresas neturėjo patvirtinti sutarties.
Tačiau buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje Stevenas Piferis, kuris buvo vienu iš memorandumo derybininkų, mano, jog šis memorandumas suponuoja, kad Ukraina patenka į JAV strateginių interesų zoną, todėl Vašingtonas, iš esmės, žadėjo Kijevo nepalikti vieno prieš Rusijos agresiją, rašo Harvardo universiteto Kennedy mokyklos tyrėja Mariana Budjeryn.
Rusija pažeidė memorandumą
Kai Rusija užpuolė Ukrainą 2014 metais ir atplėšė Krymo pusiasalį, ji pažeidė Budapešto memorandumo įsipareigojimus. Tačiau kitos signatarės – JAV ir JK – reagavo vangiai, todėl ukrainiečiai pasipiktino atsisakę branduolinių ginklų mainais į „bevertį popiergalį“, tada sakė derybose dėl memorandumo dalyvavęs buvęs Ukrainos Užsienio reikalų ministras Borysas Tarasiukas.
Tiesa, 2014 m. kovo 5-ąją buvo surengtos JT Saugumo Tarybos narių konsultacijos, po jų išplatintas pranešimas, remiantis Ukrainos teritorinį integralumą. Konsultacijose nedalyvavo Saugumo Tarybos narė Rusija. Kovo 15-ąją JAV pristatė rezoliuciją, kuri priešinosi Krymo aneksijai, bet Rusija ją vetavo, o Kinija per balsavimą susilaikė.
Dabar JAV jau yra skyrusi kelis milijardus dolerių siekiančią karinę paramą Ukrainai, perdavusi letalinę ginkluotę. Ukrainai paramą teikia ir kitos Vakarų valstybės, o Rusijai grasinama dar griežtesnėmis sankcijomis, jei agresija bus atnaujinta.
Po Rusijos invazijos visuomenė ėmė vis palankiau vertinti galimybę vėl įgyti branduolinių ginklų, taip, įvairių apklausų duomenimis, mano iki pusės ukrainiečių, paramą šiai pozicijai reiškė ir dalis politikų. 2014 m. kraštutinės dešinės frakcija Aukščiausiojoje Radoje registravo siūlymą Ukrainai pasitraukti iš NPT sutarties, susigrąžinti branduolinės valstybės statusą ir pradėti ginklų vystymo programą, tačiau siūlymas buvo atmestas.
Kai Ukrainos Aukščiausioji Rada ratifikavo NPT sutartį, kartu nustatė, kad jėgos panaudojimas prieš valstybę ir jos sienų pažeidimas, ekonominė prievarta, patiriama iš branduolinės valstybės, yra „išskirtinės sąlygos, kurios pažeidžia valstybės aukščiausiuosius interesus“, – tai frazė iš NPT sutarties 10-ojo straipsnio, kuris leidžia valstybei pasitraukti iš šios sutarties.
Buvęs Ukrainos ministras Volodymyras Ochryžko teigia, kad 2014 metais įvykdyta Rusijos agresija atitinka šį punktą, todėl Kijevas galėtų siekti vėl grįžti prie branduolinių ginklų.
2021-ųjų balandį, kai Rusija taip pat telkė karius Ukrainos pasienyje, Kijevo pasiuntinys Berlyne, ambasadorius Andrijus Melnykas paragino Vakarus didinti paramą ir priimti Ukrainą į NATO. Anot diplomato, vienintelė alternatyva Kijevui – ginkluotis „ir galbūt vėl svarstyti apie branduolinį statusą“. Bet Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba patikino, kad Kijevas laikosi savo įsipareigojimų, o ambasadoriaus pareiškimai buvo ištraukti iš konteksto.
Nors Ukraina nepaveldėjo visų branduolinių pajėgumų – Rusijoje buvo likusios svarbios infrastruktūros dalys, Ukrainoje buvo reikalingos technologijos ir pramonės galimybės užpildyti šias spragas. Kai Ukraina atsisakė šalyje esančių branduolinių ginklų ir išsiuntė juos į Rusiją demontuoti, parodė savo norą tapti normalia tarptautinės bendruomenės nare.
Dabar Ukrainai vykdyti branduolinę programą būtų sudėtinga ir itin brangu, be to, galėtų užtraukti šaliai tarptautinę izoliaciją. Vienintelė iš NPT pasitraukusi valstybė yra Šiaurės Korėja, o tarptautinė bendruomenė bando didinti įsipareigojimus delegitimizuoti ir uždrausti branduolinius ginklus.
Ši padėtis rodo, kad tarptautinė teisė ne visada nusako, kaip elgsis valstybės, o Rusijos elgesį gali paveikti stiprios atgrasymo priemonės, diplomatija ir tarptautinis solidarumas, leidinyje „The Conversation“ rašo Harvardo Kennedy mokyklos tyrėja Mariana Budjeryn ir Indianos universiteto profesorius, buvęs JAV ambasadorius Lenkijoje Lee Feinsteinas.
