Pasaulyje

2020.10.20 14:10

Streikavusių Baltarusijos kalnakasių realybė: dešimtmečiai kalėjimo arba pabėgimas į Lietuvą

Natalija Zverko, LRT.lt2020.10.20 14:10

„Režimui galas, mes laimėsim, tačiau vargu, ar galime kalbėti apie trumpalaikę perspektyvą“, – sako 32 metų baltarusių kalnakasys Glebas Sandras, rugsėjo 7 d. palikęs gimtąją šalį ir apsistojęs Lietuvoje.

Glebas yra „Belaruskalij“ – vieno didžiausių kalio trąšų gamintojų ne tik Baltarusijoje, bet ir visame pasaulyje, – darbuotojas. Jis kilęs iš Soligorsko – gana jauno, vos prieš 60 metų įkurto miesto. Soligorskas atsirado dėl to, kad tose vietovėse buvo rasta potašo druskos ir pradėta vystyti jos gavyba. Daugiau nei 90 proc. visos gamybos mieste sudaro „Belaruskalij“ produkcija. Bendrovėje dirba 20 tūkst. žmonių.

Šiuo metu įmonė išgyvena ne pačius lengviausius laikus. Baltarusijos spaudos duomenimis, grynasis pelnas Baltarusijos chemijos pramonėje 2020 m. susitraukė 5,5 karto. Pagrindine tokio ženklaus pelno mažėjimo priežastimi ir tapo „Belaruskalij“ – Soligorsko srityje pelnas sumažėjo 6,9 karto, iki 122,9 mln. Baltarusijos rublių.

Reikalavimas: Lukašenkos atsistatydinimas ir sąžiningi rinkimai

Oficialiai Glebas vis dar yra „Belaruskalij“ darbuotojas, nors nedirba jau kelis mėnesius ir negauna atlyginimo. Interviu LRT.lt jis pasakoja, kaip kartu su kolegomis bandė įtikinti vadovybę palaikyti protestuotojus, tačiau dėl to pats vos neatsidūrė už grotų.

„Aš nuo 16 metų esu politiškai aktyvus, eidavau į masinius mitingus, neslėpiau savo pažiūrų, tačiau tiek metų nesėkmingai bandant kažką pakeisti, atsirado tam tikra apatija. Iki rugpjūčio 9 dienos neįsivaizdavau, kad nuspręsiu žengti tokį žingsnį – atsisakyti darbo, taip išreiškiant protestą“, – sako kalnakasys.

Jis pasakoja, kad rugpjūčio 14 dieną įmonės darbuotojai, „pagauti emocijų ir nepasitenkinimo“ tuo, kas įvyko prezidento rinkimuose, surengė susitikimą su įmonės generaliniu direktoriumi Ivanu Golovatovu – rodė rugpjūčio 9 dieną patirtas traumas, taip pat perdavė direktoriui savo reikalavimus.

„Jie iš esmės buvo politiniai – Aliaksandro Lukašenkos atsistatydinimas, sąžiningi rinkimai ir politinių kalinių paleidimas. Visi suprato, kad šių reikalavimų direktorius įvykdyti negali. Jis yra senatorius ir žemųjų parlamento rūmų narys. Direktorius paprašė nestabdyti gamybos proceso. Jis buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas senatoriumi, nebuvo miesto centre ir nesustabdė smurto proveržio“, – pasakoja G. Sandras.

Jis teigia, kad įmonės darbuotojai pradėjo kiekvieną dieną rinktis aikštėje, buvo raginama nedirbti, tačiau įmonės vadovybei visgi pavyko juos perkalbėti.

„Ir dauguma išėjo į darbą. Tie, kurie tvirtai laikėsi savo pozicijos, nėjo ir neina į darbą, tačiau jiems visiems yra taikomos represijos“, – pasakoja kalnakasys, kurį kolegos buvo išrinkę įmonės streiko komiteto spaudos sekretoriumi.

Ilgam sėsti už grotų – iki 10 metų

Rugpjūčio 29 d. Glebas ketino vykti į Minską, tačiau vos išėjusį iš laiptinės jį sustabdė civiliais drabužiais vilkintys milicijos pareigūnai, nuvežė į Soligorsko rajono vidaus reikalų skyrių ir, remdamiesi straipsniu dėl dalyvavimo nesankcionuotame renginyje, surašė protokolą.

„Į kabinetą užėjo milicijos viršininkas ir pareiškė, kad nori su manimi rimtai pasikalbėti. Nuėjome į jo kabinetą, kur jis pasakė, kad galiu rinktis – liautis daręs tai, ką darau, arba sėsti už grotų labai ilgam laikui – iki 10 metų. Už kokį straipsnį – jie sugalvos, ras, už ką. Galiausiai jie privertė mane pervesti labdarai dalį pinigų, kuriuos savo banko kortelėje buvau surinkęs Solidarumo su streikuojančiai šachtininkai fondui, ir paleido“, – pasakoja Glebas Sandras.

Po kelių dienų jis atėjo į įmonės biurą ir pasakojo, kas nutiko. Kartu su kolegomis jie nuėjo į banką ir nuėmė pinigus, kad galėtų išdalinti kalnakasiams.

„Rugpjūčio 31 dieną išvažiavau iš miesto. O rugsėjo 1 dieną man paskambino mergina, prisistatė Soligorsko rajono kovos su ekonominiais nusikaltimais departamento darbuotoja ir paprašė paaiškinti tam tikrus dalykus. Pasakiau, kad esu išvykęs ir greitai negrįšiu. Iki rugsėjo 7 dienos dar buvau Baltarusijoje, per daug nesiafišavau, o rugsėjo 7 dieną išvykau į Lietuvą“, – pasakoja pabėgėlis.

Glebas nuėjo į Lietuvos ambasadą prašyti D vizos, tačiau ten buvo ilga eilė. O jam reikėjo paskubėti.

„Aš turėjau Šengeno vizą. Man pasakė, kad galiu vykti su šia viza, o pasienyje mane įleis pagal specialų Lietuvos vidaus reikalų ministerijos patvirtintą sąrašą. Pasienyje mane išsodino iš autobuso, nes tie sąrašai dar nebuvo paruošti. Aš 7 ar 8 valandas palaukiau politinių pabėgėlių centre, o vakare, kai atėjo Lietuvos vidaus reikalų ministrės raštas, įvažiavau į Lietuvą. Kreipiausi dėl D vizos ir neseniai ją gavau“, – apie kelionę į Lietuvą pasakoja kalnakasys.

Pasak jo, šiuo metu jam padeda Kovotojų fondas. Glebas gyvena viešbutyje Vilniuje, bet ateityje ketina išsinuomoti butą.

Kolegos iš „Belaruskalij“ gyvena savo burbule

Spalio 13 dieną buvusi Baltarusijos kandidatė į prezidentus Sviatlana Cichanouskaja išsakė reikalavimus, kuriuos Aleksandras Lukašenka turi įvykdyti iki spalio 25 dienos. Priešingu atveju prasidės nacionalinis streikas, įspėjo ji.

„Režimui galas, mes laimėsim, tačiau vargu, ar galime kalbėti apie trumpalaikę perspektyvą,– interviu LRT.lt sakė Glebas. – Viskas priklausys nuo žmonių, taip pat ir mano, pastangų. Dabar dedamos visos pastangos, siekiant paspartinti režimo galą. Kalbant apie S. Cichanouskaja, tai yra labai teisingas pareiškimas.“

Jis nesiima prognozuoti, kaip ultimatumas paveiks valdžios institucijas, tačiau „labai gerai, kad ji tai padarė“.

„Matome, kad A. Lukašenka KGB kalėjimo požemiuose prakalbo apie dialogą. Anot jo, „Konstitucija nerašoma gatvėse“, tačiau ir dialogas kalėjime nevyksta. Mes ir toliau stebime beprecedentį smurtą gatvėse. Taigi ultimatumas labai laiku ir vietoje“, – tęsia G. Sandras.

Paklaustas apie tai, ar prie nacionalinio streiko prisijungs jo kolegos iš „Belaruskalij“, jis suabejojo.

„Deja, mano kolegos iš„ Belaruskalij“ gyvena savo burbule – darbas, namai, darbas, sodyba, garažas, automobilis. Dar išvyka atostogauti. Tokie žmonės visiškai neįsivaizduoja savęs kokioje nors kitoje vietoje, kitame darbe. Per daugelį metų žmonės įstrigo tokiame gyvenime, be to, juos supančiojo paskolos. Ir man visiškai neaišku, kodėl, pavyzdžiui, Kupalos teatro trupei šio politinio komponento užteko, kad išeitų iš darbo, o „Belaruskalij“ darbuotojams neužtenka. Galbūt jiems reikia ekonominės priežasties, kai žmonės pradės dirbti už kapeikas, kaip buvo dešimtajame dešimtmetyje“, – svarsto kalnakasys.

Apskritai, jis mano, kad streikas yra vienas iš efektyviausių nesmurtinio pasipriešinimo būdų.

„Jei leistumėmės į istorinius palyginimus, galime prisiminti Prancūziją 1968 m., kai visoje šalyje vyko studentų protestai, susidūrimai su policija, o vėliau juos palaikė darbininkai ir viskas peraugo į nacionalinį streiką, kuriame dalyvavo 10 milijonų žmonių. Devintajame dešimtmetyje Lenkijoje vyko profesinės sąjungos „Solidarumas“ streikas. Tiesa, nuo tos akimirkos, kai Lechas Walesa perlipo per Gdansko laivų statyklos sieną, iki tos dienos, kai susėdo prie apvalaus stalo su Wojciechu Jaruzelskiu ir prakalbo apie naujus rinkimus, praėjo maždaug 9 metai. Tai buvo ilgas procesas, žmonės žuvo, o L. Walesai teko pasėdėti kalėjime. Taigi man sunku pasakyti, kas bus po spalio 26 dienos, įvykiai vystosi labai sparčiai. Bet noriu tikėti, kad pasiseks, kad žmonės palaikys, optimizmas nedingsta“, – reziumuoja pabėgėlis iš Baltarusijos.