Pasaulyje

2020.08.04 20:32

Kinijos dėmesys Vidurio Azijai nemažėja – vakariečių apleistas regionas gali lemti pasaulio tvarką

Reid Standish, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.08.04 20:32

Pandemijai atsitraukus ir milžiniškai Kinijos ekonomikai įgyjant vis didesnį pagreitį, gali taip nutikti, kad vilties netekusios Vidurio Azijos šalys taps ekonomiškai – ir politiškai – susietos su kur kas atkaklesniu Pekinu.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Atrodo, kad su vos saujele likusių koronaviruso atvejų Kinija tapo pirmąja iš ekonomiškai stipriausių pasaulio šalių, atsigaunančia po pragaištingų pandemijos padarinių.

Tačiau virusas ir toliau siaubia Vidurinę Aziją, kur visų penkių šalių ekonomikos patyrė šoką, dėl staigaus prekių kainų kritimo, sumažėjusių migrantų darbininkų perlaidų ir bendro pasaulio ekonomikos nuosmukio, kuris, Pasaulio banko skaičiavimais, gali lemti Vidurinės Azijos bendrojo vidaus produkto susitraukimą net 5,4 proc.

Tokioje situacijoje Pekinas lieka vieninteliu pagalbos šaltiniu visame regione.

„Nepanašu, kad pandemija būtų atgrasiusi Kiniją nuo jos ilgalaikių tikslų, – RFE / RL teigė Nacionalinio Azijos tyrimų biuro vyresnioji mokslinė bendradarbė ir buvusi Prancūzijos gynybos ministerijos patarėja Kinijos strategijos klausimais Nadege Rolland. – Pekinas vis dar ketina siekti, kad Kinija dalyvautų sprendžiant pasaulio reikalus, o šią viruso sukeltą suirutę laiko puikia galimybe įgyvendinti šį tikslą.“

Net neketindama lėtinti tempo, liepos 16 d. Kinija surengė pirmąją visų penkių Vidurinės Azijos šalių užsienio reikalų ministrų vaizdo konferenciją.

Diskusijų dėmesio centre buvo bendradarbiavimas, kovojant su koronavirusu, ir buksuojančios regiono ekonomikos įsiūbavimas.

Precedento neturintis iššūkis

Nors Kinija jau pakankamai ilgai yra viena svarbiausių Vidurinėje Azijoje dominuojančių veikėjų, pakankamai siauras konferencijos formatas žymi naują tikslingą Pekino požiūrį į regioną, kuris yra linkęs palaikyti dvišalius ryšius arba jungtis didesniais blokais, kaip Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (SCO), nes Pekinas čia įžiūri vis didesnes galimybes plėsti savo įtaką pandemijos fone.

Susitikimas įvyko kaip tik tuo metu, kai nevaldomas COVID-19 plitimas tapo Vidurinės Azijos valstybėms precedento neturinčiu iššūkiu, išryškinusiu apgailėtiną regiono šalių sveikatos priežiūros sistemų būklę, sukėlusiu didžiulę įtampą ekonomikoms ir tapusiu rimta problema tarpvalstybiniams santykiams.

Be liepos mėnesį atskleistų naujų priemonių ryšiui su Vidurinės Azijos šalimis palaikyti, Pekinas nuo pat pandemijos pradžios bandė daryti poveikį plačiai žiniasklaidoje nušviestomis humanitarinėmis ir medicininėmis misijomis bei išreklamuotomis skaitmeninėmis technologijomis, padedančiomis riboti infekcijos plitimą.

Siekdama kaip įmanoma plačiau paskleisti savo naratyvą apie kovą su COVID-19, Kinija į pagalbą pasitelkė SCO ir, atrodo, yra pasiruošusi dar labiau įvelti visą Euraziją į savo „Juostos ir kelio“ iniciatyvą – taip apibendrintai vadinamas daugiamilijardinis Kinijos prezidento Xi Jinpingo užsienio politikos kertinis elementas, kurio tikslas – įgyti įtakos per infrastruktūros vystymą ir investicijas.

Tačiau pandemija iš esmės pakoregavo ir bendrąsias tendencijas, galinčias sukelti nemenką atgarsį visoje Vidurinėje Azijoje, ypač gilėjant konfrontacijai tarp Kinijos ir Jungtinių Valstijų.

Naujas Šaltasis karas?

Per pastaruosius keletą mėnesių augo įtampa dėl Honkongo, Pietų Kinijos jūros, žmogaus teisių pažeidimų Sindziange ir jau seniai rusenančio prekybos karo.

Tuo tarpu Vašingtonui taip pat pavyko išspausti naudos iš kampanijos, raginančios kitas šalis nacionalinio saugumo sumetimais uždrausti Kinijos telekomunikacijų giganto „Huawei“ sukurtas technologijas. Šį mėnesį Jungtinė Karalystė pranešė draudžianti naudoti „Huawei“ technologijas, diegiant naujos kartos 5G ryšio tinklą, o Prancūzija pareiškė griežtai ribosianti Kinijos technologijų naudojimą savo tinkluose.

Dėl vis aštrėjančios retorikos ir žingsnių, kurių ėmėsi tiek Pekinas, tiek ir Vašingtonas, abi pusės šią augančią konfrontaciją vadina naujo Šaltojo karo pradžia.

Vidurinės Azijos šalys yra pratusios vaikščioti plonu lynu tarp didžiųjų valstybių ir rinktis, už ką statyti – Pekiną, Maskvą ar Vašingtoną. Tačiau Vidurinėje Azijoje vis labiau ryškėjant naujajai realybei, kuri akivaizdžiai krypsta Kinijos naudai, gali būti vis sunkiau išlaikyti ankstesnę galios pusiausvyrą.

„Kinijos politika JAV atžvilgiu vis dar iškreipta, o tai reiškia, kad į šį regioną vis dar žvelgiama per šią prizmę, – RFE / RL aiškino Londono karališkojo jungtinių paslaugų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Rafaello Pantucci. – Vidurinės Azijos valstybių gyventojai tikrai nenorės rinktis kurios nors pusės, tačiau laviruoti šių dviejų galybių pasidalintame pasaulyje bus sunku. Tai reiškia, kad jie visgi labiau kryps link Kinijos.“

Ne tokie smagūs žaidimai

Liepos 16 d. atskleistas naujas Kinijos bendravimo su Vidurinės Azijos šalių užsienio reikalų ministrais būdas nėra pirmas atvejis, kai išorinė valstybė siekia bendradarbiauti su šiomis penkiomis šalimis.

Panašūs susitarimai jau pasirašyti su Japonija, Pietų Korėja, Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Valstijomis, kurios šį formatą išnaudojo vasarį, regione lankantis Valstybės sekretoriui Mike`ui Pompeo.

Būtent šios kelionės į Kazachstaną ir Uzbekistaną metu M. Pompeo sutelkė dėmesį į Kinijos kišimąsi į Vidurinės Azijos reikalus ir išsakė susirūpinimą dėl korupcijos, netvarių paskolų ir žmogaus teisių pažeidimų Sindziange, kur Kinijos Vyriausybė internuotų asmenų stovyklose neva yra įkalinusi daugiau kaip 1 mln. uigūrų ir kitų musulmonų tikėjimą išpažįstančių mažumų atstovų.

Tačiau apsilankymas šiame regione – pirmasis Valstybės sekretoriaus vizitas per pastaruosius penketą metų – leido pajusti, kokia visgi ribota čia yra JAV įtaka.

Amerikos susidomėjimas ir įsitraukimas į Vidurinės Azijos reikalus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų tai išaugdavo, tai vėl sumenkdavo ir suintensyvėjo tik įsiveržus į Afganistaną ir vykdant šioje šalyje antiteroristines kampanijas. Šiuo metu regionas vėl sulaukė daugiau dėmesio, nes Vašingtonas vis dažniau įvardija Kiniją ir Rusiją pagrindinėmis JAV varžovėmis pasaulinėje arenoje. Nepaisant to, Vidurinė Azija nėra Vašingtono politikos prioritetų sąraše.

Tuo tarpu 2012 m. į valdžią atėjęs Xi Jinpingas ne kartą lankėsi šiose šalyse su valstybiniais vizitais, pastarieji buvo organizuojami praėjusiais metais, be to, 2013 m. lankydamasis Kazachstane jis pareiškė apie „Juostos ir kelio“ iniciatyvos pradžią.

Nuo to laiko Kinija tapo didžiausia Vidurinės Azijos ir pasaulio ekonomikos plėtros finansuotoja, nes valstybiniai bankai remia brangius statybos projektus net ir rizikingose rinkose, tokiu būdu dar labiau įtvirtindami Pekino įtaką ir kurdami naujas galimybes Kinijos bendrovėms.

Taip Kinija bando gauti naudos iš pandemijos sukelto chaoso, toliau siekti savo tikslų ir plėsti įtaką Vidurinėje Azijoje bei už jos ribų.

Valstybinė Kinijos žiniasklaida jau atsiliepė į šį iššūkį – jau kurį laiką joje mirga straipsniai, „Juostos ir Kelio“ iniciatyvą nušviečiantys kaip būdą duoti impulsą pasaulio ekonomikos atsigavimui.

Anot N. Rolland, ši iniciatyva visuomet buvo laikoma viena iš priemonių, leidžiančių Kinijai primesti savo nuomonę ir plėsti įtaką besivystančiame pasaulyje, o pandemija tam suteikė dar palankesnę progą.

„Tai nėra Šaltasis karas su aiškiai apibrėžtomis ideologijomis ir geografiniais blokais, tai labiau primena itin lanksčias įtakos zonas, – aiškina ji. – Kol kas Kinija nesiekia pasaulinės hegemonijos, greičiau ji kuria posistemę, kurioje Pekinas galėtų turėti jo pasaulėžiūrai paklūstančių šalių spiečių.“

Kinijos įtaka Vidurinėje Azijoje gali augti dar ir dėl to, kad Rusija – dar viena didžioji išorės žaidėja regione – sunkiai atsigauna po pandemijos ir naftos kainų kritimo sukelto ekonominio nuosmukio.

Per pastaruosius keletą metų Maskva ir Pekinas labai suartėjo ir netgi siekė pasidalinti įtakos sferomis Vidurinėje Azijoje, tačiau Kinija siekia užimti vis naujus plotus, nes po pandemijos yra pasiryžusi plėsti savo įtakos zoną ne vien įgyvendindama stambius infrastruktūros projektus.

Daug metų buvo taip nusistovėję, kad Kinija daugiau sprendžia ekonomines problemas, o Rusija rūpinasi saugumo klausimais, tačiau pastaruoju metu vis dažniau matome, kad šios sferos persidengia, kad jų ribos po truputį išsitrina“, – RFE / RL sakė Maskvos „Carnegie“ centro Kinijos ir Vidurinės Azijos ryšių ekspertas Temuras Umarovas.

Duobėtas Šilko kelias

Nors Kinijos ekonomika jau atsigauna po pandemijos, jos atsigavimo tempas kol kas nėra visiškai aiškus.

Toks klausimas kyla, žinant, kad Pekinas sulaukia vis daugiau prašymų atidėti netvariai atrodančių krovinių gabenimo centrų, elektrinių ir transporto jungčių paskolų mokėjimą, nes viso pasaulio valstybės – nuo Lotynų Amerikos iki Artimųjų Rytų – vis dar sunkiai stojasi ant kojų, globalizacijai lėtėjant.

Birželį Kinijos užsienio reikalų ministerijos atliktas tyrimas parodė, kad pandemija „stipriai paveikė“ 20 proc. „Juostos ir kelio“ iniciatyvos projektų, dar 30-40 proc. patyrė tam tikrą poveikį.

Pasaulinio ekonominio nuosmukio baimė paskatino Kinijos partnerius peržiūrėti jų šalyse vykdomų projektų tikslingumą, o tai gali baigtis pakartotinėmis derybomis ar net projektų atšaukimu.

Visgi kol kas dėl pandemijos nebuvo nutraukta nė viena stambesnė „Juostos ir kelio iniciatyvos“ sutartis, o pati iniciatyva Xi Jinpingui ir Kinijai yra per daug svarbi, kad jos įgyvendinimą būtų galima atidėti neribotam laikui.

Pekino bandymas sustyguoti visus šiuos projektus pasaulinės pandemijos sukeltų problemų akivaizdoje, taps didžiausiu Kinijos diplomatijos tarptautinių įgūdžių išbandymu.

„Dar iki pandemijos vis daugėjo nuogąstavimų dėl skolų ir korupcijos, o dabartinė fiskalinė aplinka visa tai tik dar labiau pablogino, – RFE / RL sakė Strateginių ir tarptautinių studijų centro vykdomo projekto „Reconnecting Asia“ direktorius Jonathanas Hillmanas. – Aš manau, kad mes žvelgiame į ateitį, kurioje Kinijos oficialūs asmenys bus priversti persiderėti dėl senų susitarimų, o ne tartis dėl naujų.“

Valstybinė Kinijos žiniasklaida rašo apie kur kas mažiau lėšų reikalaujančias su technologijomis ir sveikatos priežiūra susijusias iniciatyvas, o ne apie stambiausius infrastruktūros projektus.

Kinija jau pasinaudojo pandemija, kad visą dėmesį sutelktų į skaitmenines iniciatyvas, tokias kaip e. medicina, e. prekyba, e. mokėjimai, e. švietimas, o analitikai įsitikinę, kad Kinijos bendrovės turi pakankamai erdvės plėstis šiuose frontuose Vidurinėje Azijoje.

Be to, nepaisant šiek tiek atsargesnio Pekino požiūrio į „Juostos ir kelio“ iniciatyvą, Kinija išlieka vienu iš nedaugelio variantų, galinčiu finansuoti judėjimą pirmyn, o tai gali pastūmėti Vidurinės Azijos valstybių vyriausybes artyn link Kinijos.

„Tai yra puiki proga Kinijai ir ji neabejotinai ja pasinaudos, – aiškina J. Hillmanas. – Tačiau aš nesitikėčiau statybų bumo kaip anksčiau. Tai Pekinui bus naujas etapas.“