Pasaulyje

2020.04.30 05:30

Adomėnas: užsimerkdama prieš Kiniją Lietuva išduoda savo istoriją ir didžiausią partnerę

Julija Šakytė, LRT.lt2020.04.30 05:30

Kiek daugiau nei per 100 kilometrų nuo žemyninės Kinijos nutolęs Taivanas yra laikomas viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, sėkmingai sustabdžiusių koronaviruso plitimą be „drakoniškų priemonių“. Koronaviruso pandemija yra gera proga paremti Taivano siekį sustiprinti savo tarptautinį statusą ir mažinti Lietuvos priklausomybę nuo Kinijos, LRT.lt sako Mantas Adomėnas. Dabartinę Lietuvos poziciją Taivano atžvilgiu jis vadina „retro stiliaus politika“.

„Šioje vietoje Lietuva turi rinktis, nes užsimerkdama prieš totalitarėjančio režimo nusikaltimus ir represijas ji išduoda ir savo pačios istorinę patirtį, ir kartu savo didžiausią ir svarbiausią strateginę partnerę – Jungtines Amerikos Valstijas“, – interviu LRT.lt sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Seime narys M. Adomėnas.

– Neseniai prezidentūrai kartu su intelektualais, visuomenininkais ir kitais politikais įteikėte atvirą laišką, raginantį Lietuvą labiau palaikyti Taivaną. Kaip manote, ar dabartinė situacija sudaro galimybę Lietuvai ir kitoms šalims didinti Taivano tarptautinį pripažinimą?

– Koronaviruso krizė taip pat yra ir geopolitinio netikrumo laikas, kai keičiasi tie santykiai, kurie atrodė daugiau ar mažiau stabilūs ir nusistovėję. Viena vertus, matome, kad Kinija nepaprastai mitriai, sumaniai ir agresyviai naudojosi susiklosčiusia krizine padėtimi tam, kad išplėstų savo geopolitinę, taip pat ir ekonominę įtaką. Šioje vietoje laisvasis pasaulis neturi daug tokių sėkmės istorijų, bet Taivanas – viena iš jų. (...)

Bent demokratiškame pasaulyje buvo suvokta, kad su Kinija buvo užsižaista ekonomikoje, leidžiant perimti savo pagrindinius gamybos pajėgumus ir tiekimo tinklus, o tai tapo ir ekonomine, ir logistine, ir politine problema. Kadangi per daug kontrolės atiduota valstybei, kuri neslepia agresyvių intencijų laisvojo pasaulio atžvilgiu ir taip elgiasi.

Savo ruožtu, santykių su Kinija peržiūrėjimas leidžia iškelti klausimą apie Taivano statusą. Vienintelė priežastis, kodėl jis nėra pripažįstamas, nors tai yra 70 metų egzistuojanti faktiškai nepriklausoma valstybė, yra tas „vienos Kinijos“ principas, kurio pats Taivanas jau laikosi vis mažiau, – galima sakyti, kad praktiškai jau yra apleidęs.

Aišku, konfrontacijos su Vakarais augs. Ir jeigu mes visą laiką vadovausimės tuo ekonominiu argumentu, tai ateis laikas, kai keliai su sąjungininkais gali išsiskirti, ir tai būtų labai blogas rezultatas.

(Lieka – LRT.lt) tik Kinijos reikalavimas laikytis „vienos Kinijos“ principo, kuris reiškia, kad galima pripažinti arba Pekiną, arba Taipėjų. Negalima pripažinti vienu metu abiejų. Gal 12 valstybių pasaulyje, tarp kurių – Vatikanas, Nikaragva, Paragvajus, pripažįsta būtent Taipėjų, ne Pekiną. Absoliuti dauguma pripažįsta Pekiną kaip teisėtą. Šio principo laikymasis praktiškai yra pasidavimas Kinijos diktatui. (...)

Dabar yra gera proga pradėti tai kvestionuoti ir galvoti apie tautų apsisprendimo teisę, būtent Taivano, 70 metų egzistuojančios visuomenės, teisę turėti savo valstybę.

– Ar nebijote, kad Lietuva patirs spaudimą? Kaip, pavyzdžiui, nutiko po Dalios Grybauskaitės susitikimo su Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama, kai Kinija nutraukė prekybinius ryšius?

– Tokios galimybės išlieka. Viena vertus, tai ilgalaikis interesas, antra vertus, tai balanso (klausimas – LRT.lt) – kaip nebūti priklausomiems nuo Kinijos rinkų ir nuo tokio neprognozuojamo agresyvaus žvėries įgeidžių. Kitaip tariant, galima bandyti jam pataikauti ir tikėtis geriausio, bet vieną dieną jam vis tiek kažkas neįtiks ir jis tave suės. Taigi, kuo mažiau esi nuo jo priklausomas, tuo labiau yra prognozuojama tavo paties ateitis. Šioje vietoje Lietuva yra labai geroje situacijoje, nes jos prekybos su Kinija apimtys yra palyginti labai mažos.

Eksporto rinkos, kurias Lietuva turi Kinijoje, jos iš tikrųjų nėra tokio dydžio, kad būtų sunkiai kompensuojamos, jeigu mūsų ekonomine diplomatija užsiimantys žmonės nuspręstų pajudinti uodegas ir pasidairyti po kitas Pietryčių Azijos rinkas (...), kurios neturi jokių geopolitinių interesų, nėra agresyvios, Vakarams grėsmę keliančios supergalybės.

Taivano domėjimosi Lietuva istorija yra sena.

Nereikia manyti, kad Lietuva yra pajėgi aprūpinti daugiau negu nedidelį provincijos prekybos centrų tinklą Kinijoje, jeigu kalbame apie maisto eksportą.

Kūrybingesnė ekonominė diplomatija, be abejo, amortizuotų tai, o kartu padarytų Lietuvą mažiau pažeidžiamą Kinijos, kurios trajektoriją sunku nuspėti, veiksmams. Aišku, konfrontacijos su Vakarais augs. Ir jeigu mes visą laiką vadovausimės tuo ekonominiu argumentu, tai ateis laikas, kai keliai su sąjungininkais gali išsiskirti, ir tai būtų labai blogas rezultatas. (...)

– Ar Jums pačiam teko tiesiogiai bendrauti su Taivano atstovais? Ar žinote, kokia situacija salos viduje? Ar Taivanas vertina Lietuvos politikų ir visuomenininkų pastangas didinti valstybės dėmesį šiai salai?

– Taip, aš iš tikrųjų esu nemažai bendravęs tiek su paties Taivano atstovais, politikais ir akademikais, tiek ir su Kinijos įvairių krypčių ekspertais, su žmonėmis, kurie yra komunistinės Kinijos šalininkai, ir tais, kurie yra Taivano šalininkai. Taivanas kruopščiai seka tai, kas vyksta šiame pasaulio krašte, ir tai nėra keista.

Tai valstybė, kuri per visą Šaltojo karo laikotarpį nuosekliai laikėsi sovietinės okupacijos nepripažinimo, ir daugelis taivaniečių, kurie mokėsi dar Šaltojo karo metais, iš tų laikų žino Lietuvą, Latviją bei Estiją, nes jų geografijos vadovėliuose jos buvo pažymėtos kaip tam tikra geopolitinė anomalija. (...)

Taigi buvo galima ieškoti kūrybingesnių tam tikrų sprendimų, kurie galėtų realiai padėti Taivanui, neperžengiant, jeigu prezidentas taip bijo, jokių raudonųjų linijų.

Taivanas buvo valstybė, kuri iš tikrųjų per savo atstovybes rėmė, pavyzdžiui, nepriklausomos Lietuvos ambasados Vašingtone išlaikymą, kai jai grėsė bankrotas, palaikydama jos diplomatinio pasipriešinimo veiksmus. Taivano domėjimosi Lietuva istorija yra sena. (...)

– Prezidentas remia praktinį bendradarbiavimą su Taivanu koronaviruso akivaizdoje, tačiau kol ši sala nėra Jungtinių Tautų (JT) narė, tol formaliai negali tapti ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nare. Kaip vertinate tokią prezidentūros poziciją?

– Mano nuomone, prezidento reakcija iš tikrųjų nustebino, kad nematomi niuansai. Iš tikrųjų, taip galima sakyti, kad tol, kol ji nėra JT narė, tol ji negali būti visavertė Pasaulio sveikatos asamblėjos, kuri nusprendžia, kas dalyvaus PSO veikloje, narė.

Bet yra kitas dalykas, kad iki 2016 metų Taivanas dalyvavo PSO veikloje stebėtojo teisėmis. Ir tiktai didėjanti Kinijos agresija, didėjantis nepasitenkinimas Taivano veiksmais sukėlė spaudimą PSO, dėl jo Taivanas buvo išmestas.

Prezidentas galėjo kalbėti apie stebėtojo statuso sugrąžinimą, kas visiškai nepažeidžia nei „vienos Kinijos“ principo, nei to principo, kad tik JT nariai dalyvauja PSO veikloje. Taigi buvo galima ieškoti kūrybingesnių sprendimų, kurie galėtų realiai padėti Taivanui, neperžengiant, jeigu prezidentas taip bijo, jokių raudonųjų linijų.

Taigi nematyti tos tikrovės, nėra žiūrėjimo už savo daržo tvoros ir tas pasakymas, kad turbūt viskas gerai, kas už šios tvoros vyksta, yra labai nekritiškas požiūris.

Kitas dalykas, kas mane nustebino prezidentūros reakcijoje, – neskaitymas laiko ženklų. Būtent nepasitenkinimas ir nerimas dėl PSO, bet tuo pat metu ir dėl daugelio tarptautinių organizacijų užvaldymo. Šiandienos pavyzdžiai parodė, kaip tarptautinė organizacija gali būti užvaldyta iš vidaus ir panaudojama kaip neskrupulingos galybės, tokios kaip Kinija, ruporas. Tai tikrai kelia nerimą.

Donaldo Trumpo reakcija (nurodymas įšaldyti finansavimą PSO – LRT.lt) galbūt yra kraštutinė (pozicija – LRT.lt) ir nežinau, kiek produktyvi, bet ji išreiškia daugelio demokratinio pasaulio valstybių nerimą dėl PSO veiklos.

Dėl to vaidmens, kurį PSO vaidino leisdama koronavirusui pasklisti per Vakarų pasaulį dėl to, kad, užuot priėmusi rekomendacijas, kurias siūlė tie patys Taivano medikai ir mokslininkai, ji laikėsi aklai komunistų partijos Kinijoje linijos. Nepasitenkinimas didėja ir iš tikrųjų kalbama apie naujos superagentūros kūrimą. (...) Šiuo atveju aklos ištikimybės PSO demonstravimas nepataiko į Vakarų pasaulio dominuojančią nuotaiką. Atrodo, retro stiliaus politika. (...)

Taigi nėra žiūrėjimo už savo daržo tvoros ir tas pasakymas, kad turbūt viskas gerai, kas už šios tvoros vyksta, yra labai nekritiškas požiūris.

– Savo ruožtu Vašingtonas koronaviruso akivaizdoje bando stiprinti Taivano statusą – D. Trumpas pasirašė teisės aktą, kuriuo siekiama paremti Taivano tarptautinį autoritetą. Šis teisės aktas, visų pirma, nukreiptas prieš šalis, kurios pastaraisiais mėnesiais nutraukė diplomatinius ryšius su Taipėjumi. Pekinas dėl to širsta – kaip manote, ar galima dar didesnė konfrontacija tarp šių valstybių? Ir ką tai reikštų Lietuvai?

– Paramos Taivanui veiksmus reikia matyti kiek platesnėje perspektyvoje. Tai nėra kažkokia JAV vienašališkai kilusi iniciatyva. Ji priklauso serijai veiksmų, kuriais JAV reaguoja į padidėjusį Kinijos agresyvumą ir padidėjusias komunistinio režimo represijas.

Tai ne tik Taipėjaus aktas, ne tik paramos Taivano diplomatiniams sąjungininkams veiksmai, bet taip pat yra ir Honkongo paramos aktas, ir Tibeto.

Šioje vietoje Lietuva turi rinktis, nes užsimerkdama prieš totalitarėjančio režimo nusikaltimus ir represijas ji išduoda ir savo pačios istorinę patirtį, ir kartu savo didžiausią ir svarbiausią strateginę partnerę – Jungtines Amerikos Valstijas.

Kitaip tariant, tai, ką matėme per praėjusius metus, – Kinijos bandymai užgniaužti protestus Honkonge. Mes matėme paviešintus dokumentus apie koncentracijos stovyklas Sindziange, kur yra įkalinta milijonai uigūrų, ir apskritai aštrėjantį religinį ir kitaminčių persekiojimą pačioje Kinijoje.

Tai į tą padidėjusį agresijos į represijų lygį JAV sureagavo, priimdama visą seriją dokumentų tose skirtingose srityse. Taigi ne JAV yra iniciatorė, bet ji atsako į Kinijos, kaip agresorės, veiksmus. Manau, kad tol, kol Kinija toliau eis tokiu režimo griežtinimo ir grįžimo į totalitarizmą keliu, tol JAV reakcija bus ganėtinai aštri. Šioje vietoje Lietuva turi rinktis, nes užsimerkdama prieš totalitarėjančio režimo nusikaltimus ir represijas ji išduoda ir savo pačios istorinę patirtį, ir kartu savo didžiausią ir svarbiausią strateginę partnerę – Jungtines Amerikos Valstijas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt