Publikuojame ištrauką iš Gražinos Kristinos Sviderskytės knygos „Lituanica. Nematoma pusė“. 2019 m. pasirodžiusią knygą išleido leidykla „Aukso žuvys“.
Pavėluotas aliarmas
Per kelias dienas kilo ažiotažas: pasipylė siaubo istorijos apie Vokietijoje lakūnų tykančius pavojus, mirtinas pasalas ir slaptus nacių ginklus. Pasiuntinys Balutis telegrafavo URM iš Vašingtono:
Newyork World Telegram liepos dvidesimtpenkto paduoda United Press zinia is Paryziaus Le Lempart buk Berlyno ir Lenkijos diplomatiniuose sluoksniuose atvirai komentuojama nepaprastos Dariaus Gireno zuvimo aplinkybes stop speliojama lakunai galejo buti pripuolamai nusauti neseniai sustiprintu vokisku antiorlaiviniu patruliu stop sakoma aviatoriu kunai buve skubiai nugabenti Berlinchenan orlaivio likuciai perkelti kiton vieton nelaimes vieta nuvalyta pirm detalaus istyrimo Balutis.[1]
Tačiau URM iš pasiuntinybių Berlyne ir Varšuvoje tokių tiesioginių žinių negavo. Aliarmas sklido vien spaudoje. Tiksliau, jis buvo paskelbtas poroje užsienio dienraščių, kuriuos ir aptarinėjo diplomatai.
1933 m. liepos 20 d. Paryžiuje leidžiamas antivokiškos krypties laikraštis Le Rempart pranešė, kad Lituanica galėjo būti pašauta. Pranešime remtasi neįvardytais šaltiniais diplomatiniuose sluoksniuose, perteikiančiais Berlyne ir Soldino apylinkėse plintančius pasakojimu. Tačiau autorius nenurodytas, pašovimo būdas nepatikslintas, tik iš Strasbūro Les Dernieres Nouvelles perrašytos sensacingos žinios apie Vokietijos ginklavimąsi. Strasbūro dienraštis liepos 19 d. rašė, kad kaip tik netoli katastrofos vietos „kas kelis šimtus jardų“ įtaisyti kulkosvaidžiai lenkų žvalgybiniams lėktuvams apšaudyti ir dar neseniai išbandytas priešlėktuvinis „prožektorius“. Pranešimą pasigavo lenkų ir čekų spauda, perspausdino 1933 m. birželį Vokietijoje uždraustas, Čekijoje leidžiamas vokiečių socialdemokratų Neuer Vorwärts. Latvių laikraščiai – pavyzdžiui, Rygoje leistas liberalios pakraipos laikraštis rusų kalba Сегодня[2] – ėmė linksniuoti „mirties spindulius“, gal taip pervadinusi priešlėktuvinius prožektorius („šviesosvaidžius“, kurių įsigijo ir Lietuvoje 1935 m. suformuota Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė). Lietuvoje pasklido panašios spėlionės: antai opozicinis krikščionių demokratų Rytas jau liepos 19 d. skelbė žinutę „Dėl gandų apie mirties spindulius“ ir (Jono Pyragiaus?) kritinį-analitinį straipsnį[3]. 1933 m. liepos 25 d. Margutyje paskelbtas bene pats dramatiškiausias Jurgėlos straipsnis apie katastrofos priežastis: esą jie „kaipo vokiečių priešo kariuomenės kariai ir dar savanoriai negalėjo sulaukti vokiečių simpatijos“, todėl „aišku tai, kad [...] buvo pakirsti”, ir „ne gamtos prajovai, bet keli karštagalviai pastojo jiems kelią“ – „ultravioletiniais („mirties“) spinduliais nudėjo Lituanicą“[4].
Pavojaus signalas nuskambėjo garsiai, plačiai ir... nežinia iš kur. Bulvarinė kauniškė spauda gąsdino:
Ką rašo Besarabskaja počta, Prager Presse, Neuer Vorwärts, L‘intrasigeant, Gazeta Warszawska ir kiti laikraščiai? [...] Tiesiog neįtikėtinas lakūnų žuvimas žemyne sukėlė begales sensacingiausių gandų [...]. Iš viso to matyti, kad lietuvių lakūnus pašovė Berlindeno oro policija, kuriai buvo įsakyta apšaudyti kiekvieną pasirodžiusį lėktuvą, apie kurios skridimą nebūsią iš anksto pranešta. [...] Kiek šie gandai yra tikri kol kas negalima pasakyti, bet dėl jų tikrumo labai tenka abejoti.[5]
Sensacija vis tiek nustelbė informaciją. Staiga buvo pamiršta ir vėliau nebepriminta skrydžio priešistorė: kad Vokietija buvo paties Dariaus pasirinkta, JAV ir Lietuvos institucijų patvirtinta ar net primygtinai siūlyta kaip saugiam skrydžiui, tranzitui ar, prireikus, finišui tinkama teritorija.
Darius niekur – dienoraštyje, laiškuose, straipsniuose, pokalbiuose ir kalbose – neišreiškė nuogąstavimo dėl Vokietijos. Net tada, kai diplomatai pasiūlė vengti jos šiaurinės pakrantės, kur naktį buvo sunku vizualiai orientuotis, trūko švyturių ir miestų šviesulių ir kur, be kita ko, aplink laisvąjį Dancigo miestą derėjo iš tolo aplenkti neskraidymo zonas. Pastarieji apribojimai lakūnams buvo įprasti. Lietuvoje 1936 m. krašto apsaugos ministro Stasio Dirmanto potvarkiu paskelbtos penkios – Vakarinė, Palangos, Šiaulių, Tryškių, Gaižiūnų – draudžiamos zonos, ir bendrai Lietuvoje kasmet kildavo incidentų dėl oro erdvės pažeidimų: 1932 ir 1934 m. užfiksuota penkiolika neteisėtų vokiečių orlaivių skrydžių Klaipėdos krašte.
Beje, 1933 m. Vokietijoje vešėjo antilietuviška propaganda: pavyzdžiui, Lietuvos vyriausybė šmeižta dėl memelėnderių moksleivių teisių pažeidimų, kankinimų ir net mirčių. Taigi teoriškai buvo galimas toks atvirkštinis scenarijus, kad be leidimo atskridę ir Lietuvos teritorijoje užsimušę vokiečių lakūnai taptų dingstimi pliūptelti dezinformacijos Vokietijoje, o oficialusis Kaunas pakurstytų konfliktą kategoriškais neigimais bei pretenzijomis. Bet praktiškai incidentų ir katastrofų Lietuvoje neįvyko ir apskritai oro tranzitas buvo palyginti neintensyvus: 1933 m. URM išdavė 10 leidimų užsieniečių skrydžiams, įskaitant amerikiečius Matterną, Darių ir Girėną, 1930–1940 m. – iš viso 51. Lietuvos vyriausybė siekė ekonominės partnerystės oro transporto srityje: kasmet derėjosi su Vokietijos–SSRS bendrove Deruluft, kad Kaunas išliktų tarptautiniuose maršrutuose. Lietuvos Karo aviacija keliskart reiškė pasitikėjimą Vokietijos oro erdvės saugumu: 1934 m. prašė leidimų aplink Europą skridusiai Gustaičio vadovaujamai trijų ANBO-IV lėktuvų eskadrilei, 1935 m. –lėktuvui, kuriuo ketinta parskraidinti Airijoje avariją patyrusį Lituanicos II pilotą Vaitkų (abiem atvejais Vokietijos atsisakymas įsileisti karinius lėktuvus nesukėlė jokio valdžios ir visuomenės nepasitenkinimo). Priešiškumas ėmė ryškėti gerokai vėliau, kai jau apibusiai reikšta pretenzijų: 1938 m. užfiksuoti 56 vokiečių lėktuvų neteisėti įskridimai, 1940 m. balandžio 2 d. neatpažintas vokiečių orlaivis skraidė net virš Kauno[6]; siekiant „taikingo vystymosi“, 1940 m. gegužę valstybiniu lygmeniu – prezidento Smetonos ir kanclerio Hitlerio vardu – derinta Orinio susisiekimo sutartis. Bet kalbamu laiku apie grėsmes nebuvo kalbos, ir Darius gerai žinojo, ką daro.
Beveik metus jo ketinimai skristi per Vokietijos oro erdvę buvo žinomi ir nekėlė abejonių Lietuvos diplomatams JAV ir – tarpininkaujant Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone – Lietuvos URM. 1933 m. sausį–gegužę susirašinėjant su Karo aviacijos viršininku ir LAK pirmininku detaliai išnagrinėtas aerodromų tinklas, navigacinės sistemos, naktinės oro trasos Vokietijoje. Sutartinai patvirtintas pagrindinis maršrutas driekėsi per Vokietiją; skrydin pasiimta Vokietijos žemėlapių; skubos tvarka gautos Vokietijos vizos.
Bent keturis mėnesius apie ketinimą skristi per Vokietiją žinojo JAV Prekybos ir Valstybės departamentai. JAV vyriausybės institucijų susirašinėjime dėl Lituanicos skrydžio – mažiausiai 23 dokumentuose – nė žodžiu neužsiminta apie skrydžių ribojimus, galimus nepatogumus, kliūtis ar grėsmes Vokietijoje. Vokietijos–JAV sutartis dėl laisvo oro susisiekimo taikos metu amerikiečių lakūnams teikė papildomų garantijų ir lengvatų (tik 1937 m. sugriežtintos Oro eismo taisyklės draudė perskristi šalį nenutūpus[7]); beje, 1935 m. oficialiai patvirtintas Lituanicos II maršrutas irgi driekėsi per Vokietiją.
Per 70 dienų Niujorke apie pavojus neužsiminė transatlantinių skrydžių žinovai amerikiečiai, prancūzai, italai (Mattern, Kelly, Kimball, Ferrari, De Pinedo, Rossi, Codos ir kiti). Postas kaip tik ketino stabtelėti Berlyne ir šį planą sklandžiai įgyvendino: 1933 m. liepos 16 d. Tempelhofo oro uoste jį pasveikino Göringas[8], svetingai priėmė Karaliaučiaus aerodromas[9].
Pagaliau, ištisus metus apie grėsmes Vokietijoje nė neužsiminė apie rengiamą Lituanicos skrydį daugybę kartų rašiusi Lietuvos ir užsienio spauda: šimtuose žinučių, komentarų ir straipsnių nebuvo jokių įspėjimų.
Taigi aliarmo neįmanoma rimtai vertinti ir patvirtinti: tokiu atveju eilę autoritetingų asmenų, visuomeninių organizacijų, valdžios institucijų ir žiniasklaidos priemonių (įskaitant tarptautines naujienų agentūras) tektų apkaltinti nusikaltėliška tyčia ir visuotiniu suokalbiu. Bet ir visai atmesti aliarmą sudėtinga. Jo priežastys glūdėjo giliau.
1932–1933 m. buvo lūžio metai. 1932 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos laikraščiuose pasirodė ir pirma žinutė apie Fondo rengiamą Dariaus ir Girėno skrydį ir kartu – didžiulės antraštės apie Reichstagą: „Rinkimuos laimėjo nacionalsocialistai: Pralieta daug kraujo. Socialdemokratai pralaimėjo. Smulkios partijos žuvo“[10]. Šie ir vėlesni, lapkričio 6 d. rinkimai naciams tapo tramplinu[11] į „valdžios perėmimą“. 1933 m. liepos 14-ąją – kaip tik Lituanicos starto išvakarėse! – daugpartinio valdymo tradiciją turinčioje valstybėje buvo formalizuota jau nuo kovo 31 d. įvesta nacių diktatūra. 1933 m. birželio 26 d. Messersmithas rašė valstybės sekretoriaus pavaduotojui Williamui Phillipsui, kad blaiviu protu nesuvokiamu mastu Vokietijoje kurstoma kovinė dvasia:
Jei ši vyriausybė išsilaikys dar metus ir šitaip eis ta pačia linkme, tai ji ilgam pavers Vokietiją grėsme pasaulio taikai [...] [Vyriausybėje] esama psichopatijos atvejų, kurie įprastomis sąlygomis būtų gydomi.[12]
Politinių pokyčių lavina Vokietijoje glumino žmones. Tikrų žinių trūko. Informacijos nesiteirauta iškart, kol vokiečiai paslaugiai atsakinėjo į klausimus. Antai Heinmulleris užklausė dėl Lituanicos pašto siuntos ir per 24 valandas gavo atsakymą iš Berlyno į Niujorką[13]. Soldino apylinkėse ir Berlyne dirbęs korespondentas Kaupas, katastrofos vietoje apsilankęs Paliokas ir kiti pasiuntinybės darbuotojai, taip pat iš Kauno atvykę LAK atstovai irgi patvirtino nepatyrę jokių trikdžių ir gavę pagalbos.
Taigi aliarmas apie pavojus Vokietijoje kilo pavėluotai ir, plačiai pasklidęs, buvo tai perdėtai sureikšminamas, tai nuvertinamas.
Iš tiesų, aliarmas nebuvo nei visiškai pagrįstas, nei suklastotas, – tik smarkiai perdėtas, kaip ir bet kurie kiti gandai. Gandų ištakos glūdėjo ne tikrovės pažinime, o veikiau nuojautose ir įtampos įaudrintoje vaizduotėje.
[1] LCVA, 656, 1, 710, 69.
[2] Сегодня redakcijos dalį sudarė žydų kilmės žurnalistai; informaciją perspausdino Kauno Volksblatt. Gal dėl to Zaunius vėliau Staffordui sakė gandus sklindant „daugiausia žydų kanalais“.
[3] J. P. 1933.
[4] Jurgėla 1933. Straipsnis perspausdintas arba cituotas eilėje Amerikos lietuvių ir Lietuvos laikraščių.
[5] [Redakcija] 1933-08-27.
[6] LCVA, 383, 2, 45, 93: Lietuvos pasiuntinybės Berlyne patarėjo Juozo Kajecko pranešimas URM, 1940-05-04.
[7] NARA-II, Aviation, 36: Vokietijos pasiuntinio Vašingtone laiškas Valstybės sekretoriui, 1937-01-22.
[8] Mohler, Johnson 1971, 58. Beje, 1938 m. Göringo keliskart aukštai pagerbtas Lindberghas sunkiai kratėsi pronacio įvaizdžio: Kessner 2010, 229.
[9] Tolischus 1933.
[10] ELTA 1932-08-01. Plg. kitos dienos naujienas: „Visiškas nacionalsocialistų nepasisekimas“; „Išrinktasis Reichstagas“; „Komitetas skridimui skersai Atlantiką remti“; „Mes skrisime iš New-Yorko į Kauną!: Lietuvos žinios, 1932-08-02, 1; 3.
[11] Pagal: Steiner 2011, 10–36; Evans 2004, 456–461.
[12] UDL MAC, MSS 0109, 6.
[13] LCVA, 658, 1, 266, 92, 94.
