Netikros teroristinės organizacijos, vykdančios visavertį teroro karą Europoje, – kitas akivaizdus Rusijos ir Baltarusijos režimų žingsnis, eskaluojant agresiją prieš Europą, Europos Sąjungą ir NATO.
Viena pagrindinių tokių grupių veiklos formų būtų ginkluotų grupių reidai ir įsiveržimai tiesiai į kaimyninių šalių – pirmiausia Baltijos valstybių ir Lenkijos – teritoriją.
Infrastruktūros gadinimas, žmonių grobimas ar net žudymas, prisiimant už tai atsakomybę ir kartu skleidžiant prorusiškus bei antivakarietiškus naratyvus ir šūkius, – štai toks jų veiksmų planas.
O koks bus mūsų atsakas ir kur jis mus nuves?
Šis klausimas, ore tvyrantis jau gana seniai, tapo ypač aktualus po vos prieš keletą savaičių Latvijoje įvykusio „pasienio incidento“, į kurį šiomis dienomis pagaliau reagavo net ir mūsų Valstybės gynimo taryba.
Keli ginkluoti kaukėti vyrai bandė per Latvijos sieną prastumti 20 migrantų grupę. Sutikti Latvijos karių, jie ėmė juos bauginti ir grasinti daiktu, kuris, Latvijos valdžios teigimu, „priminė“ šautuvą ar pistoletą.
Latvijos kariai, vengdami fizinės konfrontacijos, pasitraukė, kaip ir kaukėtieji. Tačiau vėliau pastarieji įsiveržė į Latvijos teritoriją, apgadino dalį pasienio infrastruktūros, pavogė porą stebėjimo kamerų ir pasišalino dar prieš atvykstant Latvijos patruliui.
Netrukus atsakomybę už šią konfrontaciją prisiėmė paslaptinga organizacija „Juodieji rusinai“. Tai ji padarė „Telegram“ kanale, sukurtame visai neseniai, tačiau jau turinčiame daugiau nei 11 tūkst. prenumeratorių.
Organizacija gyrėsi visiška savo veiksmų sėkme, esą parodžiusia, kad ne tik Latvija, bet ir visa ES bei NATO yra visiškai bejėgės ir pasimetusios. „Pergalė mūsų!“ – skelbė „Juodieji rusinai“.
Kitas organizacijos socialinių tinklų turinys – tiesiog nukopijuota Rusijos ir Baltarusijos režimų propaganda apie „šventąjį karą“ su Vakarais ir Rusijos, Baltarusijos bei Ukrainos „trinarę tautą“, o Ukrainai esą reikalinga „negailestinga denacifikacija“.
Žinoma, organizacija tvirtina neturinti nieko bendra su Baltarusijos režimu-valstybe: esą tai iš apačios kilusi iniciatyva, kurios ėmėsi „žmonės“ ir kažkokie „veteranai“, „pajutę atsakomybę“.
Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – pats pavadinimas. Spalva jame akivaizdžiai yra trolinimą primenanti užuomina į „žaliuosius žmogeliukus“. Tačiau kartu jis nurodo ir istorinį dabartinės Baltarusijos vakarinio regiono pavadinimą – „Juodoji Rusia“.
Na, kaip sakoma Lietuvoje, ir arkliui aišku, apie ką čia iš tikrųjų kalbama.
Tai Baltarusijos ir, be jokios abejonės, Rusijos specialiųjų tarnybų projektas, kuriuo išbandoma palyginti nauja agresijos eskalavimo kryptis ir priemonės. Pirmiausia – prie artimiausių vakarinių sienų.
Tai, kad režimo pareigūnai tiesiogiai dalyvauja migrantų įsiveržimuose į Baltijos valstybių ir Lenkijos teritoriją, buvo akivaizdu ir dokumentuota jau seniai.
Visai neseniai beveik toks pat incidentas įvyko ir Lietuvos pasienyje – jo metu Baltarusijos režimo atstovai taip pat grasino fizine agresija Lietuvos patruliui.
Tačiau „organizacijos“, kuri bando galimybes plėsti agresiją, kinetinius ir teroristinius veiksmus, kartu deklaruodama nepriklausomybę nuo režimo, atsiradimas – kažkas smarkokai naujo.
Ar buvo sunku tai numatyti ir prognozuoti? Žinoma, ne. Jau matėme daugybę zondavimų šia kryptimi, tačiau tai daugiausia buvo virtualios provokacijos socialiniuose tinkluose ir visuomenės reakcijos testavimas – marginaliose socialinių tinklų paskyrose skelbiamos netikros „liaudies respublikos“ Lietuvoje ir Estijoje.
Tad ar šis naujojo startuolio išbandymas Minsko ir Maskvos požiūriu iš tiesų buvo sėkmingas? Žinoma, kad taip. Ir, be abejo, jie bandys daryti daugiau, stumtis toliau.
Kodėl?
Todėl, kad latviai iš tiesų neatlaikė išbandymo, nepaisant aukščiausių pareigūnų pagyrų dėl „ramios ir racionalios“ jų kariuomenės reakcijos.
Pirma, visiškai aišku, kad vienintelė galima reakcija į tokius režimų veiksmus – nedelsiant, neabejojant ir negailestingai panaudoti jėgą.
Ir šis jėgos panaudojimas gali turėti tik dvi baigtis – arba priversti agresorius nedelsiant pasiduoti ir juos sulaikyti, arba tiesiog juos nušauti vietoje.
Juk tai nesuskaičiuojamą daugybę kartų žadėjo ir įsipareigojo visų Baltijos šalių valdžios institucijos bei kariuomenės – nuo pat 2014 m., kai Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą ir prasidėjo karas Ukrainos Donbase.
Pavyzdžiui, Lietuvoje net vyko karinės pratybos, per kurias Lietuvos kariuomenė ir specialiosios pajėgos rengėsi žaibiškai sunaikinti „žaliųjų žmogeliukų“ pajėgas, jau įsibrovusias į dalį šalies teritorijos.
Nereikia nė sakyti, kad ir Latvija rengėsi tokiam pačiam scenarijui prie savo rytinių sienų. Tačiau kai atėjo vos trys „juodieji žmogeliukai“, jos kariuomenė pamosikavo rankomis ir atsitraukė.
Kodėl?
Oficialus Latvijos valdžios argumentas – esą incidentas buvo per menkas, o kariškiai nebuvo tikri, kaip kvalifikuoti grėsmės lygį, – tiesiog „ne į temą“.
O iš tiesų tai – aiškus bendros strateginės sumaišties ir neapibrėžtumo Europoje simptomas – ne tik Vakarų, bet, kaip paaiškėja, ir „rytiniame flange“.
Kai net aukščiausi pareigūnai, kariškiai ir politikai negali susivokti, kur yra NATO 5-ojo straipsnio slenkstis ir kada atidengti ugnį, kai jis peržengtas – ar į skrendantį objektą, ar į žmogų ant žemės, – ko daugiau galima tikėtis iš tų, kurių batai stovi būtent ant tos žemės?
Pagrindinę mintį, kurią dauguma atsakingų aukščiausių pareigūnų pabrėžia viešai kalbėdami šia tema, galima suformuluoti taip: neatidėliotinas NATO narių karinis atsakas – nacionaliniu ar kolektyviniu lygmeniu – neabejotinai sektų po tiesioginės ir atviros Rusijos karinės agresijos, kurios nereikėtų papildomai „atributuoti“ ir kuri būtų visiškai akivaizdi nuo pat pradžių ar net anksčiau.
Visa, kas yra žemiau šios ribos ir už jos, tebelieka pilka ir neaiški zona, kurioje NATO, ES ir apskritai Vakarai iki šiol nesugeba susirasti jokio GPS.
Vėl tas pats klausimas: kodėl?
Todėl, kad dar labiau bijoma kitos nežinomybės: kas nutiktų toliau, jei žali-juodi žmogeliukai būtų iškart nušauti?
Todėl, kad dar labiau bijoma kitos nežinomybės: kas nutiktų toliau, jei žali-juodi žmogeliukai būtų iškart nušauti?
Ir čia bent du scenarijai atrodo vienodai tikėtini.
Pirmasis scenarijus – tokie režimai, kaip rusiškasis ir baltarusiškasis, kaip ir bet kuri gatvės chuliganų gauja, sulaukę atkirčio, atsitraukia.
Antrasis scenarijus – tokie režimai kaip bet kuri gatvės chuliganų gauja ar mafijos klanas tiesiog negali susitaikyti su tuo, kad „pralaimėjo“ ir buvo „pastatyti į vietą“. Todėl „atsakomuoju“ ėjimu jie staigiai didina statymus ir eskalacijos lygį, toliau zonduodami dirvą ir ribas.
Būtent to Europos sostinėse – ypač Vakarų – labiausiai ir bijoma.
Mat toliau tvyro tas pats paralyžiuojantis klausimas – o kas tada? Ką darysime, jei rusai iškart pasirinks kokį nors atvirą ir tiesioginį karinį scenarijų ir smūgį, peršokdami visus dar likusius ir įmanomus eskalacijos lygius pilkojoje-juodojoje zonoje, žemiau 5-ojo straipsnio?
Tai baimė, kad vienas šūvis kur nors vos keli metrai šiapus sienos, kokios nors mažos „fronto valstybės“ pasienio teritorijoje, gali sukelti Trečiojo pasaulinio karo laviną ir apokalipsę. Kaip vienas šūvis Sarajeve 1914 m. sukėlė Pirmojo pasaulinio karo laviną, vėliau atvedusią į Antrojo pasaulinio karo apokalipsę.
Taigi nėra kitos išeities, kaip tik šauti ir pastatyti juos į tą pačią padėtį, kurioje dabar yra Europa, – kad jie patys permąstytų tą patį klausimą: ką darysite dabar?
Rusai, jų vasalai ir sąjungininkai tą baimę, aišku, žino ir užuodžia ją ore.
Ir, žinoma, jie judės ir jau juda pirmyn, net jei tas šūvis taip ir nenuaidi. Teisingiau – būtent dėl to, kad nenuaidi.
Taigi nėra kitos išeities, kaip tik šauti ir pastatyti juos į tą pačią padėtį, kurioje dabar yra Europa, – kad jie patys permąstytų tą patį klausimą: ką darysite dabar?
Žinoma, tokie sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami nacionaliniu lygmeniu tų šalių, kurios dabar patiria teroro ataką, – nepaisant beviltiškų kai kurių tolimųjų Vakarų sąjungininkų pastangų jas sustabdyti.
Nėra kito kelio, kaip tik žaisti šį mirtiną pokerį. Šiame žaidime esame jau gana seniai, o jo pradžioje kitoje stalo pusėje sėdėjo žalieji žmogeliukai. Taigi, jei ir toliau mirktelėsime pirmi, tikrai pralaimėsime. Ne tik žaidimą, bet ir viską, įskaitant savo gyvybes.
