Žmogaus atmintis ima silpnėti jau nuo 20-ies metų. Sudoku jos išlaikyti nepadės – tyrimais įrodyta, kad patikimiausias būdas yra fizinis aktyvumas. Kodėl vyresnio amžiaus žmogus atsimena, kas įvyko prieš kelis dešimtmečius, bet gali pamiršti, ką veikė vakar? Kodėl nenorime prisiminti nemalonių dalykų? Ar laikmetyje, kai turime greitą prieigą prie susistemintos informacijos, gresia pavojus mūsų atminties gebėjimams?
LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ – pokalbis apie atmintį su psichologu, psichoterapeutu, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentu dr. Vytautu Jurkuvėnu:
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Gera atmintis siejama su sėkme ir aukštesniais intelektiniais gebėjimais, kurie dažnai lemia geresnes pozicijas darbe ir didesnį turtą.
- Lietuvos gyventojų atminties ir pažintinių gebėjimų silpnumas, ypač vyresniame amžiuje, gali būti susijęs su prastesne psichologine ir psichikos sveikata, kurią veikia trauminė šalies istorija.
- Psichologinių traumų atveju, nors psichika gali stengtis išstumti skaudžias patirtis, jų pamiršti neįmanoma, o gijimas dažnai vyksta per prisiminimų struktūrizavimą ir kalbėjimą apie juos.
- Atminties ir pažintinių gebėjimų gerinimui svarbiausia yra fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas ir širdies bei kraujagyslių sveikata, o ne tik protiniai žaidimai, pavyzdžiui, sudoku.
- Nors trumpalaikė atmintis silpnėja su amžiumi, ilgalaikiai prisiminimai išlieka ilgiau, net ir sergant neurodegeneracinėmis ligomis, o rūpinantis artimaisiais su atminties sutrikimais, svarbu pirmiausia pasirūpinti savimi.
– Atrodo, dažnai linkima kuo geresnės atminties. Kiek yra visokių atminties lavinimo testų, praktikų, kaip geriau įsiminti. [...] Kuo geresnė atmintis, tuo tu – sėkmingesnis?
– Yra tam tikros tiesos. Gebėjimas greitai įsiminti daug dalykų, juos pergalvoti, susidėlioti galvoje, vadinamoji darbinė atmintis, yra vienas iš kertinių mūsų gebėjimų. Jis tam tikra prasme susijęs ir su galima sėkme įvairiose gyvenimo srityse.
Pastebima, kad žmonės su aukštesniais intelektiniais gebėjimais, į kuriuos įeina ir atminties gebėjimas, dažniau turi aukštesnes pozicijas darbe, taip pat statistiškai yra šiek tiek turtingesni. Taip yra anaiptol ne visada, bet toks ryšys pastebimas.
– Dar ruošdamiesi laidai kalbėjome, kad vidutinio Lietuvos septyniasdešimtmečio atminties, pažintiniai gebėjimai yra silpnesni nei Europos vidurkis. Kodėl?
– Priežastis tyrinėjame. Po truputį pradedame matyti, kad tai greičiausiai bus susiję su vis dar bendrai prastesne Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių psichologine, psichikos sveikata. Esame labiau linkę turėti depresijos, nerimo sutrikimų.
Lietuvoje jau yra kertinių atradimų, aprašytų teorijų apie mūsų trauminę istoriją, ji susijusi su mūsų prastesne psichologine, psichikos sveikata. Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, mes tikrai ateiname iš labai sudėtingos praeities. Įdomu, kad tokie globalūs dalykai gali turėti atgarsių mūsų asmeninėje sveikatoje.
– Esu girdėjusi, kad mūsų psichika kartais nori išstumti traumą, sunkią patirtį, ypač jei su ja nedirbi. Įvykus skaudžiam dalykui, dalis žmonių sako negalintys papasakoti detalių, užėjęs tarsi kažkoks rūkas.
– Taip gali būti ir būna. Gal kiek retesnis dalykas, kad žmonės neatsimintų visai nieko. Yra labai retų specifinių smegenų sužeidimų, kai įmanoma, kad žmogus pamirštų beveik visą savo gyvenimą. Vis dėlto tai, kas rodoma, pavyzdžiui, filmuose ar serialuose, vis tiek nebūtų tiesa, nes tokiu atveju žmogus būtų gerokai labiau sutrikęs, o ne, kaip neretai vaizduojama, sveikas.
Grįžtant prie psichologinių traumų ir atminties, žmonės dažnai atsimena dalykus epizodiškai. Tik laikui bėgant, galbūt tai tyrinėjant, apie tai kalbant, atsiminimai gali kažkiek struktūruotis, tapti labiau įprasminti. Tada žmogus gali psichologiškai sveikti.
– Tačiau dalis kaip tik sakytų, kad nemalonią patirtį nori pamiršti, apie tai negalvoti.
– Neįmanoma. Problema, kad taip nebūna, – mes nepamirštame. Suprantu paradoksą, kad kažko beveik neprisimenu, arba kaip tik noriu pamiršti tą jausmą, tai, kas įvyko, bet nepavyksta. Vis dėlto psichoterapijoje dažnai kaip tik laikomasi principo į tai eiti.
Būna, nesinori, skauda, bet kitų būdų nelabai yra. Dažniausiai, kai bėgame nuo kažkokio dalyko, jis mus pasiveja keistais būdais, tam tikrais simptomais, kitais skausmingais išgyvenimais. Dažniausiai sunkios patirtys, apskritai sunkus gyvenimas ar kažkas, apie ką nenoriu kalbėti, psichoterapijos kabinete yra po truputį, neplėšant žaizdų, prisimenama. Pamažu einant į priekį, atsiranda galimybė gyti.
– Dalis brandesnio amžiaus žmonių baiminasi atminties, kitų gebėjimų silpimo ir yra pasirengę kažką dėl to daryti. Anksčiau mūsų laidose yra nuskambėję, kad sudoku gerinti atminties nepadės, verčiau mokytis naujos kalbos ir taip megzti naujus neuronų ryšius.
– Sutinku, kad sudoku neveiks, bet jeigu žmogui malonu ir patinka, įtraukia, galbūt jis dalyvauja konkursuose ir, dar geriau, per savo hobį susitinka ir bendrauja su kitais žmonėmis, tada tai bus tikrai labai geras dalykas. Net jei tiesiogiai nepadės atminčiai, tikrai pagerins gyvenimo kokybę.
Lygiai tas pats su kita kalba. Tikrai nerekomenduočiau žmogui mokytis naujos kalbos, jeigu jam nepatinka mokytis kalbų. Geriau mokytis ko nors kito, susirasti savo dalyką. Gal patinka konstruoti, darbuotis sode – ten galima rasti naujos protinės veiklos. Užsiimkite naujais dalykais, kurie jums įdomūs, įtraukia ir padeda surasti socialinę aplinką.
– Paminėjote sodą. Dalis autorių sakytų, kad reikia kalbėti ir apie veiksmą, judesį, kad smegenims reikia deguonies, įvairių procesų. Mačiau tyrimą, kad vienas geriausių dalykų yra šokis, kai derini judesį ir bandai įsiminti eigą.
– Judėjimo klausimu esu gerokai užtikrintesnis ir galiu ramia širdimi visiems rekomenduoti, ypač vyresniems žmonėms, bet ne vien jiems, mat atmintis po truputį ima silpnėti jau nuo 20 metų. Labai svarbus vidutinio širdies ritmo fizinis aktyvumas: vaikščioti, plaukioti, važiuoti dviračiu. Tai reikėtų stengtis daryti beveik kiekvieną dieną, taip pat bent porą kartų per savaitę užsiimti jėgos pratimais, nors suprantu, kad vyresniame amžiuje galbūt nesinori.
– Galima klausti, kuo čia dėti atmintis ir svarmenys?
– Tyrimais patvirtintas pats patikimiausias dalykas mūsų pažintiniams gebėjimams ir atminčiai yra fizinis aktyvumas. Dar tikrai padeda kokybiškas miegas, su miegu susijusių sutrikimų šalinimas. Svarbi ir širdies, kraujagyslių sveikata, labai susijusi su smegenų veikla. Šie dalykai svarbūs, jei norime turėti sveiką protą ir sveikas smegenis.
– Prisimenu 96-erių pašnekovę iš Utenos rajono, kuri, vaizdžiai ir detaliai pasakodama apie nėštumą, ant pilvo uždeda ranką ir sako kone jaučianti, kaip spardosi kūdikis. Kodėl dalis žmonių prisimena tokius dalykus, nors ne visada gali pasakyti, ką veikė vakar?
– Turime skirtingas atminties sistemas. Viena jų – trumpalaikė, vadinamoji darbinė atmintis, kai įsimename naujus dalykus. Kaip jau minėjau, šis gebėjimas ima silpti nuo 20-ies. Būtent todėl vyresnio amžiaus žmonės jau turi susilpnėjusį šį gebėjimą.
Kita mūsų atminties rūšis – ilgalaikiai prisiminimai. Jie dažniausiai ilgai nesutrinka net ir esant patologiniams procesams. Žmonės, sergantys neurodegeneracinėmis ligomis, pavyzdžiui, Alzheimerio liga, dažnai daug ilgiau išlaiko prisiminimus apie gyvenimą.
– Esant tokioms ligoms, šeimai būna labai sunku. Suprasti, kad silpsta, sunku ir pačiam žmogui, sunku ir dukrai, sūnui, kurių vardų nebeatsimena. Kaip būti su žmogumi su tiek atminties, kiek jis tuo metu turi?
– Sunku. Sakyčiau, tokiais atvejais kartu su meile ir pagarba atsiranda kitų jausmų: užknisa, pikta, nesinori to matyti ir panašiai. Kaip su tuo būti? Žmogiškai. Žinoti, kad aš pats esu žmogus, kitas irgi yra žmogus.
Visų pirma reikia rūpintis savimi, čia kaip su deguonies kauke lėktuve. Labai svarbu rūpintis savimi, savo psichikos sveikata, psichologiniame gyvenime atrasti stabilumą. Tada tampa lengviau būti su savo jausmais, būti su kitu žmogumi, juo rūpintis.
– Ar tai, kad dabar vis greičiau gauname gausybę susistemintos informacijos – čia smarkiai dalyvauja ir dirbtinis intelektas, – gali paveikti mūsų atmintį? Būtent dėl to, kad mums taip lengva prieiti prie informacijos, nebededame pastangų.
– Nesakyčiau, kad tai kažkaip bendrai gali paveikti mūsų atmintį, nes atmintis nėra bendras gebėjimas. Sakyčiau, nebūkime tie žmonės, kurie atsiradus kiekvienai technologijai ima sakyti, kad vaikai sukvailės, o mes, suaugę, buvome labai protingi. Ne taip veikia technologijos. Jos veikia taip, kad mus daro vis protingesnius, mes vis daugiau gebame padaryti. Manau, didesnis pavojus yra tai, ką gebame padaryti, o ne tai, kad gebėsime per mažai.
