Mokslo metų pradžia – gera proga užduoti klausimą: kaip keičiasi Lietuvos švietimo sistema? Atsakymas ne toks akivaizdus, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Neabejotina, kad švietimo sistema visada atitiko ir atitinka ekonominę bei politinę visuomenės sąrangą. Dar Antikoje filosofas Aristotelis teigė: „Kiekviena santvarka sukuria jai būdingą charakterį: demokratija – demokratinį, oligarchija – oligarchinį; todėl pilietis turi būti ugdomas taip, kad atitiktų santvarką.“
Šiandien švietimo sistema orientuota į sėkmę rinkoje ir siekia suteikti kompetencijų, reikalingų, kad ugdytinis būtų pasamdytas. Skiriant vis daugiau dėmesio prisitaikymui prie rinkos, drauge apleidžiamas ugdytinių asmenybių tapsmo, racionalumo, savarankiškumo ir moralinio jautrumo ugdymas. Šią situaciją atskleidžia tarptautinės lyginamosios mokinių pasiekimų studijos, kurios įvertina mokinių žinias, bet ne tai, kam jos reikalingos, ne ugdytinių asmenybių raidą. Todėl, filosofo Gerto Biestos nuomone, švietimo sistemos užduotimi tampa siekis gerinti gebėjimą pildyti testus, demonstruoti formalius rezultatus, o pedagogai praranda profesinę motyvaciją, suvokimą, kad kuria ateities visuomenę, ir tampa tik testavimo įrankiais. Jų profesiniai išgyvenimai negali esmingai skirtis ir nesiskiria nuo daugelio kitų sričių darbuotojų jausenos, kurią, kaip pažymi saviugdos specialistas Antoine Chamberie, apibūdina globali tendencija – suvokti savo darbą kaip beprasmišką, išgyventi emocinį atotrūkį nuo jo ir perdegimą. Tai ne tik psichologinių, bet ir gilesnių sisteminių problemų – netinkamos darbo struktūros, nuo darbuotojų atsieto valdymo ir darbo tikslo stokos – ženklas.
Antropologas Davidas Graeberis pateikia skaičiavimus, kad daugiau nei pusė darbų yra beprasmiški ir tampa psichologiškai žlugdančiais. Daugelis žmonių, dirbančių tokius darbus, žino, kad jų veikla neprisideda prie visuomenės gerovės, o šio fakto suvokimas graužia jų savivertę, skatina agresyvų požiūrį į dirbančius prasmingai.
Beprasmių darbo vietų augimą kuria oligarchija ir ja sekanti aukštesnioji valdininkija, nes norėdami jaustis svarbūs ir išlaikyti statusą bei demonstruoti galią jie ieško pavaldinių. Tokių darbo vietų dažnai reikia ir politikams, kurie nesugeba prasmingai nukreipti visuomenės pastangų ir bando užimti žmones bet kuo.
Antropologas Davidas Graeberis pateikia skaičiavimus, kad daugiau nei pusė darbų yra beprasmiški ir tampa psichologiškai žlugdančiais.
Švietimo sistema nėra ir negali būti išimtis. Todėl ir joje gausėja beprasmio darbo. Aukštojo mokslo tyrėjas Benjaminas Ginsbergas pateikia duomenis apie JAV universitetų darbuotojų ir studentų pokyčius, kurie rodo, kad nuo 1985 m. studijų kaina smarkiai išaugo, priimamų studentų skaičius padidėjo 56 proc., atitinkamai didėjo ir mokomojo personalo darbuotojų skaičius – 50 proc., o administracijos darbuotojų skaičius augo 240 proc. Drauge neišvengiamai sumenko universitetų savivalda. Joje vis mažesnis vaidmuo liko dėstytojams bei mokslininkams ir stiprėjo administracijos, kuri gamina savo reikalingumą patvirtinančią produkciją – veiklos ataskaitas, apibendrinančias dėstytojų ir mokslininkų darbą, strategines vizijas ir nurodymus, kaip panašius dokumentus rengti.
Tokie pat pokyčiai įvyko ir vyksta Lietuvos švietimo sistemoje. Kiekvienas skaitytojas ar skaitytoja apie juos gali užduoti klausimus dirbtiniam intelektui. Tada sužinotų, kad 1990 m., atkuriant valstybę, Lietuvoje buvo apie 70 tūkst. studentų, o šiuo metu yra apie 100 tūkst. (padaugėjo apie 42 proc.). Dėstytojų buvo apie 10 tūkst., o šiuo metu yra apie 12 tūkst. (padaugėjo penktadaliu). Universitetų administracijos darbuotojų buvo beveik 6 tūkst., o šiuo metu yra apie 12 tūkst. (padaugėjo dvigubai).
Dar ryškesnis pokytis įvyko mokyklose. Per nurodytą laikotarpį mokinių sumažėjo 40 proc., mokytojų – 20 proc., o administracijos padaugėjo 50 proc. Šalia jos sparčiai daugėjo įvairių centrų, tarnybų ir kitokių įstaigų, kurios tiesiogiai su mokiniais nebendrauja, bet renka mokytojų teikiamus duomenis ir juos apibendrina. Jų efektyvumą puikiai iliustruoja Nacionalinė švietimo agentūra, kurioje dirba apie 350 darbuotojų, o metinis biudžetas 2026 m. galėjo sudaryti 15–18 mln. eurų. Nebūtų lengva prisiminti metų, kai šios įstaigos rengtos brandos egzaminų užduotys nesukėlė skandalo. Lengva pastebėti, kad joje įgyvendinta ir biurokratų svajonė – įslaptinti niekdariai, nesugebantys atlikti savo darbo.
Beprasmis darbas daro reikšmingą neigiamą poveikį darbuotojų savijautai. Žmogus, kuris nemato savo veiklos rezultatų ir prasmės, patiria vidinį konfliktą tarp pastangų ir jų menkavertiškumo. Jis gali apsimetinėti, tačiau tik itin kvailas popieriukų dėliotojas įtikins save tokio darbo svarba. Likusieji ims nekęsti ir savęs, ir savo veiklos, ir pavydės bei keršys dirbantiems prasmingai.
Paradoksas: kuo daugiau kalbama apie mokytojo profesijos prestižą – veiklos vertę ir pagarbą jai – tuo daugiau šūdmalų jį prižiūri ir tikrina.
Beprasmio darbo įsigalėjimas švietimo sistemoje, perteklinės biurokratinės užduotys, atitraukiančios mokytojus nuo jų pagrindinės veiklos – ugdymo, lemia nusivylimą mokytojo profesija. Drauge su neatitinkančiu darbo sudėtingumo atlygiu jos skatina jaunus mokytojus keisti profesiją. Nemaža dalis pedagogikos studijų absolventų pradeda dirbti mokyklose dar studijų metais ar bent atlieka jose praktiką. Susipažinę su pedagogo darbo realybe po studijų jų lieka dirbti apie 70 proc. Jie irgi dažnai neplanuoja mokytojo karjeros. Tarptautiniai tyrimai (pvz., TALIS) atskleidė, kad keturi iš dešimties jaunesnių nei 30 metų Lietuvos mokytojų nori pakeisti profesiją.
Regis, labai paprasta – norint pakelti mokytojo profesijos prestižą tereikia atsisakyti jokios vertės nekuriančių beprasmių darbų, patikėti, kad norintis įgyti mokytojo profesiją žmogus juo ir nori dirbti, o studijų metais įgijo tam reikiamų kompetencijų. Kitaip tariant, mokytoją reikėtų laikyti profesionalu, gebančiu savarankiškai priimti sprendimus ir atsakingai atlikti savo darbą.
Tačiau abejotina, ar vis gausėjanti švietimo šūdmalų (terminą „šūdmalos darbai“ (angl. bullshit jobs) pasiūlė ir išpopuliarino D. Graeberis) armija, kuri pastaruosius dešimtmečius nuolat augo, o jų veikla buvo tik jiems patiems reikalingų dokumentų ir procedūrų kūrimas, ataskaitų tikrinimas bei įvairių rodiklių stebėjimas, apribos savo polinkį kontroliuoti, vertinti ir reguliuoti. Paradoksas: kuo daugiau kalbama apie mokytojo profesijos prestižą – veiklos vertę ir pagarbą jai – tuo daugiau šūdmalų jį prižiūri ir tikrina.
