Jei bent kažkiek laiko praleidžiate viešosios informacijos erdvėje, turėjote išgirsti, kiek daug darote klaidų.
Darote jų atsikėlę iš lovos ir eidami miegoti, kažką valgydami ir kažko nevalgydami, darote klaidą nesportuodami, bet dar daugiau jų darote sportuodami, taip pat prižiūrėdami automobilį ir vairuodami, kalbėdamiesi su darbdaviu, planuodami atostogų kryptis, skrisdami lėktuvu, investuodami, apsipirkdami, pasirinkdami elektros tiekėją, imdami paskolą, sugalvodami slaptažodžius, ieškodami darbo ir iš jo išeidami, augindami kambarines gėles ir pomidorus, bendraudami su artimaisiais, ypač per šventes, o auginant vaikus išvis klaidų išvengti neįmanoma. Rubriką galima pradėti „dažniausiai daromos klaidos...“, o sakinį pratęsti bet kuria gyvenimo sritimi.
Į tokias įžvalgas apie klaidingą gyvenimą galima žiūrėti rimtai arba nekreipti dėmesio. Visgi daugiau dramos atsiranda tuomet, kai klaidų ieškojimo kultūra persikelia į egzaminų lauką. Kodėl Lietuvoje jau dešimtmečius kiekvieną pavasarį egzaminų tema tampa dramatiška aktualija?
Prieš beveik septynerius metus į Musninkų gimnaziją per mokinių rudens atostogas į matematikos stovyklą pasikvietėme išmintingą moterį ir gerą matematikę Israelą Blat, kilusią iš Lietuvos, tuo metu gyvenusią Tel Avive. Holokausto metu ji gimė Šarnelės kaime slėptuvėje po vištide, vėliau ją ir visą šeimą išgelbėjo lietuvių šeimos – Straupiai, Kerpauskai, Dausinai ir Stulpinai.
Baigusi inžinerijos studijas Kauno politechnikos institute ir Vilniaus universitete, dar sovietmečiu ji emigravo į Izraelį. Ten organizavo daug nacionalinio masto technologinių ir inžinerinių projektų, buvo žinomas žmogus. Išėjusi į pensiją, be visų kitų veiklų, įskaitant ir nuolatines savo anūkų ir jų draugų keliones į Lietuvą, ji Tel Avive savanoriškai mokė matematikos socialiai silpnų šeimų vaikus, kad padėtų jiems pakeisti gyvenimo trajektoriją, nes matematika yra būtina siekiant aukštojo išsilavinimo, kuris dažniausiai reiškia ir geresnį gyvenimą. Ją buvau prieš tai du kartus sutikęs Tel Avive, buvo užsimezgęs pasitikėjimo vienas kitu ryšys.
Kaip įtikinamai pasakė Israela, jei vaikai nemoka matematikos, tai visada yra tik mokytojų kaltė, ne mokinių. Jos vertinimu, maždaug pusę iš Lietuvos jai atsiųstų pastarųjų metų matematikos egzaminų užduočių išspręsti buvo itin sunku ir jos neturėjo vienareikšmio atsakymo. Vienos užduoties ji pati negalėjo išspręsti. Ji ją išsiuntė savo kolegoms, jie taip pat neišsprendė, galiausiai vienas jų sukūrė kompiuterinę programą, ji tą užduotį įveikė.
Būdama be galo nuosekli, darbšti ir įžvalgi, prieš atvykdama į Musninkus ji Tel Avive susirinko visus įmanomus tuometinius matematikos vadovėlius lietuvių kalba ir paprašė atsiųsti paskutiniųjų metų baigiamųjų egzaminų užduotis. Atvykusi pas mus į namus ir sudėjusi visus atsivežtus vadovėlius svetainėje ant stalo, tuo metu būdama 75-ių, pirmiausia pasakė, „žinai, vaikeli, jūsų mokiniams skirtos matematikos egzaminų užduotys sukurtos tam, kad vaikai jų neišspręstų, o pati matematikos mokymo programa neturi jokios logikos“.
To įvertinti negalėjau, nes pats matematikos nesimokiau nuo ketvirtos klasės. Kaip įtikinamai pasakė Israela, jei vaikai nemoka matematikos, tai visada yra tik mokytojų kaltė, ne mokinių. Jos vertinimu, maždaug pusę iš Lietuvos jai atsiųstų pastarųjų metų matematikos egzaminų užduočių išspręsti buvo itin sunku ir jos neturėjo vienareikšmio atsakymo. Vienos užduoties ji pati negalėjo išspręsti. Ji ją išsiuntė savo kolegoms, jie taip pat neišsprendė, galiausiai vienas jų sukūrė kompiuterinę programą, ji tą užduotį įveikė.
Ko jaunus žmones moko užduotys, kurių sprendimuose užprogramuotos vien klaidos? Ir kam kurti tokias užduotis, kuriose svarbiausia parodyti, kiek daug tu nemoki, užuot leidus su džiaugsmu atrasti tai, ką moki, juk tai tolesnio gyvenimo perspektyvai yra daug svarbiau? Tas keturias dienas Israela po matematikos užsiėmimų Musninkų gimnazijoje kas vakarą pas mus į namus grįždavo labai pavargusi, bet pirmiausia pasakodavo apie konkrečius vaikus, apie jų išskirtinumą, apie tai, kokie jie yra, ką jie sugeba ir ko jiems reikėtų daugiau. Su keliais iš jų jau buvome suplanavę kelionę į Tel Avivą, bet netrukus prasidėjo pandemija, o jai pasibaigus Israela iškeliavo į amžinybę.
Pati Israela Blat, išgelbėta net keliolikos žmonių teisingų sprendimų, savo paskutinėje jautrioje padėkos kalboje Šarnelėje prieš ketverius metus sakė, kad vaikus reikia mokyti tik vieno – būti gerais žmonėmis. „Mes gyvenome tik todėl, kad buvo gerų žmonių“, – sakė ji. Ją šviesiai prisimenant ir galvojant apie artėjančius egzaminus, akivaizdu, kad egzaminai neturi gniuždyti ir vesti į klaidų akligatvius, jie turi atverti naujas perspektyvas, ugdyti jaunų žmonių pasitikėjimą savimi ir kitais. Egzaminai turi mokyti, kaip priimti gerus sprendimus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Kviečiame taip pat žiūrėti reportažą apie Israelos Blat istoriją ir paskutinį jos apsilankymą Lietuvoje.
