Šiame straipsnių rinkinyje publikuojami 2023 m. spalio 25–27 d. Vilniuje vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Vilnius ir jo bendruomenės XIII–XXI a.: septyni sugyvenimo mieste istorijos šimtmečiai“ pranešimų pagrindu parengti darbai. Leidinyje pristatomi 26 straipsniai, kuriuose nagrinėjama Vilniaus miesto raida nuo jo užuomazgų iki šiandien
Straipsniai suskirstyti į penkias temines grupes: Vilnius kaip miestas ir sostinė, architektūra ir gyvenamoji aplinka, kultūrinė bei tautinė įvairovė, mokslas ir švietimas, konfliktai bei ūkis. Juose aptariama sostinės politinė, socialinė ir ekonominė istorija, daugiakultūrės bendruomenės, urbanistiniai virsmai, kasdienio gyvenimo detalės ir kolektyvinės atminties formavimasis. Rinkinys leidžia pažinti, kaip Vilniaus gyventojų įvairovė, jų tarpusavio santykiai, bendros patirtys ir išgyventi konfliktai formavo miesto tapatybę. Leidinys skirtas ne tik akademinei bendruomenei, bet ir visiems, besidomintiems Vilniaus istorija bei jo gyventojų sugyvenimo patirtimis.
Knyga išleista lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Pratarmė
Insuper terram, dominium et regnum unicuique bone voluntatis patefacimus – „atveriame mūsų žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui“. [1] Taip laiškuose, skirtuose krikščioniškosios Europos miestams, 1323 m. iš Vilniaus rašė pagoniškos Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, pristatydamas savo miestą kaip traukos centrą, kuriame gali sugyventi įvairių religijų, kalbų ir kultūrų gyventojai. Lietuvos valdovo kvietimas buvo išgirstas, ir Vilnius nuo pat savo užuomazgų formavosi kaip daugiatautis ir daugiakonfesis miestas, kuriame šalia pagonių lietuvių gyveno katalikų vokiečių ir stačiatikių rusėnų bendruomenės. Po oficialaus krikšto 1387 m. Vilniuje gyveno dvi krikščioniškos bendruomenės: katalikai (lietuviai, vokiečiai, lenkai) ir stačiatikiai (rusėnai, valakai). Gyventojų skaičius ir įvairovė didėjo, kol XVI a. antroje pusėje šalia krikščionių įsikūrė ir kitų religijų bei etninių grupių atstovai – judėjai žydai ir musulmonai totoriai. Tarp krikščionių savo vietą rado ir pasirinkusieji Reformacijos kryptį – liuteronai ir kalvinistai, o XVI a. pabaigoje dauguma stačiatikių prisijungė prie Brastos bažnytinės unijos ir per keletą dešimtmečių tapo unitais. Gausėjo ir imigrantų iš kitų šalių: įsikūrė gana gausios italų, vengrų ir armėnų bendruomenės, o pavienių atvykėlių būta ne tik iš Europos kraštų.
Po 1655 m. Maskvos okupacijos nusiaubtas Vilnius tapo ne toks patrauklus užsieniečiams, bet išliko tam tikru traukos centru, kasmet naujaisiais miestiečiais (prisiekusiais magistratui) tapdavo įvairios etninės kilmės ir konfesijos asmenys. XVII a. antroje pusėje–XVIII a. sumažėjo lietuvių ir liko tik saujelė stačiatikių daugumai jų tapus unitais. Keičiantis demografinei struktūrai, gerokai išaugo žydų bendruomenė, o Vilnius pamažu virto pripažintu žydų dvasiniu centru. XIX a. dėl demografinio bumo kelis kartus išaugo miesto gyventojų skaičius, dėl Rusijos imperijos politikos ir administracinio aparato sutelkimo mieste gerokai padaugėjo atvykusių rusų. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Holokaustas ir dvi sovietinės okupacijos, pokario lenkų repatriacija buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių miestas ištuštėjo, tad sovietai ėmėsi jo gyventojų perkeitimo – sostinės apgyvendinimo veiksmų.
Vilniaus gyventojai pagal savo socialinį statusą, išpažįstamą religiją, etninę ir vėliau tautinę priklausomybę, kasdienybėje vartojamas kalbas, puoselėjamą amatą ar verslus kūrė kaimynystės formas, plėtojo ekonominę veiklą ar laisvalaikio leidimo būdus, telkėsi į formalias ir neformalias bendruomenes ar grupes, kurių istorija sulaukia vis didesnio mokslininkų ir visuomenės dėmesio.
2023 m. Vilnius šventė 700 metų jubiliejų nuo pirmojo jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Šiai sukakčiai buvo dedikuota ir naujausių Lietuvos sostinės istorijos tyrimų kontekste surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Vilnius ir jo bendruomenės XIII–XXI a.: septyni sugyvenimo mieste istorijos šimtmečiai“ [2]. Konferencija vyko 2023 m. spalio 25–27 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Buvo suformuota 14 sekcijų, perskaityti 78 pranešimai ir surengtos dvi diskusijos [3]. Naujausius tyrimus pristatė mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Armėnijos. Ši konferencija buvo didžiausias istorikų mokslinis tarptautinis renginys, skirtas Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui, sulaukęs tarptautinio mokslininkų ir visuomenės susidomėjimo. Pranešimų pagrindu parengti moksliniai straipsniai ir yra pateikiami šiame straipsnių rinkinyje, kuris, tikimės, papildys populiarėjančią ir vis daugiau dėmesio sulaukiančią Vilniaus istorijos tyrimų kryptį.
Konferencijoje, kaip ir šioje straipsnių rinktinėje, siekta atkreipti dėmesį ne tik į žinomus ir istorijoje „matomus“ bei visuomenės atpažįstamus vilniečius, bet į įvairias miesto bendruomenes, jų telkimąsi ir veiklas, miestiečių ir miesto gyventojų grupių veiksmus kuriant miestą, į vilniečių tapatybes, reakcijas į sukrėtimus ir negandas, konfliktus ir bendras šventes. Į miesto bendruomenių istoriją autoriai žvelgia iš longue durée perspektyvos, nuo XIV a. iki šiandienos permąstydami Vilniaus praeitį, keldami naujus klausimus, diskutuodami ne visada patogiais klausimais.
[…]
Sutelkę bendras pastangas tikimės, kad leidinys taps dovana Vilniaus miestui ir vilniečiams.
Sudarytojai
[…]
Karaimų tapatybių konkurencija tarpukario Vilniuje: pobūdis, priežastys ir rezultatai
Dovilė Troskovaitė
Vilniaus universitetas
[...]
XX a. pirmos pusės Vilnius tapo įvairių nedominuojančių etninių grupių ir religinių bendruomenių kultūrinio atgimimo vieta. Veikiami nacionalinių judėjimų, po Pirmojo pasaulio karo susikūrusiose tautinėse valstybėse nedominuojančių grupių nariai pajuto poreikį siekti savo pačių bendruomenių kultūrinio ir tautinio atgimimo. Ne išimtis ir karaimų bendruomenė, kurios nariai po Pirmojo pasaulinio karo patyrė ne tik kultūrinio atgimimo, bet ir karo išblaškytos bendruomenės sutelkimo, dvasinio gyvenimo bei bendruomeninės savivaldos atkūrimo iššūkius ir sprendė santykių su valstybe reglamentavimo klausimus.
[...]
Tapatybės ideologijų konkurencijos fenomeną galima trumpai apibrėžti kaip kelių besiskiriančių savivokų susidūrimą konkrečioje visuomenėje (ar jos grupėje). Jai būdingas kolektyviškumas (tai grupinės, kolektyvinės tapatybės), situaciškumas ir tam tikra tokių tapatybės ideologijų raiška. Taigi tiek tapatybės ideologijos, tiek jų konkurencija yra susijusios su vieta, kurioje jos veikia.
Svarbus klausimas, keliamas šiame straipsnyje, – kaip karaimų kolektyvinio tapatumo ideologija atsispindėjo Vilniaus miesto erdvėse, kokie objektai buvo karaimų suvokiami ir atstovaujami kaip jų modernios kolektyvinės tapatybės reprezentantai? Bendruomenių / visuomenių santykį su konkrečia vieta ir jos reikšmę grupės tapatumui nusako teritorializmas, padedantis minėtoms grupėms susieti savo tapatumą su konkrečia vieta per istoriją, atmintį, atminties vietas. Susiformuoja mentalinis žemėlapis, apimantis konkrečią teritoriją, kurios reali politinė priklausomybė nebūtinai yra svarbus veiksnys.
Paulius Subačius teigia, kad mentalinių žemėlapių kūrimas glaudžiai susijęs su „erdvę kuriančių centrų“ atsiradimu, kurie veikia kaip kultūriškai, mentaliai, o kartais ir politiškai aktyvūs centrai konkrečiame mentaliniame žemėlapyje. Tai ypač pasakytina apie nedominuojančias diasporos grupes, kurios labai priklausė nuo savo bendruomenių tinklo. Kultūrinė, intelektualinė, politinė ir ekonominė priklausomybė nuo nusistovėjusių ir, tai dar svarbiau, ilgai gyvuojančių bendruomeninių centrų pavertė juos „erdvę kuriančiais centrais“ savo narių mentaliniame žemėlapyje. Vilnius XX a. pirmoje pusėje pamažu tapo tokiu erdvę kuriančiu centru, kuriame susidūrė du karaimų kolektyvinės tapatybės ideologijos modeliai. Tad svarbu išanalizuoti, kaip vykusi tapatybių ideologijų konkurencija atsispindėjo miesto erdvėse, kokius ženklus konkuruojančios tapatybės čia kūrė ir paliko, ir atsakyti į klausimą, kaip Vilnius karaimų kolektyvinėje tapatybėje tapo erdvę kuriančiu centru ir kaip tai paveikė tautinio karaimų naratyvo formavimąsi ir įsitvirtinimą.
Kodėl ir kokios karaimų tapatybės ideologijos susiduria Vilniaus mieste?
[...]
Atrodo, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje Vilniaus (o ir visos Lenkijos) karaimų bendruomenėje buvo dvi aiškiai identifikuojamos grupės, turėjusios skirtingas tapatybines ideologijas. Užuominų apie jų egzistavimą galima rasti bendruomeninėje spaudoje [8] – tokią prielaidą savo studijoje yra iškėlusi Wróblewska. Šią prielaidą patvirtina faktas, kad šias grupes lengvai identifikavo su bendruomene nesusijęs asmuo – jaunesnysis vaivados referentas R. Wułcas, dalyvavęs Vilniaus karaimų susirinkime, kuriame turėjo būti išrinktas delegatas į visuotinį Lenkijos karaimų suvažiavimą, turėjusį išrinkti vyriausiąjį karaimų dvasininką. Savo pranešime Wułcas pažymėjo [9], jog Vilniaus karaimai buvo pasidaliję į dvi stovyklas: pirmajai vadovavo I. Zajączkowskis, jai priklausė daugiausia jaunieji karaimai, autoriaus apibūdinti kaip labiau orientuoti į Lenkijos valstybę. Veikiausiai tai reiškė tam tikrų integracinių nuotaikų vyravimą šioje grupėje, lojalumą Lenkijos valstybei ir siekį atstovauti karaimams labiau kaip tautinei nei religinei grupei.
Ši grupė, vedama tautinių integracinių siekių, protegavo Serajos Šapšalo, 1911–1915 m. jau buvusio Rusijos imperijos Taurijos ir Odesos karaimų hachamu – vyriausiuoju dvasininku, – kandidatūrą į Lenkijos karaimų vadovo postą. Tačiau šios kandidatūros nepalaikė antroji Wułco identifikuota grupė, vadovaujama Eliaszo Judkiewicziaus ir Vilniaus hachamo Felikso Maleckio. Ji atstovavo vyresnio amžiaus religingiems ortodoksams, siekusiems, kad Lenkijos hachamas visų pirma būtų religinis lyderis. Pasak Wułco, ši grupė suvokė save kaip tautinę mažumą arba kaip karaimų mažumą. Ir nors nėra aišku, ką tiksliai turėjo omenyje Wułcas, vartodamas šias sąvokas, galima manyti, kad ši karaimų grupė laikėsi atsargios pozicijos integracijos atžvilgiu ir siekė išlaikyti aiškias kultūrines ir, dar svarbiau, religines savo, kaip mažumos, ribas nuo dominuojančios Lenkijos visuomenės dalies. Šios grupės nariai atvirai agitavo už Felikso Maleckio – ryškiausio Vilniaus karaimų dvasinio lyderio – kandidatūrą į Lenkijos karaimų vadovo postą. Jų manymu, hachamo postas turįs atitekti dvasininkui, o Šapšalą jie laikė politine figūra.
[…]
Trakų bendruomenėje atstovo į visuotinį Lenkijos karaimų susirinkimą rinkimai nebuvo tokie audringi – slaptu balsavimu išrinktas Emilis Kobeckis. Kaip pažymėjo į susirinkimą atvykęs išrinktasis Vilniaus bendruomenės delegatas Zajączkowskis, Kobeckis hachamo rinkimuose palaikys Šapšalo kandidatūrą [15]. Taigi dar iki visuotinio Lenkijos karaimų suvažiavimo Šapšalas buvo užsitikrinęs pusę rinkikų balsų. Šapšalo šalininkų ideologinis pranašumas buvo aiškiai matyti per rinkimų asamblėją ir patį balsavimą, nes jis buvo vienintelis kandidatas, už kurį buvo balsuojama. Tai reiškė, kad Zajączkowskio vykdyta intensyvi propaganda tarp karaimų bendruomenių padėjo Vilniaus bendruomenei plėsti ideologiją ir galią tarp visų karaimų gyvenviečių ir įsitvirtinti Lenkijos karaimų bendruomenėse. Taigi 1927 m. vykusiame visuotiniame Lenkijos karaimų susirinkime Šapšalas buvo visais balsais išrinktas Lenkijos karaimų vyriausiuoju dvasininku – hachamu [16]. Šapšalas buvo prisaikdintas 1928 m. gegužės 10 d. Vilniaus vaivadijos biure, dalyvaujant Vilniaus vaivadai Władysławui Rackiewicziui, administracijos skyriaus vedėjui Włodzimierzui Dworakowskiui, kitiems vaivadijos pareigūnams, taip pat Trakų karaimų hazanui Šimonui Firkovičiui ir Vilniaus karaimų bendruomenės prezidentui Zajączkowskiui [17].
Kaip pažymėta laikraštyje Nasz Przegląd, inauguracijos proga vyko iškilmingos pamaldos Vilniaus kenesoje, kur be vaivadijos atstovų, buvo pakviesti visų religinių bendruomenių dvasininkai, išskyrus žydus. Pamaldų metu buvo giedama hebrajiška religinė giesmė El kelehenu, po kurios naujai inauguruotas hachamas pasakė pamokslą lenkiškai. Jam buvo įteiktos hachamo regalijos – skeptras, ant kurio pavaizduotas karaimų herbas su pusmėnuliu, širdimi (straipsnio autorius klaidingai identifikavo herbo elementus – turimas omenyje herbe vaizduojamas skydas, ne širdis) ir Čufut Kalė miesto tvirtovės atvaizdu [18]. Haličo bendruomenės atstovas Zacharas Nowachowiczius, paklaustas, kas lėmė, kad būtent Šapšalas buvo išrinktas Lenkijos karaimų hachamu, nurodė, jog svarbiausi buvo jo akademiniai laimėjimai bei jo, kaip Taurijos ir Odesos hachamo, patirtis ir hachanato administracinio darbo išmanymas [19]. Paradoksalu, jog vyriausiuoju dvasininku išrinktas Šapšalas, amžininkų akimis, nebuvo vertinamas kaip iškilus religijos žinovas ar juolab praktikas – dvasininko tarnybai jis niekada nebuvo išrinktas.
[…]
Tapatybės ideologijų konkurencija Vilniaus miesto erdvėje ir siekis paversti jį savu
Formuojantis nacionaliniams judėjimams, o ypač po 1918 m. susikūrus tautinėms valstybėms, daugelio jų, o ir kitų valstybingumo neturėjusių ar jo nesiekusių etninių grupių tautiniuose projektuose Vilnius užėmė svarbią vietą. Tiek pats miestas, tiek atskiros jo erdvės, gatvėvardžiai, memorialai ir pastatai įgavo ideologinę reikšmę, kuri leido konkrečioms bendruomenėms sieti save su Vilniumi ir ideologiškai jį savintis. Dėl mieste gyvenusių skirtingų etninių ir konfesinių grupių gausos, nulėmusios ir skirtingas miesto ideologines reikšmes bei jo savinimosi strategijas, istorinius pasakojimus, Vilniaus svarba skirtingoms etninėms grupėms buvo plačiai analizuota. Jau buvo aptartas Vilniaus kaip sostinės vaizdinio formavimosi procesas lietuvių visuomenėje [25], Vilniaus kaip baltarusių tautinių aspiracijų ir atgimimo reikšmė [26], bandymai Vilnių integruoti į lenkiškojo tautinio pasakojimo geografiją ar Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės fenomeną [27]. Toks visapusiškas Vilniaus „perskaitymas“ atveria galimybę analizuoti Vilniaus reikšmę formuojant bei įtvirtinant modernią karaimų tapatybės ideologiją ir nustatyti, kaip Vilnius karaimams tapo savas, kokios priežastys lėmė Vilniaus „pasisavinimą“ ir kokias strategijas bendruomenė pasirinko siekdama įtvirtinti Vilniaus kaip modernios karaimų tapatybės centro vaizdinį.
Kitaip nei kitos minėtos etninės grupės, karaimai Vilniuje įsikūrė palyginti vėlai ir ilgą laiką jų skaičius mieste buvo labai menkas, todėl prasidėjus karaimų tautiniam atgimimui XX a. trečiajame dešimtmetyje, jie negalėjo ideologiškai konkuruoti dėl miesto simbolinių erdvių, jau pasisavintų kitų etninių grupių. Todėl bendruomenės žvilgsnis krypo į naujų miesto erdvių ir objektų, kurie būtų susieti su karaimiškąja tapatybe, kūrimą, o kultūrinė atmintis buvo formuojama remiantis strategija, kurią naujai susikūrusios valstybės naudojo nacionalizmo pradžioje. Ši strategija, kurią tyrinėdami Vilniaus atvejį lietuviškame kontekste išskyrė D. Mačiulis, V. Safronovas, A. Nikžentaitis [28], rėmėsi tik nesenos praeities (nacionalizmo epochos) vaizdiniais. Panašiai elgėsi ir Vilniaus karaimų bendruomenė, kurios modernios kolektyvinės tapatybės ideologijos formavimosi akstinu tapo XIX a. prasidėjusi dejudeizacija – siekis atsiriboti nuo religinės tradicijos nulemto santykio su žydiškąja tapatybe – skatinusi bendruomenę ieškoti naujų ar nesenos praeities vaizdinių naujai tapatybės ideologijai formuoti.
Norėdami paversti miestą ideologiškai savu, karaimai ėmėsi kurti mieste nacionalinius simbolius, kurie turėjo reprezentuoti ne tiek bendruomenės istoriją, kiek jos ateitį – būtent nacionaliniai simboliai buvo nukreipti ne į praeities vaizdinių aktualizavimą, o į jų kūrimą ateičiai transformuojant praeityje svarbius simbolius ir suteikiant jiems naują prasmę. Tai liudija bendruomenės centrui mieste kurti pasirinkta vieta. Iki XX a. pradžios nedidelė karaimų grupelė buvo susitelkusi Vilniaus žydų bendruomenės kvartale – Isaakui Durunczai ir Jakovui Szyszmanui priklausiusio jų vardu pavadinto tabako fabriko pastatai, įskaitant biurą, stūksojo tarp Pylimo ir Ligoninės (dab. Visų Šventųjų) gatvių, čia veikė ir karaimų maldos namai [29]. Tačiau formuojantis tautinio karaimų tapatumo ideologijai, bendruomenės centras imtas formuoti Žvėryne – atokiau nuo miesto erdvių, ideologiškai susietų su kitomis bendruomenėmis. Šios bendruomenei ideologiškai svarbios erdvės centru turėjo tapti kenesa – maldos namai, pradėti statyti XX a pradžioje. 1908 m. įsteigtas kenesos statybos komitetas, kuriam vadovavo jau minėtas bendruomenėje gerbiamas dvasininkas Feliksas Maleckis.
Po metų Vilniaus miesto dūma skyrė valstybinės žemės Grodskaja (dab. Liubarto) gatvėje maldos namų statybai, kurių projektą kūrė Michailas Prozorovas, projektavęs ir netoliese pastatytas stačiatikių Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš Dangaus“ cerkvę, Vilniaus Aleksandro Neviškio cerkvę, taip pat visuomeninės paskirties pastatus Vilniaus mieste. Gali būti, jog architekto pasirinkimą nulėmė tai, kad Prozorovas jau buvo dirbęs prie Trakų kenesos atnaujinimo, kuriam, kaip ir projektui Vilniuje, vadovavo jau minėtas Maleckis. Statybos buvo pradėtos 1911 m., tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, darbai nutrūko ir buvo atnaujinti tik 1921 m., vadovaujant jau minėto tabako fabriko vieno savininkų Durunczos sūnui Moisejui, kuris ėmėsi ne tik organizacinių darbų, bet ir lėšų rinkimo naujų maldos namų statyboms. XX a. pradžioje Žvėryne vietoj jau minėtų nedidelių maldos namų žydų kvartale pradėta statyti kenesa turėjo ne tik užtikrinti augančios bendruomenės religinių poreikių patenkinimą, bet ir reprezentuoti kuriamą tautinę tapatybės ideologiją.
Paradoksalu, tačiau kad maldos namai turėjo tapti modernios tautinės karaimų tapatybės simboliu, liudija ir vizualūs dekoro sprendimai kenesos eksterjere: jos kupolo smailę papuošė tautinis karaimų simbolis – herbas, reprezentuojantis tautinę bendruomenės tapatybę ir su ja susietą istorinį naratyvą, o religinių simbolių buvo atsisakyta. Be to, kenesos statybai finansuoti buvo stengiamasi sutelkti visus tuo metu Rusijos imperijoje gyvenusius karaimus pateikiant šį projektą kaip nacionalinės svarbos visiems Rusijos imperijos karaimams. Bendruomeninis žurnalas Караимское слово ragino skaitytojus aukoti kenesos statybai, šiam projektui teko ir lėšos, gautos už žurnalo prenumeratą. Kenesa turėjo reprezentuoti modernią karaimišką tapatybės ideologiją, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino tiurkiškos etininės kilmės naratyvas, vizualiai reprezentuojamas maurų stiliaus, siejamo su Orientu. Vilniaus kenesa savo stilistika panaši į Kyjivo kenesą, kuriai taip pat būdingas maurų stilius, tačiau pastaroji išsiskyrė savo puošnumu, dekoratyvumu ir prabanga [30].
Paradoksalu, tačiau XX a. pradžios žydų maskilių sinagogoms Vidurio ir Rytų Europoje taip pat buvo būdingas šis architektūros stilius: pavyzdžiui, Vilniaus choralinė sinagoga, pradėta statyti neomaurų stiliumi 1902 m. pagal Aleksejaus Polozovo projektą, kuris vėliau buvo supaprastintas ir įgyvendintas Danieliaus Rosenhauzo, nors ir prižiūrint Polozovui. Tačiau toks maldos namų prasmės išplėtimas buvo būdingas ne tik karaimams – tą patį galima pasakyti apie 1931 m. iškilusią Kauno mečetę, pastatytą pagal architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Adolfo Netykstos projektą, taip pat pasižymėjusį rytietiška stilistika. Pagrindiniu politiniu akstinu statyti mečetę tapo Vytauto Didžiojo mirties metinių 500-asis jubiliejus, atvėręs bendruomenei galimybę gauti finansinę valstybės paramą projektui. Tačiau jos inauguracijos data – 1933 liepos 15-oji – buvo skirta paminėti Žalgirio mūšiui, kuris istoriniame totorių naratyve turėjo ypatingą reikšmę. Tai rodo, kad Kauno mečetė buvo paminklas totorių tautai, jų kultūrinio atgimimo simbolis, nors pamaldos ten, kaip ir Vilniaus kenesoje, vyko. Atkreiptinas dėmesys, kad XX a. pirmoje pusėje skirtingose religinėse bendruomenėse skirtingomis politinėmis aplinkybėmis nacionalizuojantis diskursas pasireiškė labai panašiai, suteikdamas sakraliniams objektams papildomą – tautinę – reikšmę.
[…]
[1] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai, parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003, p. 46–47.
[2] Organizacinis komitetas: dr. Mindaugas Klovas (organizacinio komiteto pirmininkas, Lietuvos istorijos institutas), dr. Jolita Sarcevičienė (Lietuvos istorijos institutas), prof. dr. Jurgita Verbickienė (Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas), Gintautas Striška (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai), dr. Rasa Gliebutė (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai), dr hab. Bernadetta Manyś (Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu), prof. dr hab. Tomasz Kempa (Uniwersytet Mikołaja Kopernika w Toruniu), prof. dr hab. Krzysztof Buchowski (Wydział Historii i Stosunków Międzynarodowych Uniwersytetu w Białymstoku), dr Kamil Frejlich (Muzeum Łazienek Królewskich w Warszawie). Konferencijos partneriai ir rėmėjai: Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos mokslo taryba.
[3] Sekcijos: Gimstantis Vilnius; Sugyvenimas ir konfliktai; Šeima ir kasdienybė; Dirbantis Vilnius; Išgyvenimo mieste iššūkiai; Poezija ir dvasinio gyvenimo formos; Alma mater Vilnensis; Amžių sandūros Vilnius ir kt. Diskusijos „Kam priklauso Vilnius?“: 1. Diskusija ir susitikimas su senosios Lietuvos valstybės ir Vilniaus kūrėjais – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų palikuonimis (dalyviai: Maciej Radziwiłł, Łukasz Sapieha, Adam Zamoyski). 2. Diskusija ir susitikimas su keturių tautų atstovais (dalyviai Alvydas Nikžentaitis, Lara Lempertienė, Robert Kostro, Siarhej Chareuski).
8 К выборам гахама, Караимское слово, з. 2, 1913, с. 17–18.
9 R. Wułco pranešimas Vilniaus vaivadai, 1927 m., Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 51, ap. 4, b. 79, l. 41.
15 Trakų pavieto seniūno raštas Vilniaus vaivadai, 1927 m. spalio 13 d., LCVA, f. 51, ap. 4, b. 79, l. 46.
16 Ištrauka iš С. Гонсёровски, Между Россией, Персией и Турцией, c. 19.
17 Priesaikos aktas, LCVA, f. 51, ap. 4, b. 117, l. 32.
18 Veikiausiai turimas omenyje karaimų herbas, kuriame pavaizduota totoriška tamga, ietis (kuriuos autorius įvardijo kaip širdį ir pusmėnulį), bei Čiufut Kalė tvirtovės atvaizdas. Nasz Przegląd, 1928 m. rugsėjo 12 d., Archiwum Akt Nowych, Ministerstwo Wyznań Religijnych i Oświecenia Publicznego (toliau – AAN MWRiOP), syg. 1465, l. 4. Aptariant karaimų vyriausiojo dvasininko rinkimus bei pareigas vartojamas terminas hachamas. Kaip matysime vėliau, ši sąvoka S. Šapšalo iniciatyva bus pakeista, kad atitikų jo kuriamos ideologijos tikslus.
19 B. W. Ś., Z okazji wskrzeszenia hachamatu Trockiego, Epoka, iškarpa saugoma AAN MWRiOP, syg. 1465, l. 155.
25 D. Mačiulis, D. Staliūnas, Vilnius – Lietuvos sostinė: problema tautinės valstybės projekte (XIX a. pab. – 1940 m.), Vilnius, 2015.
26 T. Poklad, Baltarusiškas Vilnius: paveldas ir atminimas, Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūrinis miesto paveldas, sud. A. Bumblauskas, Š. Liekis, G. Potašenko, Vilnius, 2009, p. 233–255.
27 J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė, „Išmoktas atminimas“: Lietuvių visuomenės požiūris į žydų kultūrą, Kultūros barai, 2009, Nr. 2, p. 66–71; ten pat, Nr. 3, p. 77–79.
28 D. Mačiulis, A. Nikžentaitis, V. Safronovas, Simbolinis daugiakultūrio miesto užvaldymas: Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus atvejai, Naujasis Vilniaus perskaitymas, p. 109–110.
29 Z. Kološevska, Przyczynek do biografii rodziny Durunczów, Almanach Karaimski, t. 12, 2023, s. 119.
30 Общие заметки о караимах, Караимская жизнь, кн. 3–4, 1911, с. 71.
