Pasitinkant Rugsėjo 1-ąją plinta nauja tradicija – įteikti mokytojams ne gėlių puokštes, o knygas, kurios taptų pažinimo lobiu mokiniams ir netgi savotiška estafete kitai kartai. Vis daugiau vaikų taip ir padarė – atėjo į mokyklas nešini ne kardelių puokštėmis, bet knygomis. Deja, ne visi turėjo kam įteikti dovanas – Lietuvoje trūksta bent kelių šimtų mokytojų. Tiesą sakant, trūksta ne tik jų, trūksta visų sričių darbuotojų: slaugių, vairuotojų, IT specialistų, trūksta kunigų ir taip, mokytojų.
Apie mokytojų trūkumą Rugsėjo pirmosios proga tradiciškai pranešė Užimtumo tarnyba, kurios misija – „derinti darbo pasiūlą ir paklausą, siekiant išlaikyti darbo rinkos pusiausvyrą“. Informacija apie darbuotojų trūkumą renkama tam, kad virstų valstybės finansuojamomis studijų vietomis ir kitais veiksmais, kurie leistų užtikrinti rinkos pusiausvyrą. Tačiau šios kaip nėra, taip nėra.
Disbalanso ištakos vardijamos įvairios – ir reorganizuotas Lietuvos edukologijos universitetas, ir dirbtinai palaikomos mokyklos ten, kur mokinių jau beveik nėra. Pripažįstama, kad mažas atlyginimas nebėra toks opus veiksnys – atlyginimai paaugo ir kone trečdaliu pralenkė vidutinį atlygį šalyje. Atsirado ir trauka į mokytojų gretas. Vis daugiau žmonių pasirenka šią profesiją arba derina mokytojo darbą su kita veikla, o šiemet bene dvigubai daugiau žmonių nei pernai pasiryžo įgyti papildomą mokytojo kvalifikaciją. Tokių pavyzdžių nestokojame. Ir vis dėlto mokytojų stoka išlieka.
Mokytojas nėra vien darbo rinkos vienetas ar statistikos eilutė. Mokytojas yra tas, kurio pašaukimas – perduoti jaunajai kartai gyvenimo meilę, viltį, kultūros atmintį, santykį su tiesa ir pasaulio tvarka. Mokytojas – tai žmogus, kuris moko atsakomybės.
Ji turi ir kitą, nestatistinę, pusę. Mokytojus vis labiau spaudžia psichologinė aplinka. Jie dirba tarsi tarp dviejų, o gal net trijų ugnių – moksleiviai, vis labiau reiklūs, ne mažiau reiklūs tėvai ir vadovybė, iš kurios – nuolat besikeičiančios taisyklės, metodikos, taigi nuolatinis neapibrėžtumas. Saugaus užnugario mokytojas neturi, ir tai išgyvenama vis aštriau visuomenėje, kuri dievina patogumą, garantijas ir ramybę. Užuot sprendusi tikras problemas, valdžia imasi visiems palengvinti gyvenimą – moksleiviams pridėti balų, mokytojams – laisvų nuo darbo dienų. Ar sutrumpinus darbo savaitę mes nestokosime mokytojų dar labiau, o jie patys – ar nestokos laiko įvesdinti vaikus į dėstomo dalyko paslaptis, ar neperdegs tarp tų trijų ugnių dar labiau?
Tad apie ką visuomenę perspėja mokytojų stoka? Mokytojas nėra vien darbo rinkos vienetas ar statistikos eilutė. Mokytojas yra tas, kurio pašaukimas – perduoti jaunajai kartai gyvenimo meilę, viltį, kultūros atmintį, santykį su tiesa ir pasaulio tvarka. Mokytojas – tai žmogus, kuris moko atsakomybės. Ne baudžiamosios, o tos, kuri įgalina veikti, dėti pastangas, kurti ir siekti, ir taip pačiam išsipildyti kaip asmenybei. Dažniausiai mes neprisimename konkrečių dėsnių, datų, faktų, taisyklių, bet atsimename iš mokytojo paveldėtą meilę dalykui – fizikai ar literatūrai, etikai ar chemijai. Būtent ši meilė ir įgalina mus būti kūrėjais, drąsiais žemės vaikais.
Tad jeigu trūksta mokytojų – galbūt mums trūksta ir vilties? Tai klausimas, kurį Rugsėjo 1-oji kiekvienam iš mūsų užduoda asmeniškai. Mokytojų stoka – tai mūsų pačių gyvenimo pamoka – žinios, vertybės ir meilė neateina savaime. Jas reikia perduoti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
